„Juodoji“ buhalterija, kurią konfiskavo STT agentai „Rubicon“ būstinėje, tapo įrankiu politinėje kovoje. Tas, kas valdo minėtą informaciją, priverčia savo kolegas Seime elgtis taip, kaip naudinga kompromato turėtojui. Tas, kas matė „Rubicon“ buhalteriją, puikiai žino, kad pačios įdomiausios jos vietos yra užteptos juodu rašalu – prieš informacijai patenkant į viešumą, prie jos padirbėjo kažkoks nežinomas cenzorius. Kadangi STT agentai konfiskavo „švarią“ buhalteriją, be jokių rašalo dėmių, tai aišku, kad jos valdytojas gali būti tik žmogus, kuriam pavaldi tiek ta pati STT, tiek ir Generalinė prokuratūra.

LL šaltiniai sako, kad toks žmogus gali būti tik vienas aukštas pareigūnas – tai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, patyręs milicijos „operatyvininkas“, kažkada atsakingas už kovą „antisovietiškai nusiteikusiais paaugliais, kurie yra KGB „juodose“ sąrašuose, pats Alvydas Sadeckas. LL šaltiniu teigimu, būtent jam galėjo patekti visa „Rubicon“ juodoji buhalterija, ir būtent A.Sadeckas galėjo spręsti, kurią jos dalį viešinti, o kurį ne.

Tas stebuklingas burtininkas, kuris, turėdamas STT duomenis apie tuos, kuriems „Rubicon“ mokėjo kyšius (o kaip žinia, kyšiai buvo mokami beveik visiems pareigūnams ir politikams), galėjo juos sumaniai panaudoti savo politiniams tikslams pasiekti. Aišku, kad tuos duomenis panaudoti šantažui ir psichologiniam terorui, reikėjo sumanaus opretayvininko. Tokio, kaip, pvz., A.Sadeckas, kuris dešimtis metų dirbo operatyvinį darbą, arba tokio, kaip A.Paulauskas, kuris, kaip žinia, savo turimus kompromatus apie A.Brazauską panaudojo tam, kad priversti pastarąjį sudaryti rinkimų koaliciją prieš Seimo rinkimus. Kas buvo tas Rubicon“ buhalterijos cenzorius, mažais gabaliukais leidęs ją į televizijų ekranus, galima tik spėlioti – mes šalia, kaip sakoma, su lempa nestovėjome. Todėl pavadinkime tą pilietį „didžiuoju prievaizdu“ – nes jis viską žino, viską mato, visus kontroliuoja, visus šantažuoja, ir visi yra jam paklusnus.

Tačiau faktas, kad paviešintoje „Rubikon“ buhalterijoje liko tik informacija apie honorarus „abonentui“, arba Vilniaus merui A.Zuokui, arba tokioms smulkioms žuvelėms kaip V.Kvietkauskas arba Arvydas Vidžiūnas, rodo, kad paslaptingajam STT šefui rūpėjo pašalinti šiuos savo konkurentus. Visi rimti vyrai, kurie, matyt, dar galėjo būti naudingi „didžiajam prievaizdui“, ir kuriuos pastarasis labai lengvai gali šantažuoti. Pvz., paima „juodosios“ buhalterijos atkarpą, kurioje yra žinių apie „Rubicon“ honorarus vienam ar kitam politikui, ir sako: „Dabar tu darysi taip ir taip“. Simboliška, kad vos pačioje „Rubicon“ skandalo pradžioje pasirodė informaciją apie tai, kad buhalterijoje minimas ir Seimo narys Gintaras Steponavičius, ji greitai buvo nugesinta, o pastarasis tapo Seimo pirmininko Artūro Paulausko pavaduotoju. Redakcijos žiniomis, „didysis prievaizdas“ turi ir daugiau kompromato apie G.Steponavičių, todėl lengvai gali jį valdyti. Kodėl, pvz., G.Steponavičius kėlė vėją prieš A.Zuoką, skaldė ir taip jau nustekentus liberalcentristus? Gal būt, tai buvo naudinga A.Paulauskui, kuris visada naikina savo politinius oponentus – prisiminkime R.Pakso istoriją (man asmeniškai tik įdomu, kaip dabar, po R.Pakso išteisinimo Aukšiausiame teisme jaučiasi „moralios politikos“ simbolis Valdas Adamkus – juk sąžinė jam turėtų prabilti, suvokiant, kad prezidentu V.Adamkus tapo neteisėtai).

Bet kuriuo atveju STT surinkta informacija apie „Rubicon“ išmokas politikams tapo įrankiu šantažui bei terorui. Būtent šiomis dviem priemonėmis ir naudojasi „didysis prievaizdas“, nes jis papraščiausiai nemoka kitaip elgtis. Kita vertus, įdomus ir konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus vaidmuo „didžiojo prievaizdo“ šachmatų žaidime. Vasarą „Lietuvos ryte“ pasirodė informacija apie tai, kad tarp „Rubicon“ klientų yra ir pats opozicijos lyderis A.Kubilius. Vos pasirodžius, šį informacija užgeso – matyt, tai buvo tiesiog „didžiojo prievaizdo“ ženklas A.Kubiliui : „nesispardyk, darysi taip, kaip man reikės“. Matyt, A.Kubilius aiškiai suprato šį signalą, ir ėmė elgtis taip, kaip naudinga „didžiajam prievaizdui“, nes paskui Generalinė prokuratūra pareiškė, kad jos turima informacija neleidžia teigti, kad tarp „Rubicon“ klientų yra ir pavardžių, panašių į Kubiliaus.

Tačiau redakcijos turimi „Rubicon group“ vadinamosios „juodosios buhalterijos“ įrašai rodo ką kitą – kad ir opozicijos lyderis Andrius Kubilius galėjo gauti iš šios bendrovės 360 tūkst. litų nedeklaruotų pajamų, kitaip sakant, kyšių. Keliais pavedimais „Rubicon“ pervedė savo klientui, įvardijamam kaip „Kubil. Koncerv.“ Arba „Kubilas. Koncerv.“ dideles pinigų sumas – 200 tūkst., 100 tūkst., 50 ir 10 tūkst. litų. Pavedimai buvo atliekami 2002 m. birželio – liepos mėn.

