Iliuminatai [lot. illuminator – apšviestas], slaptų religinių-politinių draugijų, kovojančių su jėzuitais, nariai Europoje; ypač buvo paplitę XVIII a. II pusėje Bavarijoje. 

1776 metais, kai grafas Kaliostras įsikūrė Londone, Bavarijos teisės profesorius Adamas Veischauptas sukūrė filosofinę organizaciją, smarkiai išsiskiriančią savo ambicingumu. Pavadinta Iliuminatų Ordinu, ši bendruomenė, išgyvenusi maždaug dešimtmetį, buvo uždrausta ir išnaikinta valdžios. Tačiau ir šiomis dienomis yra jaučiama jų įtaka bei girdimi tolimi atgarsiai apie blogą jų šlovę. Jie buvo susiję su frankmasonais.

Pagrindinis Iliuminatų Ordino tikslas buvo „atverti prieš kiekvieną žmogų ir bendruomenę perspektyvas, kurios įtvirtina optimizmą; sunaikinti visus blogas paskatas; palaikyti Dorybę, kai tik jai kils pavojus iš Nuodėmės pusės; pagelbėti vertų asmenybių iškilimui ir skelbti naudingas žinias tarp plačių liaudies masių, kurios šiuo laiku yra praradusios galimybę gauti bent minimalų išsilavinimą“. Šio manifesto sentencijos atrodo tokios pat nenuginčijamos, kaip ir esančios 1723 metų masonų Nuostatuose. Tačiau viskas, ko Veischauptas neminėjo garsiai, pasirodė ne mažiau svarbu: jis manė, kad jėzuitai, užgrobę Bavarijos valdžią, yra tikri engėjai, atsakingi už šalies egzistavimą nemokšiškumo rūke, ir kad įsišaknijusia Bažnyčios valdžia laikas suabejoti, o vėliau ir išvis pakeisti.

Tai, ko siekė Veischauptas, o Džordžas Džonsonas aprašė, buvo „pasaulis, kur pasisekė nugalėti barjerus, iškilusius tarp klasių, religijų ir nacijų, ir visi žmonės susivienijo į visuotinę bendruomenę. Panašiai, kaip prancūzų filosofas Ruso, Veischauptas savo vaizduotėje piešė tą dieną, kai žmoniją valdo natūralūs lygybės ir laimės jausmai, nepavaldūs oficialiosios religijos ir klasių skirtumų ištvirkėliškai įtakai“. Jo galutinis tikslas, nors jis visada buvo pakankamai atsargus, kad apie tai nešnekėtų atvirai, reiškėsi bekraujės revoliucijos, kuri žemėje sukurtų „aukso amžių“, sukėlimu.

Kiek naivūs, galbūt, buvo Veischaupto tikslai, tiek protinga ir praktiška buvo jo taktika. Jo mokiniai laikėsi griežtos mokymosi programos, tiesdami sau kelią į gyvenimą, pažindami vis sudėtingesnes idėjas; ir galiausiai gaudavo teisę vadintis areopago nariu (panašiai kaip Senovės Atėnuose buvo vadinami aukščiausios valdžios organų nariai). Atmindamas, kad jo idėjos gali iššaukti viso pasaulio stipriųjų susierzinimą, Veischauptas savo ordinui sukūrė beveik tobulą apsaugą. Iš tikrųjų tik aeropago nariai žinojo, kad jis yra vadas. Ordino nariams raštinius pranešimus galima buvo perduoti tik užšifruotus. Iliuminatų lyderiai slėpėsi naudodami slapyvardžius, taip pat buvo slaptinamos ir bendruomenės susitikimų vietos. Nauji vardai ir pavadinimai buvo perimami iš senovės istorijos. Ložės nariai visapusiškai buvo skatinami šnipinėti vieni kitus ir būtiną informaciją perduoti aukštesniems pagal pareigas.

Kas dėl Veischaupto, tai frankmasonų judėjimas jam buvo jau paruošęs dirvą naujų narių priviliojimui. Jis, jau gerai pažindamas masonus, buvo įsitikinęs, kad tokie laisvaminčiai žmonės galės laisvai priimti jo idėjas, ir prie organizacinių iliuminatų nuostatų pridėjo keletą teiginių, leidžiančių masonams tapti šios bendruomenės nariais. Iš bavarijos iliuminatai pradėjo plisti po visą Austriją, Šveicariją, Bohemiją, Italiją ir Vengriją, įtraukdami tūkstančius naujų narių, kurių daugelis buvo masonai. Tačiau 1794 m. šis drąsus Veischaupto žygis patyrė visišką fiasko.

Naujas, daug koncervatyvesnis vadovas, hercogas Karlas Teodoras, užėmęs valdžią Bavarijoje, nelaukdamas išleido ediktą, draudžiantį visas nasankcionuotas bendruomenes. Kitais metais išleisto dar vieno edikto akivaizdus tikslas buvo frakmasonų ir iliuminatų atskyrimas, ir šito Veischauptui visiškai pakako, kad skubiai paliktų Miuncheną ir priebėgą rastų Regensburge. Paskutinis dramos veiksmas įvyko tuo momentu, kai Karlo Teodoro žmonės netikėtai įsibrovė į vieno iš buvusių iliuminatų namus ir ten aptiko nuo pašalinių paslėptus kaltinančius dokumentus. Valdančioji komisija pagarsino visus rastus popierius, tuo pačiu pagimdydama juodąją legendą.

Europoje iliuminatai tapo polemikų tema. Iki 1790 metų buvo paskelbta daugiau nei 50 traktatų apie šią bendruomenę, kuriuose smulkmeniškai buvo aprašomi demoniški gudriai-protingi planai ir žodiniai Ordino ritualai, į kuriuos dažnai būdavo įveliami ir frankmasonai. Eilė autorių kėlė spėjimus, kad iliuminatai neišsibarstė, o tiesiog slapstosi nuo persikiojimų.  Ir kada didžiojo 1789 metų sukilimo uraganas nušlavė prancūzų monarchiją bei Bažnyčią nuo sosto, daugelis žmonių, apimtų baimės ir atsidūrusių šio viesulo įkarštyje bei praradusių savikontrolę, puolė tiesmukai ieškoti visų nelaimių kaltininkų. Tinkamais kandidatais, net logiškai visai pagrįstai, jiems pasirodė frankmasonai ir iliuminatai. Jie ir tapo atpirkimo ožiu.

Views All Time
Views All Time
6174
Views Today
Views Today
1
0 0