Katarai [gr. katharos – švarus, skaistus, nekaltas], Vakarų Europoje (daugiausia Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje) XI-XIII a. – eretikų judėjimo dalyviai; katarai protegavo asketizmą, nuosavybę laikė nuodėme, smerkė katalikų dvasininkijos ydas, kritikavo feodalinę priespaudą; XIII a. pab.-XIV a. pr. inkvizicijos išnaikinti. 

Katarai – tai rytietiška erezija, atsiradusi už Bažnyčios ribų. Hermetizmo ir krikščioniškosios kabalos patrauklumas įtakojo katarizmo, eretinio krikščioniško mokymo, atsiradimą. Savo klestėjimą katarai pasiekė XII amžiuje.

Susitvarkyti su eretinėmis grupėmis Bažnyčiai buvo nelengva. XII-XIII a. didžiausią nepasitenkinimą kėlė katarai, laikęsi kraštutinio asketizmo ir paskleidę savo mokymą po didesnę Europos dalį. Saugodamiesi Bažnyčios represijų, pirmieji katarai savo tikėjimą laikė paslaptyje.  

Katarai mokė apie materialaus pasaulio nuodėmingumą ir šėtono valdingumą. Pasaulietinės įstaigos, meno kūriniai, nuodėmingas kūnas – tai tik instrumentai, sukurti velnio vvieninteliam tikslui: užvaldyti žmogiškas sielas. Pagal katarų logiką, katalikų Bažnyčia pati yra velnio ginklas, o visi jos šventieji tėra niekšai. Skirtingai nuo katalikų, katarai tikėjo į persikūnijimą; jeigu žmogui nepasisekė viename gyvenime, tai, kaip jie tvirtina, jam gali pasisekti kitame. Jie nesituokdavo ir nesuteikdavo gyvybės vaikams, kurių pradėjimas, jų manymu, tik dar labiau surišdavo kūną ir dvasią; jie nepripažino krikšto, kryžiaus kaip simbolio, individualios išpažinties ir visų kitų religinių papuošalų, atmetė Bažnyčios sakramentus, neigė pragarą. Jų bažnytiniai patarnavimai buvo paprasti ir galėjo būti atlikti bet kurioje vietoje. Jie apsiribojo ištraukų iš Evangelijų skaitymu, trumpu pamokslu, palaiminimu ir malda. Jie nenorėjo reformuoti pasaulio, nes, jų manymu, prieštaravimas tarp gėrio ir blogio – amžinas.  Kai kurių katarų stoicizmas pasireikšdavo endura forma – apšviesta savižudybe – kuri buvo badavimo, norint išvengti persekiojimo, rezultatas. 

Katarai skelbė visai kitą Bažnyčią, kitą požiūrį į Dievą ir į moralę. Jie manė, kad pasaulis yra padalintas tarp dviejų priešingų jėgų – gėrio ir blogio, ir todėl sukūrė Bažnyčią, kurioje skiriami tobuli ir paprasti tikintieji: jie turėjo savo sakramentus ir savo apeigas; jie įvedė labai griežtą hierarchiją ir nė nemanė naikinti kokių nors valdžios formų. O tai paaiškina, kodėl prie jų šliejosi daug tų, kurie trokšta valdžios, turtingųjų, žemvaldžių. Pasauliečiai buvo žinomi kaip „tikintieji“. Jų nebuvo reikalaujama laikytis griežtų susilaikymo taisyklių, kurios buvo skirtos išrinktiesiems perfecti – „tobulieji“ arba bonhommees – „gerieji žmonės“, sudarantiems katarų bažnyčios hierarchiją. Kiekvienas, vyras ar moteris, siekiantys prisijungti prie „tobulųjų“, turėdavo išlaikyti paklusnumo periodą, kuris tęsdavosi maždaug du metus.  Šiuo laikotarpiu jis arba ji atsisakydavo visų žemiškų gėrybių, gyveno bendruomenėje tarp kitų nepriekaištingųjų, susilaikydavo nuo vyno ir mėsos. Kad išvengtų kūniškų pagundų, išventinamąjį atskirdavo nuo bet kokių kontaktų su priešinga lytimi ir imdavo iš jo priesaiką niekada nemiegoti nuogam. Išbandymų pabaigoje neofitas įgaudavo nekaltybę (consolamentum) – pereidavo apeigas, apimančias savotišką krikštą, konfirmaciją ir pareigas, atliekamas atvirai plačiame susirinkusiųjų būryje. Šio susirinkimo metu neofitas atsakinėdavo į klausimus, užduodamus katarų Bažnyčios vyriausiojo, po to pasižadėdavo gyventi neturte, susilaikyme ir nuolankume Dievui ir tikėjimui. 

Katariškoji erezija pritraukė daug pasekėjų Pietų Prancūzijoje, kur prie judėjimo prisijungė ir dvariškiai. Susibūrę Albos mieste, Provanse, eretikai tapo žinomi kaip „albigiečiai“, kurių augantis populiarumas pavirto nepakenčiamu katalikų galybės įžeidimu. Ši sritis politiškai priklausė grafui Raimonui VI iš Tulūzos, o jis pats taip pat priklausė katarams. Pietų Prancūzijoje katarai bei valdensai (savo pažiūromis labai panašūs į katarus) faktiškai tapo oficialiomis šio regiono religijomis. Konfrontacijos viršūnę tarp katarų ir katalikų valdžių  pasiekė tuomet, kai vienas iš grafo ginklanešių nužudė specialųjį popiežiaus Inokentijaus III įgaliotinį. Ši žmogžudystė taip supykdė Popiežių, kad tas dvi dienas negalėjo kalbėti. Negalėdamas palaužti katarų jokiais kitais būdais, popiežius Inokentijus III paskelbė, kad katarai „blogiau už pačius saracėnus“ ir nutarė panaudoti jėgą – organizavo kryžiaus žygį, ir 1209 metais riterių bei samdinių kariauna iš šiaurinės Prancūzijos įsiveržė į Provansą. Nesantaika vyravo du dešimtmečius, tačiau judėjimas tęsė savo egzistavimą – Provanse ir kitose srityse katarai passitraukė į pogrindį. 

1233 metais popiežiaus dekretu buvo pradėta inkvizicija.  Per kitus penkis šimtmečius ši organizacija naikino Bažnyčios priešus. Tūkstančiai „tobulųjų“, priversti pasirinkti – mirtį ar atsivertimą į katalikybę,- atsisakė nusigręžti nuo savojo tikėjimo. Jie mirdavo kartais alkana mirtimi, prirakinti grandinėmis prie kalėjimo sienų, bet dar dažniau buvo deginami, pririšti prie stulpų gedulingų laužų centre. Galiausiai Provanse inkvizicija išnaikino visus katarus.

Views All Time
Views All Time
3831
Views Today
Views Today
2
0 0