Korupcija apraizgė Lietuvą
Lietuvoje šią vasarą netrūko politinių skandalų. Vienas ryškesnių – žemėtvarkininkų sklypų skandalas. Buvo atskleista, kad dešimtys šių, taip pat ir kitų pareigūnų, pasinaudodami tarnybine padėtimi, įsigijo po keliolika sklypų savo šeimai, šimtus hektarų žemės gražiausiose Lietuvos vietose. Skandalas, baigęsis žinybos vadovo pakeitimu, kilo dėl sukčių iš ES programos SAPARD lėšų pasisavintų 200 tūkstančių litų. Policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius naiviai, bet skandalingai paskelbė karą Kauno kriminaliniam pasauliui.
Skandalai sukelia diskusijas. Ne tik apie konkrečius faktus, bet ir apie bendresnius dalykus. Pavyzdžiui, kaip iš viso įmanoma pažaboti korupciją Lietuvoje. Yra žmonių, manančių, kad korupciją galima išnaikinti plečiant bendruomeninę valdininkų kontrolę, apskritai visuomeninį piliečių aktyvumą. Apskritai, įvairių bendruomenių ir kitų visuomeninių organizacijų kūrimasis yra suvokiamas kaip panacėja nuo visų Lietuvos socialinių ligų. Bet atrodo, kad taip tikrai nėra. Aišku, piliečių aktyvumas yra svarbus dalykas. Bet jis gali virsti tik sukimusi uždarame rate, jeigu nėra kitų papildomų sąlygų. Visų pirma, kalbant apie visuomenę, reikėtų skirti jos konjunktūrinius elementus, tarp kurių yra ir piliečių aktyvumas, bei stabilią visuomenės struktūrą, tam tikrą objektyvuotą bei institucionalizuotą visuomenės formą. Pavyzdžiui, Daniel Bell ją aprašo taip: „Socialinė struktūra yra sudaiktintas pasaulis, nes tai – vaidmenų, o ne asmenų struktūra, pateikta organizacinėmis schemomis, atskleidžiančiomis hierarchijos ir funkcijų ryšius”. Būtent tai ir yra visuomenės stuburas. Beje, modernioje kapitalistinėje visuomenėje jis tapo svarbesnis už bendruomeninius ryšius. Lietuva neturi tokio stuburo, kurį turi demokratinės Vakarų šalys. Tad ir padidėjęs visuomenės aktyvumas čia gali duoti visai nelauktus rezultatus, tarkim, ne korupcijos sumažėjimą, o kaip tik padidėjimą. Nes naujų visuomeninių organizacijų kūrimas yra tiesiog naujų interesų grupių kūrimas, įsitraukiant į kovą dėl įtakos ir valdžios. Netgi pačiais kilniausiais tikslais įkurtos organizacijos ar sąjungos virsta savanaudėmis. Kitaip jos tiesiog neišgyventų.
Apskritai, korupcija ir tai, ką galima vadinti korupcijos antipodu, – du priešingi principai. Galim juos vadinti giminystės ir įstatymo principais. Įstatymo principas reiškia, kad žmonės savo veikloje pirmiausia orientuojasi į vienodas visiems lygias elgesio taisykles. O giminystės principas reiškia, kad pirmiausia žmonės atskiria saviškius nuo svetimų, susidaro saviškių hierarchiją ir vykdo jų norus. Saviškio noras čia yra vietoj įstatymo. Šie principai eina per visą Vakarų civilizacijos istoriją. Tiksliau, kova prieš korupciją visada buvo ir įstatymo kova prieš giminystę. Galima prisiminti ir gerai žinomą faktą, kad protestantizmas juk taip pat buvo kova prieš korupciją, prieš sugedimą bažnyčioje. Faktas ir tai, kad korupcijos lygis yra mažesnis protestantiškose šalyse, palyginus su katalikiškomis. Katalikybė istoriškai neįdiegė tokios griežtos įstatymų laikymosi nuostatos, kaip kad protestantizmas, apskritai, ji labiau toleravo giminystės principą.
Manau, kad jokios bendruomenės, bendruomeniškumo skatinimas savaime neišgelbės nuo korupcijos, gal netgi atvirkščiai. Klausimas turėtų būti keliamas kitaip ir kitas – ar galima sukurti vakarietišką visuomenės struktūrą Lietuvoje ir kokiomis priemonėmis tai padaryti. Tiesa, diskusijomis čia nedaug ką pakeisi. Visuomenės stuburo formavimasis – ilgas procesas, kur individas beveik nieko negali lemti, gal tik elgtis pagal savo profesinį ir žmogišką pašaukimą, o tai ir būtų jo visuomeninis indėlis.