Kaip žinia, kaltinimai A.Zuokui ir jo draugams iš „Rubicon group“ buvo pateikti pagal septynis Baudžiamojo kodekso straipsnius : sukčiavimas stambiu mastu, didelės vertės turto išvaistymas, vertimasis neteisėta įmonės veikla, nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimas, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar kitą turtą teikimas, apgaulingas apskaitos tvarkymas. Tokius kaltinimus STT suformulavo po to, kai jiems pavyko „perlaužti“ užkoduotą „Rubicon group“ kompiuterio laikmeną, konfiskuotą per kratą šios įmonės biure. Iš šios „juodosios buhalterijos“ paaiškėjo, kad per 2002-2003 m. „Rubicon group“ įmonės į lengvatinių mokesčių zonose užregistruotas įmones (vadinamasis „ofšorines įmones“) pervedė daugiau nei 5 mln. litų už tariamas konsultacijas, ir, kaip įtariama, nesumokėjo valstybei daugiau nei 770 tūkst. litų pelno mokesčių.

Manoma, kad būtent tokiu būdu išplautas lėšas „Rubicon“ vėliau ir naudojo politikams papirkinėti – pinigai būdavo išgryninami, ir vėliau kyšiai mokami grynais pinigais.

Tarp bendrovių, kurios pirko brangias konsultantų paslaugas, buvo ir savivaldybės energetinių projektų nuolatinė partnerė UAB „Rubicon apskaitos sistemos“, „Rubicon Prodimpeksas“, pagarsėjusi „Vilniaus“ kino teatro perpardavimo istorijoje, ir UAB „Verslo plėtros administravimo agentūra“. Šios įmonės sutrumpinimas VPAG mirga ir „Rubicon group“ vadinamojoje „juodojoje buhalterijoje“. Teigiama, kad pinigai iš Vilniaus savivaldybei pavaldžių įmonių buvo plaunami į lengvatinių mokesčių zonas dvejais būdais – vieną kartą toks pervedimas užkoduotas VE PROI ir VE PM (gal būt, turimas omenyje „Vilniaus Energijos“ pelno mokestis).

Išmokos konservatoriams „Rubicon“ buhalterijoje slepiasi po kodu „K-121“. Ką jis reiškia, žino tik „Rubicon“ buhalteriai arba „didysis prievaizdas“.

A.Kubilius sako, kad yra apšmeižtas

Kaip žinia, vos vasarą spaudoje pasirodė užuominų apie tai, kad “Rubicon” kyšius mokėjo ir konservatorių lyderiui, Seimo Tėvynės sąjungos frakcija kreipėsi į generalinį prokurorą Antaną Klimavičių, prašydama atlikti ikiteisminį tyrimą dėl galimo šmeižimo faktų ir nustatyti minėtus tikrovės neatitinkančius duomenis paskleidusius asmenis.

Pasak Tėvynės sąjungos frakcijos Seime seniūnės Irenos Degutienės, paskelbta informacija leidžia daryti prielaidą, kad kalbama ne apie (arba ne tik apie) informacijos klastojimą, o apie sąmoningas pastangas paskleisti žinias, kurios, skleidėjų manymu, turėtų paniekinti, pažeminti bei pakirsti visuomenės pasitikėjimą Andriumi Kubiliumi ir Tėvynės sąjunga.

“Tokie veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje numatytos šmeižimo sudėties požymius”, – pareiškė konservatoriai, suprasdami, kad šiame straipsnyje numatyta veika priskiriama privataus kaltinimo byloms.

Seimo Tėvynės sąjungos frakcija pažymi, kad A. Kubilius nežino ir neturi galimybių išsiaiškinti, kas žurnalistams platina šią informaciją. “Todėl jis negali realizuoti savo teisės reikalauti kaltininkų atsakomybės ir savarankiškai apginti savo interesus. Be to, esame tikri, kad Seimo opozicijos lyderio šmeižimas turi ir visuomeninę reikšmę”, – sakoma Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos kreipimesi.

Konservatoriai atkreipė generalinio prokuroro dėmesį į šių metų birželio 14 d. BTV laidoje “Sąmokslo teorija” bei šių metų birželio 16 d. dienraštyje “Lietuvos rytas” skelbiamą informaciją, neva Andriaus Kubiliaus inicialai minimi su korupcinėmis bylomis siejamoje vadinamojoje bendrovės “Rubicon group” “juodojoje buhalterijoje”. Šie inicialai buvo siejami su esą galimai priimtu 150 tūkst. sąlyginių vienetų dydžio kyšiu. Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus vyriausiasis prokuroras Irmantas Mikelionis teigia, kad „popieriaus lapai, kuriuose yra duomenų apie mokėjimus „Kubil.koncer.“ yra labai panašūs į Generalinėje prokuratūroje tiriamoje baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-505-04 surinktus duomenis, tačiau pastaruosiose įrašų, panašių į A.Kubiliaus pavardę, nėra“.

LL šaltiniai sako, kad toks veiksmas gali būti paaiškinamas tik taip – „didysis prievaizdas“ turi ir tas „Rubicon“ buhalterijos dalis, kurių neturi Generalinė prokuratūra, ir karts nuo karto paleidžia jas į apyvartą. Tuomet tas nesusipratęs politikas, kaip, pvz., A.Kubilius, greitai supranta, kad ir jis yra „pakabintas“, ir daugiau nesišakoja, o ima veikti pagal „didžiojo prievaizdo“ scenarijų. Tuomet „didysis prievaizdas“ leidžia tokiam politikui išsiplauti savo mundurą, kaip kad A.Kubiliaus atveju – prokurorai pareiškė, kad jie neturi jokio kompromato apie A.Kubilių. Nors „didysis prievaizdas“, matyt, kad turi.

Europarlamentaras V.Landsbergis išplatintame pranešime spaudai teigia, kad „Lietuvos ryto“ išpuolis prieš Tėvynės Sąjungos pirmininką Andrių Kubilių buvo inicijuotas asmenų, kuriuos A.Kubilius yra griežtai kritikavęs ir viešai siūlęs atsistatydinti. Jo teigimu, keršto motyvas prieš A.Kubilių gali sutapti ir su taktiniu tikslu: nukreipti dėmesį nuo dviejų dideles ambicijas turėjusių, o dabar besitraukiančių politikų.

Kai LL paprašė pakomentuoti minėtus dokumentus Seimo nario konservatoriaus Jurgio Razmos, tas sureagavo labai liguistai ir iš karto ėmė gąsdinti redakciją prokuratūromis ir teismais, nors iki tol daugelį metų su J.Razma bendravome gražiai.

– Ką manote apie numanomus “Rubicon” kyšius A.Kubiliui ir konservatoriams?

