Dabar komentuoja ir „vėžinasi“ visi, kas netingi – po Igno Staškevičiaus pareiškimo esą valstybė yra įviliojusi NDX energiją į „Leo Lt“ sandorį. Prisimenama įvykių chronologija, cituojami ankstesni šios istorijos veikėjų pareiškimai. Supratingai linksima: taip, taip, viskas galop pasitvirtino. Jie gi niekada ir negalvojo nieko statyti, tik gviešėsi kompensacijų ar netesybų, o dabar, norėdami milijardus išvilioti, apsimetėliškai rypauja – įviliojo mus, suviliojo. O patys jau seniai ilgesingai žvalgosi Stokholmo arbitražo link…

Sugundymo ir susiviliojimo motyvas šioje istorijoje išties svarbus. Jis apskritai charakterizuoja mūsų krizinę padėtį – kai ir gundytojai, ir susigundusieji staiga atsiduria ant vieno nukentėjusiųjų suolo. Šiuo atžvilgiu „Leo Lt“ – ne vien komplikuotas verslo projektas, vienaip ar kitaip (per komentarus bei vertinimus) įtraukęs kone visą visuomenę. Tai ir moralinės vaizduotės objektas. Ir atsparos taškas moralinei meditacijai. 

Kažkada, vertindamas programinius Artūro Zuoko mėginimus atskirti vidinę moralę nuo procedūrų moralės, Tėvynės sąjungos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis yra sakęs maždaug taip: „Į verslą, vyruti, – ten tau vieta“. Šiandien A. Zuoko vadovaujami liberalcentristai yra valdančiojoje koalicijoje kartu su Tėvynės sąjunga, ir niekam dėl to nekyla jokių moralinių nepatogumų. Ar toks obuoliavimas reiškia, kad konservatorių deklaruotą moralią politiką įveikė interesas būti valdžioje? Ir dar: ar pakankamai daug balsavusiųjų už konservatorius suprastų ir palaikytų Tėvynės sąjungą, kuri vien dėl moralinių kriterijų staiga griežtai nesutiktų eiti į koaliciją su „gerų darbų“ politiku ir atsisakytų valdžios? Nepulkime iškart atsakinėti ar komentuoti, geriau pajuskime klausimo svorį: ar taip lengva atsisakyti ir nesusigundyti?

Pasukime kitaip: ar taip jau neįprastai mums nuskambėjo tuometinis V. Landsbergio siūlymas „dvejopos moralės“ adeptui trauktis į verslą – tarsi ten, o ne politikoje būtų tokių namai? Ar patys nesame giliai įsitikinę, jog būtent versle panaši moralės doktrina dažnusyk yra dalykas visiškai įprastas ir normalus? Neseniai viename iš solidesnių leidinių skaičiau istoriją apie lietuvį verslininką, kuris beveik nesislėpdamas pasakoja, kaip siekdamas įsitvirtinti papirkinėjo kitos šalies valdininkus ir apgaudinėjo savo verslo partnerius – žurnalistas susižavėjęs linkčioja, krizena. Esą už sienos, ir dar tokioje šalyje, pažeidinėti įstatymus bei moralės normas yra visiškai normalu ir netgi girtina! Nes toks jau tas verslas. Čia dar vienas klausimėlis: ar lengva nesusigundyti, nepasinaudoti pasisukusia šimtaprocentine galimybei „išdurti“ verslo partnerį – ypač, kai savame rate susilauksi ne pasmerkimo, o pritarimo?

Kur link vedu? Ogi prie paprastų gyvenimo dalykų. Gundymo, viliojimo, susiviliojimo situacija yra įprastas reikalas – ir politikoje, ir versle, ir daug kur kitur. Galima iki užkimimo ginčytis, kas pirmas – Žilvinas Marcinkevičius ar Gediminas Kirkilas – pamerkė akį, apkabino per juosmenį, pasiūlė pavėžinti. Tai nekeičia reikalo esmės. Svarbiausia, jog iššoko eilinė (na, turint galvoje projekto mastą – neeilinė) proga susigundyti – verslas bei politika štai ėmė ir susiviliojo. Na, o dabar ką turime? Sugundytus, susigundžiusius – visus ant kiauro puodo. Tik ar galėjo būti kitaip? Žinoma, nelengva buvo jiems atsispirti, bet ar padėjome, padarėme moralinį judesį, idant jie atsilaikytų? Paradoksalu, tačiau daugelis tylomis burbančių, garsiau nusikeikiančių ar aktyviai kovojusių prieš „Leo Lt“, vis dėlto stūmė tą vežimą. Kodėl? Nes priešprieša „Leo Lt“ buvo paremta ydinga nuostata: tie politikai ir tie verslininkai apskritai neturi jokių moralinių skrupulų. Jie manipuliatoriai, vagys ir melagiai. Negi tokie negundys ir nesusigundys? Kas buvo toliau, žinome: kaltumo prezumpcija visai atrišo viliokams rankas, o desperatiška ir pavėluota pilietinė fronda nesupančiojo kojų.

Kažkada rebe Pinchasas iš Koreco, paklaustas, kaip padėti atsispirti gundymams, atsakė: „Griežtumu (Gevurah) įmanoma apriboti pagundos pasekmes, tačiau tik mielaširdingu supratimu (Hesed) įveiksime priežastį. Jeigu nebus palaikančio tikėjimo, jog žmogus sugeba atsispirti, jei nesistengsime suprasti, kas dedasi širdyje, jokios griežtos taisyklės ar apribojimai nepadės. Kitai progai pasitaikius vėl viskas kartosis iš naujo“.  

Beje, toje pačioje vaizdo konferencijoje I.Staškevičius šnekėjo ne tik apie suviliojimą, dėsningai pakliuvusį į antraštes, bet ir apie tai, jog projektas jam pirmiausia svarbus moraliniu (ir tik antroje vietoje – finansiniu) požiūriu – šitai dėsningai nepakliuvo niekur.

Tiesą pasakius, čia jau mano vaizduotės riba, bet vis dėlto: gal dar ne vėlu „Leo Lt“ partiją sugroti būtent tąja styga – tikintis, jog gundyti ir gundytis nėra pagrindinis gyvenimo motyvas. Kad ir jiems taip pat retkarčiais rūpi, kaip gyvensime po metų, penkerių ar penkiasdešimties. Kad jiems svarbu, ką apie juos galvoja aplinkiniai. Kaip savo tėvų žemėje jausis jų vaikai. Gal verta pamėginti, nes kitai progai pasitaikius vėl viskas gali kartotis iš naujo.

Galų gale nušokti ant įprastų stygų visuomet suspėsime.

Views All Time
Views All Time
1409
Views Today
Views Today
1
0 0