Gėjai – lenkiškasis požiūris
Komentatoriui rinkimų laikas – tai laikas, kuomet, be kitų darbų, dažniau nei paprastai, susitinkama su užsienio žurnalistais. Ir tų susitikimų metu stebina jų keliami lenkui visiškai nesuprantami klausimai. Užsienio korespondentai retai teiraujasi apie tai, kas mums atrodo svarbiausia, o į pirmąjį planą iškelia tokius klausimus, kurie mažai terūpi eiliniam lenkui. Beveik pusę kiekvieno pokalbio su užsienio žurnalistais laiko užimdavo homoseksualų problemas gvildenančios temos.
Šiuos pokalbius lydėdavo tarpusavio nesupratimas. Užsienio žurnalistui buvo sunku suprasti, kad Lenkijoje seksualinių mažumų problemos – tai toks trečiaeilis klausimas, rūpintis netgi ne visiems tiems, kurie pažįstami su seksualiniu kitoniškumu iš savo pačių patirties. Lenkui sunku suprasti žmones, kuriems labiau už viską rūpi, kiek šalyje gėjų klubų ir įstaigų, užsiimančių „kova už lygias teises”.
Tarpusavio nesupratimą stiprina įtarumas. Užsienio žurnalistas įtaria, kad jo pašnekovas tyčia parodo, esą, jo manymu, ši problema nėra esminė, o iš tiesų nuoširdžiai nekenčia homoseksualistų ir dėl kažkokių priežasčių trokšta prieš juos vykdyti represijas. O lenkų konservatorius įtaria, kad svetimšalis, primygtinai keliantis marginalią temą, tik ir ieško priežasties pavaizduoti Lenkiją nemokšų ir pogromų šalimi.
Kultūrinis rasizmas
Pradėkime nuo klaidų, kurias atsiveža Vakarų gyventojas. Kaip įrodymas, kad homoseksualizmo problema lenkus (išskyrus kai kuriuos) mažai domina, galėtų būti Lenkų šeimų lygos (LŠL) likimas. Vienu savo veiklos momentu LŠL kovą su „homoseksualizmo propaganda” ir „pasibjaurėtinais pederastais” paskelbė pačiu ryškiausiu savo programos elementu, dėl ko daug ką prarado. Kodėl?
O todėl, kad, nepaisant negatyvaus homoseksualisto stereotipo Lenkijoje ir deklaruojamo neigiamo daugelio apklaustųjų respondentų požiūrio, homoseksualistas nėra vertinamas kaip rimta figūra. Tai ne tas katalikų vaikus medžiojantis pavojingas pedofilas, o juokinga moteriška būtybė, besielgianti kaip moteris ir kalbanti manieringu, aukštu balsu. Lenkų akyse bet kurio politiko apsižodžiavimas su tokia persona menkina patį politiką bei daro jį visuotinės pajuokos objektu.
Žinoma, kad toks visuomenės požiūris homoseksualistui nėra malonus, bet tai taip pat paverčia neįmanoma ir bet kokią sistematizuotą diskriminaciją, kuria gėjų organizacijos kaltina lenkų valstybę ir didelę dalį tautiečių. Tad iš kur kyla ekscesai, dėl kurių gėjai skundžiasi Vakarams?
Panašu, kad daugumos nesusipratimų šaltiniu yra tas faktas, kad dėl skirtingos istorinės patirties lenkus jaudina visiškai kiti klausimai, nei vakarietį. Lenkas nedraugiškai reaguoja į atvirą homoseksualizmo demonstravimą ne tiek dėl paties „homo” elemento, kiek dėl savo seksualumo sureikšminimo. Mes – tradicinė visuomenė, kurios dauguma gerai jaučiasi su savo pačių tradicionalizmu, ir, skirtingai, nei kavinėse sėdintis elitas, kuriems priklauso karingi (taip ir norisi pasakyti – profesionalūs) gėjai, mes neturime kompleksų, reikalaujančių mėgdžioti kiekvieną iš Vakarų ateinančią naujovę. Mes esame visuomenė, kurioje vakarietiškoji šešiasdešimtųjų – septyniasdešimtųjų sekso revoliucija atsispindi visiškai nežymiai.
Mums seksas lieka intymiu ir privačiu reikalu. Amerikiečiai darbe gali pasikalbėti apie naują, praeitą naktį su žmona išbandytą iškrypimą taip pat lengvai, kaip kad mes pranešame bičiuliams atradę naują gerą barą. Tokie dalykai lenkui neįsivaizduojami ir nepriimtini – tai tas pats kaip amerikiečiui pokalbis apie jo atlyginimą. Tačiau lenko ir vakariečio padėtis skiriasi tuo, kad antrasis nejaučia jokio spaudimo, o lenkas savo kailiu jaučia tam tikrą kultūrinį rasizmą, kai jam be perstojo kalama: tu neturi teisės į savo papročius, jeigu nori būti lygus vakariečiams – privalai visame kame elgtis kaip jie.
Išsidažęs pajacas prieš kvailus prasčiokus
Apklausų duomenys aiškiai patvirtino, kad pastaruoju metu lenkų priešiškumas homoseksualistams stipriai padidėjo. Be abejonės, tai gėjų veikėjų kontrproduktyvios kampanijos rezultatas (aš sąmoningai atskiriu sampratas „gėjus” ir „homoseksualistas”, kadangi „gėjiškumas” – tai tam tikras politinis homoseksualizmas, viena iš tradicinių kairuoliškos ideologijos lozungų panaudojimo krypčių). Patys jie nemato šiame kontrproduktyvume nieko blogo, o atvirkščiai, – noriai priskiria šį klausimą prie „lenkiškosios netolerancijos” įrodymų kolekcijos.