– Jeigu apie tai bus rašoma arba kalbama, tai mes papildomai kreipsimės į prokuratūrą, kad toliau persekioti tokių žinių plėtojimą. Mes nesame linkę nusileisti tokiems mūsų oponentų metodams.

– Aš nesu jūsų oponentas, o tik žurnalistas?

– Gal jūs ir ne oponentas, o gali būti kiti oponentai, kurie užsako tokius straipsnius, gerai užmoka – toks žurnalistų darbas, nieko nepadarysi. Sakau, kad jeigu gerai užmoka, ko nepadarysi.

– Gal galite pasakyti, kas užsakė šį straipsnį?

– Na, man atrodo, kad A.Kubiliaus laikysena “Rubicon” atžvilgiu geriausiai paneigia tokias nesąmones, apie kurias jūs kalbate. Jeigu žmogus būtų “pakabintas”, tai gal būt droviai laikytųsi, stengtųsi neiti į pirmas pozicijas ir panašiai. Jeigu žinotų, kad ir pats nėra šiuo požiūriu šventas. A.Kubiliaus laikysena geriausiai pasako, kad šiuo atžvilgiu jis yra visiškai švarus.

– O gal A.Kubilius tiesiog yra dar labiau įžūlus už A.Zuoką, ir paėmęs kyšį, puola jo davėjus, kad tik įtarimai nekristų ant jo?

– Ne, A.Kubilius nėra įžūlus, ir jis tikrai nėra toks įžūlus, kaip A.Zuokas. A.Kubiliui tikrai netinka toks apibūdinimas. Jis šiuo atveju elgiasi kitaip, nei A.Zuokas, ir dėl galimo šmeižto kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, o A.Zuokas, man atrodo, nesikreipė, kad jį šmeižė ir vadina “abonentu”, ir kažkokiais netikrais įrašais kažkas mojuoja.

– Kaip nesikreipė, kreipėsi, ir teismas net buvo uždraudęs LNK televizijai skelbti duomenis iš “Rubicon” bylos?

– Na, negirdėjau, kad A.Zuokas kreiptųsi dėl to, kad tie įrašai netikri ar panašiai. A.Kubilius kreipėsi, gavo atsakymą, kad vyksta ikiteisminis tyrimas.

– Tačiau kodėl “Rubicon” galėjo duoti kyšius konservatorių iždininkui A.Vidžiūnui, tačiau negalėjo duoti A.Kubiliui? Ir kokia nauda “Rubicon” duoti kyšius vienam iš partijos narių, jeigu reikia užsitikrinti visos Seimo frakcijos pritarimą vienam ar kitam įstatymui? Būtų logiška, jeigu “Rubicon” duotų pinigus partijos lyderius, kuris pasidalintų juos su visa frakcija, kad ji balsuotų taip, kaip reikia “Rubicon”?

– A.Vidžiūnui, kaip Seimo nariui, aš nemanau, kad turėtų mokėti. Tačiau jeigu A.Vidžiūnas kalbasi partijos vardu arba jaunųjų konservatorių vardu prašo paramos, tai jie gali į tai reaguoti teigiamai arba neigiamai. Tai yra jų valia, ir kodėl verslo grupės turi kalbėti tik su partijų vadovais? Kiekvienoje partijoje yra žmonės, atsakingi už lėšų telkimą, paprastai iš vadovaujančių žmonių. Mūsų partijoje tai buvo pavesta A.Vidžiūnui kartu su iždininku Garbaravičiumi. Žinoma, tuo turi rūpintis ir vykdomasis sekretorius. O partijos pirmininkas atsakingas už politinius klausimus, bet ne už pinigus.

– Galėčiau patikėti A.Kubiliaus sąžiningumu, jeigu ne kelios aplinkybės – “Lietuvos kuras” už vieną litą parduotas nepilnamečių prievartautojui ir dokumentų klastotojui Meirui Klabinui, kuriam vėliau A.Kubiliaus valia buvo pervesta dar 16 mln. litų iš biudžeto?

– “Lietuvos kuro” istoriją mes ir dabar nagrinėjame Seimo Antikorupcijos komisijoje, tačiau jūs vėl šioje istorijoje sureikšminate A.Kubiliaus vaidmenį – už vieną ar kitą klausimą yra atsakingos atskiros ministerijos. Jūs puikiai žinote, kad ‘Lietuvos kuras” buvo parduotas pagal įstatymą, ir pagal dar premjero R.Pakso pateiktą siūlymą, tačiau kadangi jūs proteguojate savo laikraštį R.Paksą ir jo komandą, tai jūs to, be abejo, nerašysite, ir viską versite ant A.Kubiliaus galvos.

– Kalba eina apie 18,8 mln. litų, pervestų M.Klabinui iš biudžeto tada, kaip A.Kubilius jau šešis mėnesius buvo premjeras?

– Ar Vyriausybė turi vykdyti Seimo įstatymus, ar turi nevykdyti?

– A.Kubiliaus Vyriausybė galėjo padaryti skolų užskaitą – ne pervesti 16 mln. litų aferistui Meirui Klabinui, bet šia suma sumažinti “Lietuvos kuro” skolą valstybei, kuri tuo metu siekė 50 mln. litų. Kiekvienas mąstatntis verslininkas būtų taip padaręs, o ne pervedęs sukčiams dar 18,8 mln. litų, kad jie išplautų pinigus?

– Gal būt, aš nesiimu spręsti, ir mintinai neprisimenu, ar Seimo priimtas įstatymas įsakmiai reikalavo pervesti tuos pinigus “Lietuvos kurui”. Reiktų pasižiūrėti tą įstatymą.

– Tikrai nereikalavo, nes Valstybės kontrolė vėliau konstatavo, kad Vyriausybė nepasinaudojo galimybe padaryti skolų užskaitą? Tai jeigu Vyriausybė perveda 18,8 mln. sukčiui, kuris sėdėjo kalėjime už nepilnametės išprievartavimą ir suklastojęs dokumentus, nusipirko “Lietuvos kurą” už vieną litą, ir negana to, dar Vyriausybė jam perveda 18,8 mln. litų tariamos valstybės skolos, tai kas čia yra, jeigu ne korupcija aukščiausiam lygyje?

– Nesiimu iš karto vertinti, nes reikia turėti visus dokumentus – kas teikė, kuo argumentavo. Jums, siekiant politinio efekto, labai patogu viską suversti premjerui A.Kubiliui..

– Kad kalbėti apie moralią, matyt, reikia ir pačiam būti nors truputį moraliam?

