Lietuvos žaliųjų judėjimo laikraščio „Žalioji Lietuva“ informacija

Žingsniuodama Vilniaus senamiesčiu, išgirdau skambią frazę: „Seniai Vakaruose „atgyvenę“ stikliniai dangoraižiai – tarsi nauji spuogai ant Vilniaus miesto veido!“ Taip tarpusavyje apie vykdomas statybas dešiniajame Neries krante postringavo inteligentiški garbaus amžiaus ponai. Tačiau „aukšti“ valdininkai, kalbėdami apie tas pačias statybas, švyti: „Tai yra mūsų modernėjančios ir gražėjančios sostinės simboliai!“ Galbūt, iš tikrųjų prieštaraujantys šioms statyboms tėra sentimentalūs atsilikę barbarai, kaišiojantys pagalius į ratus MODERNIOJO VILNIAUS apaštalams?

Svarbiausia, kad blizgėtų…

Per pastaruosius metus Vilniaus senamiestis neatpažįstamai pasikeitė: nauji, modernūs viešbučiai, tokie, kaip „City park“ ar Gedimino prospekte įsirėžęs didingas „Novotel“ pastatas, Paryžiaus tipo kavinukės beveik kiekvienoje senamiesčio gatvelėje – būtinai su vitrinomis, primenančiomis akvariumą. O koks gausus parduotuvių pasirinkimas! Nauji grindiniai, modernūs gatvių šviestuvai, požeminės automobilių stovėjimo aikštelės – argi ne Europos sostinė? O kur dar visas stiklinių dangoraižių kompleksas… Kyla nenumaldomas pasididžiavimas savąja sostine, be perstojo modernėjančiu Vilniumi, kurį galų gale nebebus gėda ir užsienio svečiui parodyti

Neabejoju, jog tokią nuomonę reiškiantis eilinis pilietis dažnai net nesuvokia, kas iš tikrųjų slypi po šia modernėjimo kauke. Ar tik po tokių žaibišku greičiu vykdomų permainų Vilniaus Senamiestyje (tiek, be abejo, ir apie jį) mes neliksime be tikrojo, autentiškojo Vilniaus? Ar iš originalūs, skirtingais amžiais statyti architektūros objektai, geriausiu atevju, netaps tik savotiškomis autentiškų fasadų iškamšomis?

Įstatymai – ir realybė

Kas pagaliau atsakingas už visas šias „renovacijas“? Dažnai girdime, jog viskas daroma tautos gerovei, visuomenės labui. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai – tautos simbolis, kuris liks ateities kartoms – mūsų vaikams ir anūkams. Kita vertus, vargu ar kas atsižvelgė į tautos nuomonę, kai nusprendė statyti nevienareikšmiškai vertinamus „modernumo simbolius“ – stiklinius dangoraižius. Pastarieji iš esmės keičia Vilniaus panoramą: vien pažvelgus šiuo metu į didingų architektūros monstrų „globą“ pakliuvusią Šv. Rapolo bažnyčią, ne vienam Vilniaus miesto, visos Lietuvos gyventojui turėtų suskausti širdį – šių „aukštaūgių“ pašonėje ji atrodo tokia bejėgė… Paradoksas: buvusio Jėzuitų vienuolyno patalpose šiuo metu yra įsikūrusi pagrindinė Lietuvos paveldosaugos įstaiga – Kultūros vertybių apsaugos departamentas (KVAD). Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme nurodytos tokios šios įstaigos funkcijos: prižiūrėti nekilnojamųjų kultūros vertybių valdymą, naudojimą ir disponavimą. Viena svarbiausių KVAD funkcijų – nustatyti nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos zonas, tačiau minėtosios statybos akivaizdžiai pažeidžia Vilniaus Senamiesčio vizualinę apsaugos zoną: ar stebėtume Senamiestį nuo Šeškinės kalno, ar iš Subačiaus gatvės pusės, pirmiausia iš bendros Vilniaus Senamiesčio panoramos išlenda kaip Pilypas iš kanapių kyšantys XXI a. moderniosios architektūros „šedevrai“. Viskas būtų buvę kitaip, jei būtų sureguliuotas bent jau naujųjų pastatų aukštis. Matyt, garbūs valdžios ponai nusprendė kitaip: juk einame į Europą! – tačiau vargu, ar civilizuotame Vakarų pasaulyje tokie poelgiai būtų toleruojami. Užsienio šalyse panašaus pobūdžio verslo ir prekybos centrai ištisais kvartalais statomi ne miesto centre, o toliau nuo Senamiesčio.

