Europos Parlamento rinkimuose populistinei Darbo partijai nugalėjus, susirūpino ne vienas. O ypač tie, kuriuos Darbo partija sutriuškino. Ką daryti tradicinėms partijoms? Rengti rimtas programas, kurios rinkėjams neįdomios? Žarstyti dar daugiau pažadų nei populistai?

Pasak politologo A.Krupavičiaus, tradicinės partijos neturi didelių galimybių manevruoti ir siūlyti alternatyvas tokioms politinėms jėgoms kaip kad Viktoro Uspaskicho Darbo partija. Vienas iš galimų sprendimų, kuris padėtų tradicinėms partijoms siekti sėkmės rinkimuose, – sudaryti prieš rinkimus koalicijas.

Tuomet rinkėjas turėtų aiškesnį pasirinkimą – jam būtų lengviau suvokti, kurios partijos kokioms pažiūroms atstovauja, kurios partijos yra tradicinės, kurios – ne. Politologo nuomone, dabar, kai dvidešimt ar daugiau partijų į rinkimus plaukia kiekviena savu laiveliu, rinkėjui labai lengva pasiklysti ir išsirinkti, už ką vertėtų balsuoti.

Tačiau iki šiol, A.Krupavičiaus teigimu, partijos priešrinkimines koalicijas laikė politologų vaizduotės padariniu ir buvo linkusios sudaryti koalicijas tik po rinkimų. Gal tik dabartiniai socialdemokratai (tuomet dar nesusijungusi LDDP ir Socialdemokratų partija) prieš paskutinius Seimo rinkimus elgėsi kitaip (daugiamandatėse apygardose dalyvavo kartu kaip A.Brazausko socialdemokratinė koalicija), tai jiems leido laimėti daugiausia procentų balsų.

A.Krupavičiaus nuomone, reikėtų stiprinti ir partines organizacijas. Dabar partijų veikloje dalyvauja palyginti mažai narių. Taip pat derėtų spręsti ir partijų finansavimo klausimus.

Tačiau šiems veiksmams įgyvendinti reikia ilgesnio laiko ir iki rudenį vykstančių rinkimų šiose srityse kažin ar pavyktų ką nors pakeisti.

Pasak politologo Alvido Lukošaičio, tradicinės partijos turėtų pasiūlyti rinkėjams blaivų protą ir pamatuotas programas. Kita vertus, politologas sutinka, kad rinkėjus labiau galima pavilioti dideliais pažadais nei protingomis programomis.

Vis dėlto A.Lukošaitis mano, kad jei partijos dėl rezultatų išduoda savo principus, tai jos ne itin skiriasi nuo populistinių. Tačiau su šia bėda susiduria visos pokomunistinės šalys.

Kita bėda – pačios tradicinės partijos padeda legalizuotis populistams. Naujausi pavyzdžiai – dabartiniai Prezidento rinkimai. A.Krupavičius pritaria nuomonei, kad V.Adamkaus, jį remiančios Liberalų ir centro partijos atstovų susitikimai su V.Uspaskichu dėl galimos paramos antrajame rinkimų ture padeda Darbo partijai ir jos vadovui įsitvirtinti politinėje sistemoje ir tapti visaverčiais nariais.

V.Uspaskicho parama P.Auštrevičiui irgi buvo taktika galutinai legitimizuotis Lietuvos politikoje. Dėl tokių veiksmų, politologo manymu, naujų ir netradicinių partijų negalima kritikuoti – jų elgesys siekiant tikslo yra racionalus.

Kitas dalykas, tradicinės partijos ar jų atstovai leidžiasi remiami. Tačiau pastarieji vargu ar gauna sau daug naudos iš tokio bendradarbiavimo su populistais. A.Krupavičius stebisi, kad Valdas Adamkus siekia V.Uspaskicho paramos. „Darbo partijos rinkėjas yra protesto žmogus. Jis turi pagrįstų nuoskaudų valdžios atžvilgiu. V.Adamkus – buvęs valdžios žmogus. Neįmanoma, kad jis taptų protesto vėliava Darbo partijos rinkėjams”, – teigia A.Krupavičius.

Paremdamas V.Adamkų V.Uspaskichas savo rinkėjams pasiųstų klaidingą signalą. Jo rinkėjai vis tiek nebalsuotų už V.Adamkų. Galbūt Darbo partijos elektoratas net pamanytų, jog yra išduodamas, suabejotų V.Uspaskicho politiniu įžvalgumu ir galimybe jį toliau remti. V.Uspaskicho balsas būtų svarbus, jei jis paremtų K.Prunskienę. Tuomet jo rinkėjų preferencijos sutaptų su jo išsakyta nuomone.

A.Lukošaičio teigimu, politika apskritai yra toks dalykas, kad jos dalyviai, atsižvelgdami į susidariusią padėtį, išduoda savo principus. Yra tik klausimas, kaip dažnai ir kaip nuodugniai jie tą daro. Lietuvoje bei kitose pokomunistinėse šalyse tai daroma daug dažniau nei Vakaruose.

Anot politologo, partijos atsiranda iš politinės rinkos, kurios dirigentas yra rinkėjas. Taigi partijos elgiasi taip, kaip šis reikalauja. Pasak politologo, esame savo pačių įkaitai. Dirbame savame politinės kultūros lauke, o politinė kultūra Lietuvoje itin skurdi.

Keisti politinę kultūrą, šviesti rinkėją – gal tai ir galėtų būti geriausios išeitys? Tačiau ar kas nors turės kantrybės dirbti ir laukti šio darbo rezultatų, kurie ateina anaiptol ne po metų ar dvejų?

Kaip pasiekti greitų rezultatų, receptų mažai.

Jurgita Kuzmickaitė

Views All Time
Views All Time
1747
Views Today
Views Today
1
0 0