Bet užtenka tik pagalvoti apie tai, ką nori eiliniam lenkui pasakyti šie visuomenės nuomonę įtakojantys gėjiškumo centrai. Tai visai ne „mes tokie patys žmonės kaip ir jūs. Mūsų kitoniškumas niekam negrąsina, dėl jo mes netampame blogesni už kitus tautiečius, darbo kolegas ar kaimynus”. Jų pranešimas tradicinei lenkų visuomenei veikiau skamba taip: „jūs esate kvaili prasčiokai, tačiau jūs privalėsite susitaikyti su viskuo, ko mes norėsime, nes jus privers Europos Sąjunga”.
Gėjų propagandoje neįmanoma nubrėžti ribos tarp to, ką būtų galima pripažinti bandymu užmegzti visuomeninę diskusiją, ir paprastos pornografijos. Susidaro nuomonė, kad tokią gėjiškumo strategiją sukūrė žmonės, įstrigę savoje paleistuvystėje, ir nėra taip svarbu – homo ar heteroseksuali ji bebūtų. Ir nors gėjus kalba tik apie lygias teises, šiai sampratai jis suteikia tokią prasmę, kad diskriminacija pripažįstama susižavėjimo jo paties demonstruojamu elgesiu nebuvimas.
Aš suprantu, kad homoseksualistams nepatinka visuomenės niekinamo gėjaus stereotipas, tačiau nejaugi kas nors galvoja, kad jeigu tradicinį stereotipą pakeis išsidažiusio, savo užpakalį šlovinančio „gėjų išdidumo paraduose” pajaco stereotipas, tai homoseksualizmas bus vertinamas palankiau? Argi kaip tik tai dar labiau nesustiprins daugumos lenkų prietarų? (Į tai gėjai atsako, kad lenkų „lygybės paraduose” nebūna didesnių ekscesų, nei kad mojavimas botagėliais iš sekso prekių parduotuvės, tačiau pripažįsta, kad tai tik todėl, kad iki „tikrų”, vakarietiškų gėjų paradų „lenkai dar nepribrendo”).
Pasmerkti konfliktui?
Savo ruožtu stipriu homoseksualistų argumentu yra toks pastebėjimas: varžydamos jų siekius, dešiniosios stovyklos jėgos veikia greičiau iš paprotinės inercijos, negu argumentuotai. Paklausti apie priešiškumo gėjams priežastis, dešinieji dažnai taria: Bažnyčia nepalaiko homoseksualios praktikos, o Biblija vienareikšmiškai tokius santykius smerkia. Ir tikrai, pagal Bažnyčios mokymą homoseksualistas tik tada gali turėti išganymo galimybę, jeigu atsisako lytinių santykių išvis. Tačiau homoseksualistų oponentai dažnai nepastebi, kad, remiantis tuo pačiu mokymu, heteroseksualas visą savo gyvenimą turi tenkintis tik vienu priešingos lyties partneriu.
Jeigu mes Bažnyčios mokymą paskelbiame svarbiu visuomeninės organizacijos pagrindu, tai turime reikalauti įstatymiško skyrybų galimybės uždraudimo ir bausmės už nesantuokinį lytinį gyvenimą įvedimo. Tačiau jeigu sau patiems, t.y., heteroseksualų daugumai leidžiame gyventi nesilaikant bažnyčios įstatymų, tai būkime griežti ir savo pačių atžvilgiu.
Šis konstatavimas verčia pagalvoti – ar konservatorius nėra pasmerktas konfliktuoti su homoseksualistais? Ta prasme, kurią konservatorius suteikia šiai savokai – taip, žinoma. Lygiai taip pat, kaip konservatorius pasmerktas konfliktuoti ir su feministe ar socialdemokratu, juk tai postmarksistinės ideologijos. Tačiau iš esmės konfliktas tarp konservatoriaus ir gėjaus yra konfliktas ne dėl homoseksualumo, o dėl politikos, t.y. lygiai toks pats, koks ir prieš tai minėtais atvejais.
Kai dauguma tyli
Tai ką gi mes galvojame apie homoseksualistus, kadangi esame priversti apie juos galvoti? Atsakysiu už save: kaip krikščionis aš matau juose savo brolius ir seseris, kaip konservatorius – bendrapiliečius, kurių teisės ir laisvės turi būti gerbiamos taip pat kaip ir mano. Tačiau kaip krikščionis aš reikalauju, kad būtų gerbiama ir visuomenės moralė, kad šeima būtų ypatingai remiama valstybės, kadangi, auklėdama vaikus, šeima visuomenėje turi didžiulę reikšmę.
Štai taip aš nubrėžiau erdvę, kurioje esu pasirengęs ieškoti problemos sprendimo. Šioje erdvėje, be abejo, nėra aklo Vakarų kopijavimo. Tačiau man atrodo, kad galime surasti visuomeninius ir įstatymų sprendimus, kurie patenkins ir mūsų piliečius homoseksualistus, ir dešiniuosius.
Problemą sukelia tik tai, kad jeigu lenkų žurnalistas gali diskutuoti su užsienio žurnalistais, tai tarp visuomeninių organizacijų tokių partnerių nematyti. Dešinieji politikai žvelgia į šią temą taip, lyg jiems lieptų sudaryti viešnamių reitingą. O kairieji ir politkorektiški politikai panaudoja gėjus kaip karo jėgą kovoje su bažnyčia ir dešiniaisiais, tačiau iš pagrindų ir rimtai užsiimti homoseksualistų problemomis jiems nenaudinga. O dauguma homoseksualistų tyli, leisdami kalbėti savo vardu „gėjiško išdidumo” apsėstiems propagandininkams.