– Tikrai nemanau, kad A.Kubilius, žinodamas kokias nors geresnes galimybes, ir žinodamas kokias nors neigiamas pasekmes, būtų taip pasielgęs. Kodėl jūs nežiūrite, koks ministras teikė, kaip argumentavo?

– Teikė tuometinis Ūkio ministras Valentinas Milaknis.

– Taip, tačiau jums, atrodo, V.Milaknis nėra įdomus. Įdomiau viską suversti ant A.Kubiliaus.

– Kažkas turi atsakyti už nusikalstamus veiksmus?

– Juk yra Vyriausybė, kolektyvinė politikų institucija. Ir jeigu premjeras yra demokratiškas, tai tą atsakomybės sritį jis dideliu mastu atiduota atitinkamam ministrui. Jeigu ministras sako, kad taip reikia, ir viskas suderinta pagal įstatymą, tai premjeras ne visada sugeba įžvelgti giluminius dalykus, ir būti gudresnis už tą ministrą.

– Jeigu premjeras parduoda didžiausią kuro bendrovę “Lietuvos kuras” aferistui, sėdėjusiam kalėjime, kuris, apsimeta užsienio investuotoju ir ant pavogto firminio Olandijos firmos “Kopcke” blanko pats suteikia sau įgaliojimus, tai negi Vyriausybė nepajėgi tam pasipriešinti?

– Nejaugi jūs manote, kad visos tos paminėtos aplinkybės – dėl “Lietuvos kuro” ir dėl M.Klabino – buvo žinomos tada, kai bendrovė buvo privatizuota? Aš labai tuo abejoju.

– Aš, kaip žurnalistas, nuėjau į Valstybės archyvą, ir gavau pažymą, kad Meiras Klabinas buvo nuteistas 8 metams kalėjimo už nepilnametės išprievartavimą. Nejaugi to nėra pajėgi padaryti Vyriausybė, kuriai pavaldžios visos spec. struktūros, jeigu nes žurnalistas sugeba ją gauti?

– Jeigu kas nors taip būtų suformulavęs klausimą, tai manau, kad Vyriausybė galėtų į jį atsakyti. Tačiau aš nemanau, kad kiekvienu atveju…

– Vyriausybė pardavinėjo didžiausią energetikos įmonę, ir net nepasidomėjo, kam ją pardavė. Negana to, po šešių mėnesių, kai buvo aišku, kad ten aferistai, pervedė jiems dar 18,8 mln. litų? Atsiprašau, tai kam reikalingos visos spec. struktūros?

– Visų pirma, pardavė ne Vyriausybė, o Valstybės turo fondas..

– Pavaldus Vyriausybei, kuri virtindavo privatizavimo konkurso nugalėtoją.

– Ar Vyriausybė prižiūri kiekvieną privatizavimo sandėrį, ji svarsto?

– Bent jau turėtų?

– Aš, žinoma, irgi pageidaučiau, kad priežiūra būtų stipresnė.

– Aš ir sakau, kad jeigu ne minėta ‘Lietuvos kuro” istorija, gal ir būtų galima patikėti A.Kubiliaus sąžiningumu.

– Nu jūs čia gudriai samprotaujate – reiškia, jeigu A.Kubilius neįsigilino į “Lietuvos kuro” reikalus, tai reiškia, kad jis yra gavęs kyšį iš “Rubicon”? Geležinė logika.

– Taip, tačiau kodėl A.Kubilius neįsigilino ir į “Geonaftos” privatizavimo istoriją, ir patvirtino jos privatizavimo konkurso nugalėtoja tokią firmą, kuri neatitiko nė vienam konkurso reikalavimui?

– Dėl “Geonaftos” mes daug esame susirašinėję, ir aš kiek žinau, dėl visų jūsų kaltinimų jis tariasi su advokatu ir duos ieškinį į teimą prieš “Laisvą laikraštį”.

– Negaliu sulaukti, kada A.Kubilius paduos mus į teismą.

– Perduosiu jam šį pasakymą.

– Kas sieja A.Kubilių ir Mirą Kalbiną?

Kaip jau rašė LL, dar 2000 m. premjero A.Kubiliaus nutarimu iš biudžeto buvo pervesti 18,8 mln. litų tarptautiniams aferistams, už vieną litą privatizavusiems AB “Lietuvos kuras”.

Kaip žinia, “Lietuvos kuras” buvo privatizuotas 1999 m. pabaigoje – šį buvusį valstybės kuro monopolistą už vieną litą nusipirko neva Olandijos bendrovė “Kopcke International Holding” (toliau – “Kopcke”). Ši bendrovė įsipareigojo padengti daugiau nei 120 mln. litų siekiančias bendrovės skolas ir investuoti į ją atitinkamą pinigų sumą. Tačiau tik po pusės mėtų paaiškėjo, kad “Lietuvos kurą” nusipirko apsišaukėliai – Olandijos firma “Kopcke” pareiškė, kad ji neturi nieko bendro su jai neva atstovavusiais žmonėmis. Tik tuomet išaiškėjo, kad “Lietuvos kurą”, prisidengdamas “Kopcke” vardu, valdo Lietuvos ir Austrijos pilietis Meiras Klabinas. Jis, nusipirkęs “Lietuvos kur” už vieną litą, tapo šios bendrovės valdybos pirmininku, o jo partneriai – Kauno verslininkas, firmos “Ave-Matrox” vadovas Kęstutis Stragys bei finansų įmonės “Vivum” vadovas Vidūnas Mekšrūnas – valdybos nariais. Šie piliečiai veikė “Kopcke” firmos vardu, tačiau jų įgaliojimai buvo su suklastotu “Kopcke” prezidento parašu ant firminio bendrovės blanko. Kai apgavystė išaiškėjo, “Kopcke” blokavo visus “Lietuvos kurą” neteisėtai valdžiusių asmenų planus, tačiau aferistai jau buvo spėję pagrobti Vyriausybės 2000 m. pervestus beveik 19 mln. litų.

Mat valstybė buvo skolinga “Lietuvos kurui” 18,8 mln. litų už valstybės kuro rezervo atsargų laikymą. Aferistų paskirtas “Lietuvos kuro” direktorius Eugenijus Kaziliūnas buvo užvertęs Vyriausybę prašymais gražinti šią skolą, nors ir iki šiol neaišku, kaip ji buvo paskaičiuota. 2000 m. balandžio 5 d. premjeras A.Kubilius Vyriausybės posėdyje priėmė nutarimą padengti valstybės skolą “Lietuvos kurui” – 18 816 000 litų “lėšomis, gautomis išleidžiant Vyriausybės vertybinius popierius”. Taip ir buvo padaryta – beveik 19 mln. litų biudžeto pinigų buvo pervesta tarptautiniams aferistams, nors jau tada buvo aišku, kad jie neatstovauja jokiems investuotojams iš Olandijos, o yra paprasti vietiniai sukčiai, vadovaujami vieno aferisto iš Izraelio Meiro Klabino. Jau tuomet buvo žinoma, kad šis pilietis yra anksčiau teistas už išžaginimą ir tikrai neatstovauja jokiems užsienio investuotojams.

