Jie – tokie pat pat kaip ir tarnybiniai. Taip pat parenkami, ištiriami, pakviečiami, sutikusieji apmokomi, paruošiami ir paskirstomi į atitinkamas, iš anksto numatytas vietas. Skirtumas tik toks: tarnybiniai iš karto gauna darbus, atlyginimus, o atsarginiai paliekami laukti, kol jų paslaugų prireiks. Tačiau su jais palaikomas nuolatiniais ryšys, iš anksto numatytais laikotarpiais siunčiami į apmokymo pakartojimus, kur jiems iš naujo primenama apie pareigas uždaviniui atsiradus. Jie tokie pat patikimi, kaip ir tarnybiniai. Todėl ir šaiposi apie juos bei jų paskirtį žinantieji iš Lietuvos vadovų, ypač iš Seimo pirmininko Artūro Paulausko bei pačių atsarginių postringavimo, kad jie nieko neveikia, niekam nekenkia, o kai kurie net nežino, kad jie atsarginiai yra.

Tokios „pasakos bobutei“ sklando Lietuvoje, spaudai paskelbus, kad trys aukšti valstybės pareigūnai slypi šios nusikalstamos organizacijos sąrašuose. Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Arvydas Pocius ir Seimo pirmininko pavaduotojas Alfredas Pekeliūnas okupacijos laikotarpiu buvo KGB atsargos karininkai, kurių veiklą dabar tiria Seimo komisija.

KGB yra tąsa „Cheka“ (ČK) pavadintos Rusijos komunistų revoliucinės policijos, kurią Lenino nurodymu įsteigė Felix Dzerzhinsky 1917 m. gruodžio 20 d. Tokio dalinio Lenino-Stalino grupei prireikė ne tik griežtinti kovai prieš jų vadinamų buožių klasę, bet ir prieš visus kitus, kurie priešinosi jų siekiamai proletariato diktatūrai. Šioje kovoje teisingumo mums nereikia, vyksta karas – veidas prieš veidą, mirti ar gyventi, – ir mes turime jį laimėti, buvo pirmieji „Cheka“ steigėjo žodžiai, kuriais jis gyveno iki mirties. ČK vadovybė buvo sudaryta tik iš rusų, nors pats Felix Dzerzhninsky buvo lenkas, bajoras, numatytas katalikų kunigas, tačiau greitai pasukęs marksizmo keliu. 1895 m., būdamas 18 metų, įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją, 1900 m. buvo vienas iš bendros Lietuvos-Lenkijos socialdemokratų partijos steigėjų, tačiau greitai visas tautines bei demokratines vertybes paneigęs tarptautinio proletariato diktatūros vardan, metėsi į revoliuciją Rusijoje ir tapęs „Cheka“ vadovu pagal savo būdą ją išvystė į visame pasaulyje žinomą brutalų raudonųjų siaubą. Kas pasaulyje, bent jau raštingame, nežinojo čekisto vardo ir ką jis reiškia? Šios pačios brutaliausios, bet kada žemėje buvusios, organizacijos pagalba Lenino komunistai laimėjo revoliuciją Rusijoje, Stalinas įgyvendino žiauriausią žemėje diktatūrą ir siekė imperiją išplėsti per visą pasaulį, ir tuo keliu jau toli buvo nuėjęs. Nors „Cheka“ sąranga, todėl ir jos pavadinimai, dažnai keitėsi, tačiau tikslai – komunistinių grupių steigimas, šnipų tinklų organizavimas kiekviename pasaulio krašte, brovimasis jais į vyriausias valdžias, jų papirkinėjimas, pareigūnų šantažavimas bei verbavimas, melo skleidimas, įvairių riaušių, streikų, perversmų ruošimas, jais valdžių grobimas, net žudynės – visada liko tie patys. Tai gerai žino ir viską savo kailiu patyrusi Lietuva.

Pirmoji Lietuvos okupacija ir žiaurūs jos padariniai ženklinami NKVD vardu. Jos laikotarpiu išryškėjo iki to laiko mažai kam žinomas reiškinys: organizavimas vietinių gyventojų talkos, paslaugų, bendradarbiavimo. Ir ne bet kur, tačiau tarp visuomenėje, organizacijose, mokslo įstaigose, kariuomenėje, valstybėje įtakingų žmonių. Ir reikia visgi apgailestauti, šis užmojis Maskvai buvo gana sėkmingas. Ypač Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir paties karo laiku. Ir tik reikia stebėtis, kad per tokį trumpą laiką, tik keliolika metų, šį amatą Kremlius buvo labai gerai įsisavinęs ir tarp modernių valstybių išvystęs. Tai išsamiai nušviečia Christopher Andrew ir Oleg Gordievski 756 psl. knygoje „KGB – The Inside Story“, (Harper Collins, 1990 m.), kurios duomenimis grindžiamas ir šis rašinys. Oleg Gordievsky, aukštas KGB karininkas, po karo vyriausias Kremliaus šnipas Anglijoje, 1974 m. panorėjęs dirbti ir britų žvalgyboje SIS, o 1985 m. perbėgęs į Vakarus. Knyga -tiksli Sovietų sąjungos šnipų istorija. Čia keliais būdingais pavyzdžiais bandysiu pažvelgti, kiek naudos ji davė Rusijai ir kiek žalos padarė Vakarų pasauliui.