Kas gi tas „modernusis Vilnius“?

1994 m. Vilniaus Senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ir mūsų Valstybė įsipareigojo jį saugoti bei puoselėti. Vadinamų dangoraižių ir įvairiausių naujų statybų pačiame Vilniaus Senamiestyje klausimu rašyta nemažai, tad, galima išgirsti pačių įvairiausių pasiteisinimų: Vilnius yra atsidūręs užsienio investitorių akiratyje, Vilnius – turistų traukos objektas, Vilnius turi būti „gyvas“, o ne „miręs“ miestas. Tokių aiškinimų galima išgirsti begales, dažniausiai iš architektų-projektuotojų, kurių pagrindinis darbas ir yra statyti, statyti ir dar kartą statyti, lūpų. Jiems už tai moka!!! Net pritūpti norisi, išgirdus, kokios lėšos yra skiriamos tokiems projektams įgyvendinti! Antai Valdovų rūmų atkūrimui Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje Lietuvos tūkstantmečio programoje skirta 94 milijonai litų, o kur dar pačios visuomenės indėlis? Žinoma, Vilnius turi gyventi, tačiau ar tikrai neišvengiamos monstriškos modernios statybos pačioje Lietuvos širdyje? Ar galima vadinti Vilniaus atgaivinimu jo apkaišymą nenusakomo aukščio dangoraižiais, jaukių Vilniaus Senamiesčio skverelių apstatymą gigantiškais viešbučiais, autentiškų senųjų pastatų sienų griovimą vien tam, kad būtų įrengta eilinė vitrina batų parduotuvėms ar kavinėms? Vardan ko visa tai? Vargu bau, ar ta pati Europa, į kurią taip veržėmės, teigiamai įvertins tokius sprendimus ir ar neliksime mes, kaip sakoma, „ant ledo ir be pačiūžų“? Šiuo metu, berods, einame šia linkme ir įsivaizduojame, kad nė per nago juodimą neatsiliekame nuo Europos, tačiau ar tik nėra atvirkščiai?

Daug Senamiesčio auklių, o vaikas?

Dar 2003 m. birželio 1-3 d. Vilniuje vyko pirmoji Vidurio Europos regiono paveldo miestų organizacijos konferencija, kurią surengė Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus Senamiesčio atnaujinimo agentūra, Lietuvos UNESCO Nacionalinė Komisija, Lietuvos Respublikos kultūros ir aplinkos ministerijos, Kultūros vertybių apsaugos departamentas. Renginyje dalyvavo specialistai iš Europos kultūros kelių instituto, Tarptautinio kultūros paveldo apsaugos tyrimų ir studijų centro (ICCROM), Jungtinių Tautų plėtojimo programos (UNDP), Pasaulio paveldo miestų organizacijos (OWHC), UNESCO Pasaulio paveldo centro (WHC), svečiai iš daugelio šalių. Remdamiesi tarptautine istorinių miestų apsaugos ir šiuolaikinės urbanistinės plėtros patirtimi bei 1972 m. UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos, 1985 m. Europos Tarybos Architektūros paveldo apsaugos, 1992 m. Europos Tarybos Archeologijos paveldo apsaugos ir 2000 m. Europos Kraštovaizdžio konvencijomis, konferencijos dalyviai parengė rezoliuciją, kurioje akcentuojamos trys aktualiausios paveldo apsaugos problemos. Pirmiausia – miesto urbanistinės kultūros tęstinumas ir paveldo apsauga, valstybės, savivaldybių ir visuomenės vaidmuo tvarkant istorinius miestus, istorinių miestų autentiškumo bei šiuolaikiškumo išlaikymas. Viename iš punktų teigiama, jog valstybės ir savivaldybių institucijų priimti sprendimai dėl naujų statybų, istorinių pastatų restauravimo ir atkūrimo istoriniuose miestų centruose turi būti pagrįsti išsamiais moksliniais tyrimais ir viešai bei skaidriai aptarti visuomenėje („Istorinių miestų urbanistinės kultūros tęstinumas“, Regioninės konferencijos rezoliucija, Vilnius, 2003.06.01-03).

Ar nors kiek atsižvelgiama į minėtos rezoliucijos nuostatas? Norint atsakyti į šį klausimą, užtenka pasivaikščioti po Vilniaus Senamiestį.

Views All Time
Views All Time
2555
Views Today
Views Today
1
0 0