Kita vertus, A.Kubiliaus vyriausybė formaliai galėjo ir nemokėti šios kompensacijos aferistams, užgrobusiems “Lietuvos kurą”, nes pats “Lietuvos kuras” buvo skolingas valstybei beveik 50 mln. litų, iš jų daugiau nei 30 mln. litų kreditų, už kuriuos buvo garantavusi Lietuvos Vyriausybė. Tačiau 18,8 mln. litų buvo pervesti “Lietuvos kurą” valdžiusiems sukčiams, kurie išpardavė bendrovės turtą, ir paliko valstybei daugiau nei 100 mln. litų skolų. 2004 m. Vyriausybė nusprendė pripažinti beviltiškais daugiau nei 30 mln. litų užsienio kreditų “Lietuvos kuro”, už kuriuos garantavo Vyriausybė, ir perdavė šias skolas padengti Finansų ministerijai.

Kai “Kopcke” atstovai sužinojo, kad bendrovės vardu Lietuvoje veikia sukčiai, į Lietuvą buvo atvykęs šios bendrovės prezidentas W.F. van Noortwikas, o jo darbuotojai blokavo visus sukčių planus. Tuomet ir paaiškėjo, kad neva strateginis investuotojas į “Lietuvos kurą” Meiras Klabinas, visiems pasakojęs, kad jau 30 metų užsiima verslu, melavo, nes jis tik 1973 m. išėjo iš Archangelsko kalėjimo, kuriame sėdėjo už išžaginimą.

“Lietuvos kuro” privatizavimo aferai iškilus į viešumą, paaiškėjo, kad M.Klabino įmonė “Rosh” paskolino “Lietuvos kurui” 2,6 mln. litų trims mėnesiams, kurių “Lietuvos kuras” negražino, ir užstatė net 7 savo degalines. Už negražintą paskolą “Lietuvos kuras” įsipareigojo sumokėti 2 mln. litų baudą ir palūkanas. Vėliau “Rosh” savo skolos reikalavimo teises perdavė UAB “Baltic Petroleum”, kurią buvo įkūrę jau minėti M.Klabinas ir K.Stragys. Po to “Baltic Petroleum” inicijavo “Lietuvos kurui” bankrotą, po kurio paaiškėjo, kad bankrutavęs “Lietuvos kuras” skolingas K.Stragiui 3 mln. litų, o M.Klabinui – apie 8 mln. litų. Po bankroto buvo parduotos “Lietuvos kuro” degalinės ir minėti “verslininkai” atgavo savo “skolas”. Šias degalines minėti sukčiai užstatė be valstybės institucijų leidimo, o tiks leidimas buvo būtinas, nes “Lietuvos kuro” įsipareigojimai valstybei jau tada siekė 50 mln. litų. Nors skolų M.Klabinui ir K.Stragiui pagrįstumą tyrė prokurorai, šie tyrimai kai visada baigėsi niekuo.

Bankroto dieną “Lietuvos kuras” buvo skolingas savo kreditoriams apie 125 mln. litų, iš kurių mažiausiai 52 mln. litų valstybei, kuri prieš bendrovės privatizavimą perėmė jos skolas užsienio bankams.

Į LL klausimus, išsiųstus A.Kubiliui elektroniniu paštu apie tai, kodėl jo vadovaujama Vyriausybė pervedė beveik 19 mln. litų aferistams, ir ar nebuvo galima ta suma bent jau sumažinti „Lietuvos kuro“ skolą valstybei, redakcija atsakymo nesulaukė.

A.Kubilius galėjo padaryti skolų užskaitą

2000 m. viduryje Valstybės kontrolė baigė patikrinimą „Dėl lėšų pervedimo iš Finansų ministerijos sąskaitų į AB „Lietuvos kuras“ sąskaitą pagrįstumo bei efektyvumo“. Šį tikrinimą atliko valstybės kontrolės Biudžeto kontrolės skyriaus viršininko pavaduotoja A.Meiluvienė. Seimas 1999 m. spalio 14 d. įstatymu pripažino 18816 tūkst. litų skolą AB „Lietuvos kurui“, kuri turėjo būti dengiama lėšomis, gautomis 2000 m. išleidus valstybės vertybinius popierius. Remiantis šiuo įstatymu, o taip pat 2000 m. balandžio 5 d. Vyriausybės nutarimu (pasirašė premjeras A.Kubilius ir Finansų ministras V.Dudėnas), Finansų ministerija balandžio 11 d. pervedė į „Lietuvos kuro“ sąskaitą 18816 tūkst. litų. Šie pinigai buvo gauti, išplatinus Lietuvoje ir užsienyje išplatintus Vyriausybės vertybinius popierius.

Ataskaitoje A.Meiluvienė konstatuoja, kad minėtu laiku AB „Lietuvos kuras“ valstybės vardu buvo suteiktos 2 paskolos – 4 274 023 JAV dolerių Pasaulio banko bei 7,61 mln. ekiu Europos sąjungos. Tačiau šių paskolų „Lietuvos kuras“ laiku negražino, nors gražinimo terminai jau buvo praėję.

„2000 m. sausio 1 d. „Lietuvos kuras“ buvo įsiskolinęs Finansų ministerijai 30,5 mln. litų paskolų bei 7,9 mln. litų palūkanų, – rašo A.Meiluvienė savo ataskaitoje, – dar 1,8 mln. litų „Lietuvos kuras“ tuo metu buvo skolingas mokesčių inspekcijai. Tiesa, valstybės garantuotų paskolų gražinimas Vyriausybės sprendimu buvo atidėtas, tačiau Finansų ministerija iš skolintų lėšų 2000 m. liepos 27 d. gražino Europos Sąjungai jos kreditą, kurio negražino ‚Lietuvos kuras“ – 30,1 mln. litų“.