Kelyje į komunistinę revoliuciją pasaulyje pirmoji Stalino stotis – per Pirmąjį pasaulinį karą prarastos žemes, tarp jų – ir Baltijos kraštai. NKVD dirvą ruošė ne jų užėmimui, bet valdymui, nes Stalinas žinojo, kad juos, o kartu ir Lenkiją, su savo draugu Hitleriu pasidalins geruoju. O valdymui įsigijo paslaugūnų Valstybės saugumo departamente, kariuomenėje, tarp vyriausybei artimų žmonių, ir kažin ar jau istorikams aišku, kodėl vienas žymiausių Lietuvos politikų, buvęs ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, grįžo į Lietuvą vos tik Kremliui ją okupavus. Stalinas bijojo Japonijos, todėl ir siuntė į Tokyo geriausiai Tolimuosius rytus žinantį enkavedistą, Kaukaze gimusį vokietį Richard Sorge, kurį, kaip žymų žurnalistą, Hitlerio propagandos ministras Goebelsas palydėjo iškilmingais pietumis. O šis, sugulove prisijaukinęs Vokietijos ambasadoriaus žmoną, šioje įstaigoje jautėsi kaip žuvis vandeny, iš čia sukūrė gerą šnipų tinklą ir per jį galėjo Maskvą įtikinti, kad Japonija Rusijos nepuls. Stalinas net keliasdešimt divizijų iš ten galėjo permesti į Vakarų frontą prieš vokiečius.

Gerus šnipų tinklus su gausia vietinių talka Stalinas sukūrė savo sąjungininkų kraštuose Didžiojoje Britanijoje ir Amerikoje. Visus Winston Churchil karo planus Stalinui ant delno klojo „The Magnificent Five“: Kim Philby, Guy Burgess, Anthony Blunt, Donald Maclean ir John Cairncross, budriai Kremliaus prižiūrimi per globėją Leo Long (Elli).Tačiau tiesiog deimantus iš žemės rausė Stalino enkavedistai Amerikoje, čia sukūrę įvairius kelių pakopų tinklus. Žymiausi jų, turbūt ir lietuvių prisimenami, Alger Hiss, Whittaker Chambers, Harry Dexter White. Bet stambiausia žuvis, beje, ne sąrašinis, nors ir NKVD savu laikomas, buvo JAV prezidento Roosevelt pats įtakingiausias patarėjas Harry Hopkins. Užpainiotas iš Kremliaus atsiųsto nuolatinio (resident) Isakh Akhmerov ir jo įtaigaujamas Hopkins įtikino JAV prezidentą duoti rusams viską, ko jie tik nori, o Teherano ir Jaltos konferencijose – net ir pusę Europos. O vėliau, Owen Latimore – ir branduolinę bombą. Kokia nelaimė čia Vakarų pasauliui užkarta!

Prieš, per ir tuojau po karo veikusi NKVD sąranga, padėjusi Stalinui pasigrobti pusę Europos,vėlesniems laikams nebetiko. Keitėsi komunizmo platinimo filosofija, reikėjo keisti ir priemones. Sistema buvo perorganizuota ir pavadinta nauju KGB vardu. Bet jos esmė, uždaviniai, vykdytojai visgi liko. Tik kitaip pergrupuoti, kitaip pavadinti.

Bet dabar juk viskas subyrėję, dingę. Ir kam sukti galvą apie kažkokią KGB ir dar apie jos atsarginius? Sustokim. Niekur nedingo ir kaip buvusi liko ta pati Rusija. Ir šiandien net akivaizdžiai pradeda ryškėti, kad jos tikslai nepasikeitę. Jie tokie pat, kokie buvo prieš 200 metų valstybę valdant carams, prieš šimtą juos verčiant ir žengiant į komunizmą, ir šiandien, neva demokratiją kuriant. Imperijos varpų Kremliuje dūžiai jau ir iki mūsų tėvynės ataidi. O ten vyriausiu sėdi KGB pulkininkas, kuriam ir atsarginių dar gali labai ir labai prireikti.

Views All Time
Views All Time
2026
Views Today
Views Today
1
0 0