Šaudant saliutams ir visuotinei psichozei dėl ex-mero eilinės geradarystės šiek tiek kitos pusės.

Artūras Zuokas (g. 1968 m. vasario 21 d. Kaune)
Nepriklausomas fluxus menininkas
Asmeninis tinklapis: www.zuokas.lt

KŪRYBOS BRUOŽAI

Artūras Zuokas – 7-ame XX a. dešimtmetyje susikūrusio tarptautinio menininkų judėjimo Fluxus įdėjų propaguotojas ir tęsėjas. Menininkas savo kūryboje daug eksperimentuoja įvariomis išraiškos priemonėmis, ieško galimybių sujungti skirtingas disciplinas, siekia atsitiktinumo, nuotykio, pokšto. Menininkas savitai ir įdomiai interpretuoja vienus pagrindinių Fluxus principų atmesti heroizmą, su menu siejamą verslą, priešinimąsi komercializmui ir instituciniam menui. Savo darbuose Zuokas dažnai naudojasi ,,pasidaryk pats“ (angl. d.i.y) principais. Žaismingais ir ironiškais darbais Artūras Zuokas išsiskiria iš kitų Lietuvos menininkų neįprastu vitališkumu. Jam būdingi plataus turinio daugiasluoksniški kūriniai, išsiskirantys savo forma bei santykiu su kūrinio suvokėju. Kūrėjo darbuose subtiliai nagrinėjamos visuomenei ir postmoderniam menui aktualios korupcijos, spekuliacijos, melo, žmogaus teisių, humanizmo temos. Zuokas atsakingai tiria lokalius aplinkos suvokimo procesus, universaliai vartojamus reiškinius vizualizuodamas pačia akivaizdžiausia, todėl niekuomet nematoma briauna.

KŪRYBINIO KELIO PRADŽIA

Savo kūrybinę veiklą menininkas pradėjo XX a. dešimtame dešimtmetyje, kartu su kolegomis iš užsienio sukūręs dvi architektūrines instaliacijas. Pirmojoje instaliacijoje ,,United Colors of Benneton“ (1994 m.) ryškėja menininko aistra kinui – instaliacija įkurdinta buvusio ,,Vilniaus“ kino teatro patalpose. Inspiruotas fluxus tėvo Jurgio Mačiūno koldūnų vakarėlių tradicijos, Zuokas su menininkais iš JAV sukuria savo antrąją architektūrinę instaliaciją – greito maisto restoraną ,,McDonalds“ sostinės Gedimino prospekte. Kūrinys sulaukia didžiulio pasisekimo – norėdami užkąsti originalių fluxus valgių lankytojai laukia eilėse net po kelias valandas.

ŠVIESŲ INSTALIACIJOS. ŠNIPIŠKĖS.

Vienas produktyviausių Artūro Zuoko kūrybos etapų, kuriame atsispindi pagrindinės šio fluxus menininko kūrybinės koncepcijos prasidėjo XX a. – XXI a. sandūroje. Per kelis metus sukurta nemažai šviesos instaliacijų strategiškai svarbiose Vilniaus miesto vietose. Vizualinei įtaigai pasiekti menininkas pasirenka minimalias priemones – apgriuvusius medinius namus, degujį skystį, degtukus, tuo įrodydamas, kad menininkai gali kurti savarankiškai, išvengdami ilgai trunkančių, biurokratizuotų projektų rašymų įvairioms institucijoms. Šviesos instaliacijose ryškėja heroizmo atsisakymas – sukūręs savo kūrinius Artūras Zuokas kuklindamasis dažnai atsiriboja nuo jų autorystės, nepasirašo po darbais, šis kūrybos principas neatsiejamas ir nuo vėlesnių menininko darbų.

POSŪKIS LINK KONCEPTUALIZMO – PERFOMANSŲ CIKLAS ,,ABONENTAS“

Kurinių cikle ,,Abonentas“ beveik atsisakoma estetikos, vizualumo ir pereinama prie grynojo konceptualiojo meno. Menininkas griežtai atsisako galerijinių erdvių ir savo performansus rengia netradicinėse erdvėse – miesto savivaldybėje, įvairiose Vilniaus teismų salėse, Seime. Vienas charakteringiausių A.Zuoko konceptualiojo meno pavyzdžių 2003 m. Vilniaus savivaldybėje vykęs kolektyvinis performansas su menininkų grupe ,,Rubicon Group“, kurio metu menininkas bandė tapti Vilniaus meru bandydamas papirkti savivaldybės narį. Šiame menininko darbe subtiliai atskleidžiamos aktualios korupcijos, melo bei spekuliacijos temos. Darbas buvo puikiai įvertintas kritikų bei plačiai aptartas visuomenėje.