„Įvertinus tai, kad Valstybės vidaus skolos AB „Lietuvos kuras“ pripažinimo ir padengimo įstatymas nustatė, kad pripažinta valstybės vidaus skola „Lietuvos kurui“ dengiama išleidžiant Vyriausybės vertybinius popierius, tai Vyriausybė taip ir pasielgė ir nepasinaudojo kitais įstatymų nustatytais būdais, – raso A.Meiluvienė, – todėl mes manome, kad šiuo nagrinėtu atveju nebuvo pasinaudota galimybe dėl skolų užskaitos, o valstybės piniginiai ištekliai bei kreditiniai resursai buvo paskirstomi ir naudojami neefektyviai“.

“Darome orgiją”

Meiras Klabinas (vėliau jis persivadino į Marką) gimė Kaune, kur ir studijavo Kauno Politechnikos institute. Jis jau tada garsėjo kaip lėbautojas, nes buvo pašalintas iš komjaunimo už nepadorų elgesį. Tačiau geriausiai M.Klabino charakterį apibūdina vienas nutikimas – 1967 m. viena dešimtos klasės moksleivė L.R. iš mažo miestelio traukiniu atvyko į Vilnių, kad atšvęstų čia savo draugės gimtadienį. Trys merginos, tarp jų ir jau minėta 17 metų moksleivė, vakare nuėjo į “Bočių” restoraną. Prie merginų iš karto prisistatė ir kavalieriai, todėl kai po 24 valandos merginos pakilo namo, jas pro duris išlydėjo ir naujieji pažįstami. Beeidama kompanija gatvėje sutiko dar keturis vyrukus, tarp kurių buvo ir dvidešimtmetis Meiras Klabinas, draugų vadinamas Meri. Pastarieji pasiūlė merginoms eiti pas vieną jų “paklausyti muzikos”.

“Mums pasirodė, kad tie keturi vyrukai yra pažįstami su tais, kurie prie mūsų prisėdo kavinėje, todėl nuėjome kartu, – vėliau pareiškime policijai rašys nepilnametė auka L.R., – nauji pažįstami kalbėjo lietuviškai, rusiškai ir dar kokia tai užsienietiška kalba (žydiškai – A.D.). Nors norėjome gatvėje susistabdyti taksi, tačiau jie neleido, sakė, kad paskambins iš savo namų. Užėjome į kažkokį rūsį – ten buvo labai nešvaru, mėtėsi krūvos tuščių butelių, ant sienų – visokių nuogų moterų atvaizdai. Staiga vienas, kurį jo draugai vadino “Meri”, sušuko : “ustroim bardak” (padarome orgiją – liet.), mes bandėme išbėgti iš to rūsio, kažkas užgesino šviesą, draugės pabėgo iš kambario, o mane pagavo tas, kurį vadino Meri – jis parvertė mane ant lovos, ir nusimovė kelnes. Po to jis ėmė man grasinti, kad jeigu priešinsiuos, smogs man į paširdžius, sakė, kad moka visokių “prijomų”, kaip muštis. Aš priešinausi, tačiau jis jėga numovė man kelnaites, atsigulė ant manęs. Iki tol lytinių santykių nebuvau turėjusi. Aš priešinausi, tačiau jis įvykdė lytinį aktą, aš šaukiau, bet niekas neatėjo. Kambaryje buvome dviese. Man skaudėjo. Baigęs lytinį aktą, jis išėjo į prieškambarį, o man neleido keltis, sakė, kad jeigu rėksiu, tai per mane “paleis” visus savo draugus. Kai vilkausi marškinius, įėjo milicininkai – juos buvo pakvietusi viena mano draugė, kuriai pavyko pasprukti, ir pranešti milicijai, kad mane prievartauja”.

Po tokio “nuotykio” visa kompanija buvo pristatyta į milicijos skyrių, L.R. parašė pareiškimą dėl išžaginimo, ir buvo iškelta baudžiamoji byla. Tyrimą atliko tardytojas Burokas – jam M.Klabinas paaiškino, kad su nepilnamete mergina santykiavo jai neprieštaraujant. “Kavinėje susipažinome su merginomis, po to ėjome namo, aš ėjau su ta mergina, kurią išžaginau, atėjome namo, kalbėjomės, paskui visi išėjo, užgesinome šviesą, – tokius parodymus tardytojui davė būsimas strateginis investuotojas į Lietuvos naftos sektorių M.Klabinas, – jai neprieštaraujant, turėjau lytinių santykių. Mergina tik bijojo, kad neuždegtume šviesos. Kai atėjo milicininkai, ji išėjo…”.

Sovietmečiu nepilnametės išprievartavimas buvo laikomas sunkiu nusikaltimu, todėl M.Klabiną ir du jo draugelius, taip pat Kauno žydus – Borisą Korbuchą bei A. Nachmadą teisė Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija. Tiesa, pastaruosius du teisė dėl kito epizodo – kaip ši trijulė išprievartavo Kaune kitą nepilnametę. Tardomas M.Klabinas pripažino, kad mėgsta seksą tik su nepilnametėmis ir nekaltomis mergaitėmis.

“Gausi su lopeta per galvą”

Štai ką apie minėtos trijulės “nuotykius” parašė kita auka – taip pat nepilnametė V.D. : “šių metų kovo mėnesio dieną aš su savo drauge Vale šventėme mano gimimo dieną “Jaunimo” kavinėje. Baigiantis vakarui, prie mūsų priėjo mano vaikystės draugė Virginija, ir paprašė, kad mes su ja nueitume atšvęsti jos draugo atvažiavimą. Ji mums sakė, kad bus daug merginų, ir tik trys vaikinai, ir du iš jų vedę, ir būsime tik iki 24 val. Mums einant, prie mūsų priėjo B.Korbuchas, ir kai priėjome Ožeškienės gatvę, aš išsigandau ir nenorėjau eiti. Mano draugę Valę jie paleido, tada aš norėjau rėkti, tačiau B.Korbuchas man sakė, kad tuoj trenks su lopeta man per galva, Virginija sakė, kad jų nebijočiau, o jie mane tik gąsdino. B.Korbuchas nubėgo atrakinti rūsį, nes sakė, kad ten jo butas, o manė saugojo Virginija, Merikas, Evka, Vidas, kad nepabėgčiau. Įtempus mane į rūsį, tuoj užrakino duris ir Korbuchas jėga paėmė mane, paskui sekė Evka ir dar kartą Korbuchas, o po to Merikas (Klabinas), o Virga kitame kambaryje juokėsi. Korbuchas liepė man nusivalyti kraują, nes aš buvau kruvina. Po visko jie atrakino duris, ir aš pirma išbėgau, paskui mane išbėgo Virga, po to mane prisivijo Merikas (Klabinas), ir prigrasė, kad aš niekam nesakyčiau, nes baigsis mirtimi, nes Korbuchas yra nužudęs ne vieną ir jam nieko nebus, nes jis moka apsimesti bepročiu. Ir todėl aš tylėjau. Prašau patraukti juos atsakomybėn”.

