Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, tolerancijos dienos proga, skelbia 2009 metų tolerasto rinkimus! Kas yra tolerastas?

Tolerastas – asmuo, siekiantis, kad būtų toleruojamas jo gyvenimo būdas, jo įsitikinimai, jo vertybės, bet trypiantis kitų žmonių gyvenimo būdą, įsitikinimus ir vertybes, spjaunantis į kitus, o bandant dėl to priekaištauti, garsiai šaukiantis apie netoleranciją.

Šiandien mes stebime įdomų procesą – eilė visuomenės veikėjų skelbia, jog mūsų šalyje maža tolerancijos. Šis žodis skamba nuolat, tačiau tapo neatsiejamu nuo seksualinių mažumų, imigrantų, tautinių mažumų ir t.t. Žmonės, be perstojo kalbantys apie toleranciją, dažnai būna labai netolerantiški manantiems kitaip nei jie. Pakantumas kitaminčiams, esminis tolerancijos bruožas, neegzistuoja šiems asmenims. Tokie asmenys vadinami sparčiai populiarėjančiu žodžiu – tolerastai.

Kviečiame tave išreikšti savo nuomonę apie tolerancijos ir tolerastijos apibrėžimus ir žmones, kurie laviruoja tarp jų. Jei manai, jog kuriam nors visuomenės veikėjui tinka tolerasto apibrėžimas – sudalyvauk mūsų konkurse! Mes pateikiame keletą kandidatų metų tolerasto vardui gauti. Žmonės, 2009 metais prisidėję prie šio termino populiarinimo, pretenduoja į organizacijos įsteigtą prizą. O Tu gali padėti nuspręsti, kam jis atiteks. Balsuok už metų tolerastą mūsų svetainės balsuoklėje! (Balsavimas vyksta iki 2009 12 31)

Kandidatai 2009-ų metų tolerasto vardui gauti:

Artūras Rudomanskis

Artūras Rudomanskis, kurio atstovaujama homolobistinė organizacija Tolerantiško jaunimo asociacija (TJA) daugiausia prisidėjo platinant Lietuvoje „tolerastijos“ terminą ir reiškinį. TJA visada pasiruošusi „užtampyti“ po teismus netinkamai apie „gėjų judėjimą“ parašiusį žurnalistą ar knygos autorių, o jos globojamas tinklalapis „gayline“ kasmet rengia purvinus „gėjų pupulio“ ir „lesbiečių braškytės“ rinkimus. Artūras taip pat pasižymėjo klouno vaidmeniu, laidodamas demokratiją mūsų šalyje šiemet kovo 11-ąją. Akivaizdu, kad už panašius vaidinimus dėdės iš vakarų neužmiršta paglostyti jaunųjų tolerastų

Aušrinė Marija Pavilionienė

Aušrinė Marija Pavilionienė – nenuilstanti seksualinės revoliucijos aušros šauklė. Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos pirmininkė, abortistų, transseksualų ir kitų, žmogaus prigimtį keisti trokštančių, judėjimų trubadūrė.

Vos prasmukusi atgal į Seimą, jau spalio 20-ą, jame surengtoje konferencijoje iš tribūnos ji ūbavo apie krikščionybės žiaurumą, reikalavo, kad tikintieji nebūtų prileidžiami prie įstatymų kūrimo („mes reikalaujame… kad klerikalai nesikištų į įstatymų leidybą“), piktinosi, kad ne visi gydytojai yra praradę moralę („Kai kurie ginekologai savo religinius įsitikinimus iškelia aukščiau už gydytojo pareigas“) ir kad Indijoje atliekami selektyvūs moteriškos lyties vaisių abortai (vyriškos lyties, matyt, jokio dėmesio neverti).

Valdemaras Tomaševskis

Valdemaras Tomaševskis, kuriam „skriaudžiamos mažumos“ yra lenkais save laikantys Lietuvos gyventojai. Nežinia, koks jo idealas – lenkų autonomija ar Nemenčinės euroregionas, tačiau priemonės tam – kovojimas už tokias Lietuvos lenkų teises, kokių neturi jokia kita mūsų tautinė mažuma, kokių neturi ir nereikalauja patys lenkai kitose pasaulio valstybėse ir kokių nenumato nei Lietuvos Respublikos, nei ES teisė. Gindamas „skriaudžiamųjų“ mažumų teises jis vadovauja partijai, kuri nesiskaito su lietuvių, pamatinės Lietuvos tautos teisėmis tuose rajonuose, kur lietuviai yra mažuma. Visai Europai skelbiantis apie netoleranciją lenkų tautinei mažumai Lietuvoje, V. Tomaševskis nutyli apie lietuvių, gyvenančių Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose (kur jie sudaro mažumą) engimą.

Henrikas Mickevičius

Henrikas Mickevičius – vadovaujantis liūdnai pagarsėjusiam Žmogaus teisių stebėjimo institutui (ŽTSI), kuris ypač prisideda prie savitos „žmogaus teisių“ sampratos kūrimo, kai ginami tik pačių marginaliausių ir ekstravagantiškiausių grupių interesai. ŽTSI kontora paskandino prokuratūrą lavinoje pareiškimų prieš nekultūringus interneto komentatorius, tačiau pasipriešino bandymams įvesti teisinę atsakomybę sovietiniams ekstremistams, kurie knygose ir tinklalapiuose sistemingai šmeižia daugiausia mūsų valstybės laisvei paaukojusias ir nuo raudonojo teroro nukentėjusias gyventojų grupes, ir pačią mūsų nepriklausomybės idėją.