HAPPENING’AS ,,TABORAS“

Tęsdamas fluxus hapenning’ų tradicijas 2004 metais Artūras Zuokas imasi projekto ,,Taboras“, kuriame gausu netikėtų meninių sprendimų, pokšto elementų, taip pat naudojamos kur kas sudetingesnės meno išraiškos priemonės nei ankstesniuose darbuose – buldozeriai, sunkvežimiai, policijos automobiliai. Hapenning’ai vykdyti netikėtai, ,,Tabore“ pabrėžiamas meno nepriklausomumas nuo institucijų ir jų išduodamų leidimų, o darbo ašimi tampa paradoksaliai gvildenamos humanizmo, žmogaus teisių, lygių galimybių temos. Yra panaudojama postmodernioji „3T“ miestų regeneracijos aksioma – Talentas, Technologija, Tolerancija.

GATVĖS MENAS. ,,GRAFFITI VALYMAS“

2005 m. meninėje veikloje Artūras Zuokas netikėtai atsigręžia į tradiciškesnes meno išraiškos priemones , neįprastas daugumai jo darbų. Imdamas į rankas tapytojo įrankius menininkas Vilniaus miesto gatvėse imasi gatvės meno, kurdamas piešinių seriją ,,Graffiti valymas“ (angl. Street art). Čia galima ižvelgti sąsajų su fluxus akcijomis New York’o Manhatan’o rajono gatvėse, kai menininkai su skudurėliais valė šaligaltvius. Savo gatvės paveiksluose Artūras Zuokas netiesiogiai perfrazuoja žymųjį modernistą Kazimirą Malevichių, tačiau vietoj įprastos tapytojui drobės šiuo atveju menininkas pasirenka Vilniaus senamiečio pastatus ir ant baltų sienų baltais dažais ištapo įvairias geometrines figūras. Šio darbo prasmė itin konceptualiai užkoduota darbo pavadinime ,,Graffiti valymas“ – kūrinio suvokėjas fluxus būdu pokštaujant apgaunamas, kad kažkas yra išvaloma, neakcentuojant, kad dažant baltu ant balto sukuriamas naujas unikalus kūrinys.

NEPRIKLAUSOMA GALERIJA – ERMITAŽAS

Nuosekliai vystydamas ,,pasidaryk pats“ idėjas, suvokdamas kultūrinio paveldo problematiką ir nepriklausomų menininkų erdvių svarbą Artūras Zuokas, investuodamas savo asmenines lėšas ėmėsi Guggenheimo – Ermitažo muziejaus projekto, čia ateityje galėtų būti įkurtas fluxus kambarys, kuriame galėtų būti eksponuojami Artūro Zuoko kūrybą pažymintys meno objektai, tokie kaip Šnipiškių medinių namų nuodėguliai, įvairūs vokeliai, taboro namų skeveldros, oranžinių dviračių dalys ir kita.

KINETINIŲ SKULPTŪRŲ INSTALIACIJA „ORANŽINIS DVIRATIS“

Su įvairiomis medžiagomis ir išraiškos priemonėmis eksperimentuojančiam menininkui Artūrui Zuokui artima ir skulptūra, tačiau šio novatoriško kūrėjo skulptūrinėse instaliacijose neapsiribojama tik tradicine erdvinės skulptūros samprata, menininkui labiau rūpi ne kūrinio forma, o objekto ir subjekto santykis bei įvairūs tokių santykių modeliai. Kinetinių mobiliųjų skulptūrų kompozicijoje ,,Oranžinis dviratis“ menininkas originaliai ir novatoriškai žvelgdamas į kūrybos procesą į jį įtraukia meno kūrinio suvokėją, kuris ne tik pasyviai stebi, bet ir pats įvairiai transformuodamas skulptūrą, keisdamas jos formą bei lokaciją (ekspozicijos erdvę) tampa kūrėju.

KULTŪRINĖ MAXIMA – FLUXUS MINISTERIJA

Menininkas domisi naujausiomis medijų teorijomis, konceptualiai žvelgdamas į medijų ekologijos problematiką programuoja nenaudodamas jokių materialių technologijų ir imasi grandiozinio projekto ,,fluxus ministerija“, kuriai pajungia gausybę menininkų. Eilinį kartą novatoriškai pasinaudoja Vakarų pasaulyje puikiai pasitvirtinusia strategija, kuomet menas laikinai įskiepijamas merdinčiose erdvėse, tam, kad būtų iškelta nekilnojamo turto vertė ir erdvės prestižas. „Fluxus ministerija“ artimųjų rateliuose švelniai vadinama „Kultūrine Maxima“, atspindi menininko fantazijos ir pragmatizmo santykį, postideologinio miesto kūrimo vizionieriškumą ir neblėstantį menininko maksimalizmą bei veržlumą.

Views All Time
Views All Time
1317
Views Today
Views Today
1
0 0