M.Klabiną pripažino kaltu Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija, pirmininkaujama teisėjo Misiūno. Teismas 1967 m. liepos 17 d. nusprendė pripažinti Meirą Klabiną kaltu pagal Lietuvos TSR BK 118 str. 3 d. ir nuteisti jį aštuoniems metams laisvės atėmimo sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Teismas nusprendė, kad M.Klabinas kaltas dėl nepilnametės L.R. išprievartavimo, nes apie šį nusikaltimą, be pačios aukos, paliudijo dar keli liudininkai bei kitos aplinkybės. “Tyrimo metu nustatyta, kad M.Klabinas, būdamas neblaivus, sausio 14 d. bute, esančiame Turgelio g., panaudojęs smurtą ir grasinimus, išžagino nepilnametę ir lytiškai nesubrendusią L.R….būnant kavinėje, ją ir dar dvi liudininkes pas save pasikvietė paklausyti muzikos, tačiau jos, atėjusios į Turgelių g. 4, butas 3, pamatė didelę netvarką, daugybę tuščių butelių, nepadorius piešinius ant sienų. Tuomet M.Klabinas sušuko “ustroim bardak”. Liudininkė B. bandė pabėgti, tačiau buvo sugauta kitame kambaryje. Rūsyje likęs M.Klabinas jėga parvertė L.R. ant lovos, nugalėjęs jos pasipriešinimą, atliko lytinį aktą… teisiamas M.Klabinas teigė, kad nukentėjusioji su juo lytiškai santykiavo savo noru. Tačiau tokius M.Klabino tirtinimus paneigia byloje nustatyti faktai – nukentėjusioji ir jos draugės parodė, kad tik atėję į rūsį, jos pamatė didelę netvarką, ir suprato, kad pateko ne pas gerus žmones. Jos atsisakė gerti vyną ir norėjo išeiti, tačiau M.Klabinas sušuko “padarykime bardaką”. Tai, kad R.L. draugės paliudijo, kad girdėjome kitame kambaryje jos prašymą nedaryti jai nieko blogo, o taip pat teismo medicinos eksperto išvada, kad nukentėjusioji iki tol nebuvo turėjusi lytinių santykių, paskatino teismą pripažinti M.Klabiną kaltu. Ši byla savo laiku buvo nuskambėjusi Vilniuje – partijos komitetas, turėdamas omenyje, kad išprievartautos dvi nepilnametės, reikalavo mirties bausmės bent “vienam iš tų niekšų”. Tačiau realiai į kalėjimą iš trijulės sėdo tik M.Klabinas, o jo draugeliai buvo išteisinti remiantis vien ta aplinkybe, kad jų kita auka seksualinės prievartos metu jau nebebuvo “nekalta”.

Po nuosprendžio M.Klabinas ilgą laiką kalėjo Sovietų sąjungos kalėjimuose šiaurėje, paskui emigravo į Izraelį, vėliau į Austriją, tapo verslininku, vėliau kažkokiu neįtikėtinu būdu jam išimties tvarka Prezidento dekretu buvo suteikta Lietuvos pilietybė.

M.Klabinui – byla dėl dokumentų klastojimo

2001-04-05 Olandijos kompanijos „Kopcke International Holdings“ prezidentas W.van Noortwijk prašė pareiškimą Lietuvos Vidaus reikalų ministerijai, kuriame nurodė, kad jis nepasirašė šios firmos įgaliojimo Lietuvos piliečiams V.Mekšrūnui ir A.Vainauskui, ir kad šis įgaliojimas yra suklastotas.

Kaip žinia, sutartis tarp VTF bei neva „Kopcke“ atstovais buvo pasirašyta 1999-10-29. Iš „Kopcke“ pusės sutartį pasirašė neva šios firmos įgaliotas atstovas J.P.Verschoor, tačiau jau po mėnesio „Kopcke“ atstovais prisistatė jau kiti piliečiai – finansų maklerio įmonės „Vivum“ vadovas V.Mekšrūnas bei advokatas A.Vainauskas, pateikę suklastotą „Kopcke“ vadovo van Noortwijko įgaliojimą. Šie piliečiai „Lietuvos kuro“ akcininkų susirinkime balsavo, kad bendrovės valdybos pirmininku būtų išrinktas iki tol apdairiai slėpęsis Meiras Klabinas. Tik tuomet ir paaiškėjo, kas yra tikrasis ‘Lietuvos kuro” pirkėjas – tai buvo tas pats kaunietis Mejeris Klabinas.

Nors olandai kreipėsi prašydami iškelti baudžiamąją bylą dėl dokumentų klastojimo, ir aiškiai pasakė, kad “Kopcke” įgaliojimas buvo suklastotas, tačiau Lietuvos prokurorams nepavyko išsiaiškinti ir tokios atrodo paprastos bylos. 2003 m. balandžio 30 d. Tardymo departamento prie VRM ypatingai svarbių bylų tardytoja Jurgita Milukaitė nutraukė šios baudžiamosios bylos tyrimą. Oficiali nutraukimo priežastis – nerastas 1999-11-11 „Kopcke“ įgaliojimo originalas ir jo buvimo vieta neaiški. J.Milukaitė savo sprendime nurodė, kad šioje byloje yra virš 7 „Kopcke“ įgaliojimų ir pareiškimų, o „apklausti atsakingi asmenys reiškė tik abejones apie tai, kad galėjo būti ar nebūti vieni ar kiti įgaliojimai“.

Tardymo departamentas tik išsiaiškino, kaip M.Klabinas išplovė Vyriausybės jam pervestus milijonus į savo sąskaitą.

Revizijos metu buvo nustatyta, kad nuo 1999 m. pabaigos iki 2001 m. balandžio mėn. buvo parduotos 35 “Lietuvos kuro” degalinės, ir kad dėl to, kad jos buvo parduotos žemesne nei likutine kaina, bendrovei buvo padarytas 1,9 mln. litų nuostolis. “Tuo laikotarpiu buvo parduota 23 mln. litų likutinės vertės “Lietuvos kuro” ilgalaikio materialaus turto (kieto kuro ir naftos produktų sandėliai, autotransportas ir kitas turtas) už 5,7 mln. litų, – teigiama revizijos išvadoje, – tuo bendrovė patyrė 17,3 mln. litų nuostolį”. Nepaisant to, tardytoja J.Milukaitė nusprendė, kad buvusio įmonės direktoriaus E.Kaziliūno, jo pavaduotojų bei valdybos narių veiksmai negali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas pasitikėjimu ūkinėje veikloje. Mat “Lietuvos kuro” turtą išparduoti jiems leido su VTF pasirašyta privatizavimo sutartis. “Taip pat nėra jokio kitokio nusikaltimo sudėties”, – apibendrino tardytoja.