Šįmet H. Mickevičius su kolegomis taip pat daug stengėsi, kad Lietuvos nepriklausomybės dieną vietoje patriotiškų eitynių būtų rengiami vaivorykštiniai „tolerancijos“ renginiai. Kol kas šios pastangos baigėsi tuo, kad anarchokomunistų grupelėms šventės dieną nepavyko išprovokuoti atvirų konfliktų, o ŽTSI už tautinių jėgų šmeižimą patrauktas į teismą.

Domininkas Burba

Domininkas Burba. Pavojingame Vilniaus rajone, skaudžiai nukentėjęs nuo dviejų, juodas striukes dėvinčių asmenų, trumpais plaukais, kurie, žinoma, iš paprastų plėšikėlių, pavogusių jo kompiuterį, greit, jau po policijos apklausos, tapo skustagalviais neonaciais. Žmogus, kuris kažkada rašė patriotinius ir net antilenkiškus straipsnius, dabar dar vienas suklaidintas žmogelis, kuriam patriotizmas – atgyvena, o visi patriotai – neonaciai.

Leonidas Donskis

Leonidas Donskis – pilietis, neužmirštantis pabrėžti, jog litvakų kultūrinis paveldas taip pat yra lietuviškosios ir LDK istorinės tapatybės dalis. Deja, situacijose, kur lietuvių ir žydų istoriniai vertinimai išsiskiria, žydiškoji Leonido tapatybės dalis taip subujoja, kad pro tankų subjektyvumą lietuviškumo likučių jau nebesimato („Dviejų genocidų teorijos įkaitai“, „Sąvokų infliacija ir diskusijų kriminalizacija“).

Tik patekęs į Europarlamentą, L. Donskis parėmė pedofilija kaltinto Danieliaus Kon-Bendito puolimą prieš Lietuvą dėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo. Kaip ir buvo galima tikėtis, jo rafinuotuose pareiškimuose mes girdime susirūpinimą homoseksualistų, bet ne vaikų teisėmis.

„Be pykčio“ („Sine Odio“) – toks iš masonų pasiskolintas šio veikėjo šūkis. Kaip jį pavyksta įgyvendinti, spręsti jums.

Nida Vasiliauskaitė

Nida Vasiliauskaitė – žydrų batų savininkė, filosofė, viešoji intelektualė (pasak L. Donskio). Persona, su savo „juoda-balta“ propagandiniu filtru gebanti tolerastijai suteikti išbaigtą pavidalą. Viskas, kas susiję su tautiškumu, Bažnyčia, tradicinėmis moralės ir etiketo normomis, anot jos, trukdo proletariato ir seksualinių mažumų lygioms teisėms. Tradicinis lytiškumo supratimas Nidai kelia asociacijas su zoofilija, kiekvienas konservatorius yra mažų mažiausiai ultradešinysis, o išgėrusių šokoladinių egzočių gatvės konfliktuose nepalaikantys piliečiai yra pavojingesni už skinhedus.

Šiai postmoderniai damai patiktų, kad Lietuvos vaikučiai eitų jos pėdomis drąsiai ieškodami savojo gender (lytinio vaidmens, neapsiribojančio biologiniu lytiškumu). Ji atvirai teigia nieko blogo nematanti pasakoje apie du princus, kurioje mažamečiams romantizuotai piešiami homoseksualūs santykiai.

Karolis Klimka

Karolis Klimka – visuomenės veikėjas, aktyviai pasisakantis už moralinį visuomenės nuosmukį: pornografijos rodymas universitetuose, homoseksualizmo propaganda, „gender loops“ ir kitos modernybės – Karolio arkliukas. Kažkam užpuolus ir apvogus Domininką Burbą, teisinėje srityje besidarbuojantis Karolis Klimka, ėjo kryžiaus kelius už tai, kad užpuolimas pavojingame Vilniaus rajone būtų pripažintas neapykantos nusikaltimu (Hate crime).

Arkadijus Vinokuras

Arkadijus Vinokuras – Antisovietinėje, netgi, sakykime, prolietuviškoje veikloje jaunystėje pasižymėjęs žydų tautybės aktorius, šiandien įsitraukė į Vakarų dūdelės vedamą antitautiškumo žaidimą. Antisemitizmu kaltina kiekvieną, kuris jam nepatinka, patriotus lygina su žydšaudžiais, palaiko agresyvių žydų reikalavimus ir kaltinimus lietuvių tautai. Kelia teorijas, kad lietuvių tauta nekenčia žydų, lygina šią įsivaizduojamą neapykantą su kritišku požiūriu į homoseksualizmą.

Darius Pocevičius

Darius Pocevičius – keisto internetinio portalo redaktorius. Portalo, kuriame dera komunistinės, teroristinės, homoseksualistinės ir kitokios radikalios idėjos, kurioms Darius turi vieną pavadinimą – Anarchija. O anarchija čia gan keista – džiaugiamasi užsienio patriotų areštais, tuo pat metu rėkiama apie policininkų savivalę (kuri buvo panaudota prieš nelegalius imigrantus, ar siautėjančius raudonuosius teroristus), kalbama apie alternatyvą ir žodžio laisvę, tačiau tai galioja tik tada, jeigu ta alternatyva ir žodžio laisvė turi raudoną atspalvį.

Views All Time
Views All Time
643
Views Today
Views Today
1
0 0