Po bankroto – ieškinys valstybei

2001 m. “Lietuvos kurui” buvo iškelta bankroto byla. 2002 m. rugpjūčio 10 d. Vyriausybė nutarė aukcione parduoti valstybės 52,3 mln. litų kreditorinį reikalavimą „Lietuvos kurui“, nustatant pradinę valstybės kreditorinio reikalavimo pardavimo kainą – 12,5 mln. litų”. Įvyko aukcionas, kurio vienintelis dalyvis – Ivanas Paleičikas ir jo bendrovė ‘Lukoil Baltija” nusipirko šį kreditorinį reikalavimą, o kartu ir visą įkeistą “Lietuvos kuro” turtą už minimalią kainą – 12,5 mln. litų. Po to „Baltic Petroleum“ kreipėsi į teismą, kad Vyriausybė gražintų jam dar 28 mln. litų, kuriuos buvo skolinga „Lietuvos kurui“ dar nuo 1993-1995 m. Vilniaus apygardos teismas patenkino šį prašymą.

Dar vienas A.Kubiliaus afera – „Geonaftos“ privatizavimas

LL taip pat nemažai rašė apie korumpuotą ir A.Kubiliaus vyriausybės įvykdytą AB „Geonafta“ privatizavimą. Kaip žinia, „Geonafta“ buvo privatizuota UAB „Naftos gavyba“ 2000 m. viduryje už 52 mln. litų, prieš tai VTF eliminavus kitus konkurso dalyvius. Nors revizoriai vėliau konstatavo, kad „Naftos gavyba“ neatitinka nė vienai konkurso sąlygai, tačiau revizuoti privatizavimo niekas nebandė.

Po šio privatizavimo Švedijos bendrovė „Svenska Petroleum Corporation“ tarptautinio arbitražo teisme prisiteisė iš Lietuvos vyriausybės bei „Geonaftos“ 12,5 mln. dolerių žalai atlyginti. Mat paaiškėjo, kad „Geonafta“ daug metų siurbė naftą iš „Svenskai“ priklausančio naftos telkinio, ir ši aplinkybė nebuvo numatyta privatizavimo sutartyje, nors Vyriausybė buvo įspėta apie šią švedų pretenziją.

Neseniai ir “Naftos gavyba” pareikalavo, kad Vyriausybė padengtų “Geonaftos” nuostolius. „Naftos gavyba“ mano, kad ji patyrė daugiau nei 13,6 mln. litų nuostolių, bylinėdamasi Kopenhagos

tarptautiniame komerciniame arbitražo teisme.

Savo pretenziją “Naftos gavyba” argumentuoja tuo, kad, privatizuojant “Geonaftą”, sutartyje nebuvo nurodyta, jog tuo metu įmonei buvo iškeltas ieškinys. Ginantis nuo pareikšto ieškinio arbitraže, samdant atstovus ir konsultantus, buvo patirtos išlaidos, kurios sumažino privatizuotos įmonės vertę. Tuo atveju, jei šis klausimas nebus išspręstas derybų keliu, “Naftos gavybos” atstovai jau artimiausiu metu konsorciumo teises ketina ginti kompetentingame arbitraže.

2000 metų birželį Lietuvos valstybei atstovaujanti bendrovė “Valstybės turto fondas” ir konsorciumas “Naftos gavyba” pasirašė sutartį, pagal kurią bendrovei “Naftos gavyba” buvo parduotos “Geonaftos” akcijos.

“Sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kad privatizuojama bendrovė nėra jokio teismo proceso dalyvė, ir nei valstybės institucijos, nei kiti asmenys nėra pareiškę jai finansinių pretenzijų”, – sako bendrovei “Naftos gavyba” atstovaujančios advokatų kontoros “Baublys ir partneriai” vadovaujantis partneris Gediminas

Baublys. Anot jo, šios sutarties nuostatos buvo pažeistos, nes tik vėliau išaiškėjo, kad, pasirašant sutartį, Kopenhagos tarptautiniame arbitraže jau buvo pareikštas Švedijos bendrovės “Svenska Petroleum Exploration” (SPE) ieškinys.

1993 metais valstybinė Gargždų naftos geologijos įmonė (dabartinė “Geonafta”), “Svenska Petroleum Exploration” ir Lietuvos vyriausybė pasirašė

bendradarbiavimo sutartį, kuria nutarė steigti bendrą Lietuvos-Švedijos įmonę “Genčių nafta”. Ši bendrovė pradėjo vykdyti savo veiklą, tačiau 2000 m. SPE kreipėsi į tarptautinį arbitražą, teigdama, kad buvo pažeista teisė kartu su “Geonafta” eksploatuoti Kretingos ir Nausodžio naftos telkinius Vakarų Lietuvoje. Kopenhagos arbitraže ieškinys buvo pateiktas atsakovams – “Geonaftai” bei Lietuvos vyriausybei. Po trejus su puse metų trukusio bylinėjimosi 2003 m. švedų naudai arbitražas priteisė 12,5 mln. JAV dolerių (35 mln. litų) solidariai iš Lietuvos Vyriausybės ir “Geonaftos”. Dėl šių nuostolių atlyginimo teisminis bylinėjimas dar nepasibaigęs.

“Jau tuo metu, kai SPE reiškė pretenzijas “Geonaftai” ir Lietuvos vyriausybei, vyko ir “Geonaftos” privatizavimo procesas, kurio dalyviai privalėjo būti informuoti apie šiuos procesus”, – sako G.Baublys. Jo teigimu, privatizavimo metu prasidėjęs teismo procesas prieš “Geonafta” buvo svarbus ir neįvertintas faktas, kuris savaime mažino “Geonaftos” vertę.

Jei “Valstybės turto fondas” ir Lietuvos vyriausybė į šią pretenziją nereaguos, “Naftos gavyba” bus priversta savo pažeistas teises ginti kompetentingame arbitraže, kaip tai ir numato akcijų pirkimo – pardavimo sutartis.

Views All Time
Views All Time
3569
Views Today
Views Today
1
0 0