Pokalbis su Laisvosios rinkos instituto teisės ekspertu
dr. Remigijumi ŠIMAŠIUMI

Korupcija – problema, kurią mes patys sau prikišame, kurią mums primena ir tarptautinės organizacijos. Ar dėl to kaltas mūsų nesugebėjimas sukurti tinkamą teisinę bazę, leidžiančią kovoti su korupcija, ar tiesiog atitinkamos visuomenės nuostatos?

Norint atsakyti, kodėl egzistuoja korupcija, reikia žiūrėti į žmonių motyvaciją. Paprastai sakant, korupcijoje dalyvauja tas, kuris turi tam tikrus įgaliojimus, ir tas, kurio naudai ar nenaudai yra priimamas sprendimas. Pastarasis yra suinteresuotas, kad būtų priimtas jo atžvilgiu teigiamas sprendimas. O turintis įgaliojimus priimti kažkokį sprendimą asmuo atsiduria natūraliai susiklostančioje situacijoje, kurioje jį galima paveikti. Korupcija tam tikra prasme yra natūralus procesas, nes kiekvienas siekia, kad jo atžvilgiu būtų priimtas kuo palankesnis sprendimas, ir viena iš priemonių, kad taip įvyktų, yra mokestis, ryšiai ar įvairūs tarpusavio įsipareigojimai. Taigi korupcija natūrali, jei vieni žmonės turi galimybę spręsti kitų likimus.

Lietuvoje korupcija yra paplitusi ne tik teisėsaugos sistemoje, bet gerokai plačiau. Ji paplitusi ir sveikatos apsaugos, ir daugelyje kitų – net švietimo – sričių. Tai susiję su tuo, kad tam tikros žmonių veiklos sritys nėra pakankamai „išvalstybintos“, o tai reiškia, jog išlieka administracinis komandinis valdymo stilius. Pavyzdžiui, jeigu prieš penkerius metus žmogus norėdavo įsivesti telefoną, tai būdavo beveik taisyklė, kad kažkam tenka nelegaliai sumokėti. Ši problema labai greitai išsisprendė, gal net pirmą dieną po privatizavimo, kai atsirado kitos kompanijos, kita motyvacija ir konkurencija. Tokiose srityse, išskyrus teisėsaugą, kovoti su korupcija reikia naikinant administracinius trukdžius.

Korupcija teisėsaugos sistemoje yra rimtesnė problema, nes teisėjas visuomet sprendžia, ar asmuo kaltas, ar ne. Be to, šiame procese dalyvauja daug kitų grandžių: kvotėjai, policininkai, prokurorai, kurie taip pat yra svarbūs sprendžiant asmens bylą – tai juk ir yra teisėsaugos institucijų darbo esmė. Kitų valstybių pavyzdžiai taip pat byloja, kad su tokia korupcija kovoti ne visada pavyksta.

Gal korupcijos priežastis yra įstatymai?

Ne viskas priklauso nuo įstatymų siaurąja prasme. Korupciją lemia sistema. Gana sunku įsivaizduoti korupciją, pavyzdžiui, privačioje gydymo įstaigoje. Korupcija ten gali atsirasti tik tuomet, kai gydytojui suteikiami įgaliojimai išrašyti receptus kompensuojamiems ar nekompensuojamiems vaistams, t.y. ten, kur prasideda valstybės įsikišimas. Taigi pačioje sistemoje yra užprogramuota korupcijos galimybė.

Pastaruoju metu vis dažniau korupcija ar kitais teisės pažeidimais kaltinami pareigūnai sugeba pasinaudoti įstatymų spragomis ir grįžti į buvusias darbovietes ar bent jau prisiteisti kompensacijas. Ar šios problemos jau yra iš anksto užprogramuotos mūsų teisinėje bazėje?

Praktika, kai iš darbo yra šalinami pareigūnai, įtariami įvykdę nusikaltimus, kurie po to tyliai arba garsiai grįžta į savo darbą, primena legendą: drakonas mirė, tegyvuoja drakonas. Iš esmės nepanaikinus priežasčių, dėl kurių korupcija atsiranda, naivu tikėtis, kad į tas pačias pareigybes pasodinus dorus, pareigingus žmones, kas nors pasikeis. Juk yra labai nedaug žmonių, kurie sugeba atsispirti spaudimui, ypač darbo kolektyvo viduje. O jei kažkas ir sugeba atsispirti, tai dar visai nereiškia sistemos pasikeitimo. Norint kovoti su korupcija neužtenka pasodinti vieno ar kito kaltininko ar atleisti juos iš darbo.

Geriausiai šią situaciją atspindi žemėtvarkininkų skandalas, kai galimybės piktnaudžiauti užimamomis pareigomis buvo sudarytos pačiame įstatyme. Jeigu nebūtų įstatyme nuostatos, kad kažkieno sprendimu gali perkelti žemę iš vienos vietos į kitą, tai korupcijos nebūtų buvę, net jeigu žemėtvarkininkai būtų buvę labai blogi. Blogiausia, ką jie būtų galėję padaryti, tai tik užvilkinti procesą. Tačiau dabar ši nuostata tarsi užmirštama. Viskas suvedama į „blogus“ žmones. Nenoriu jų teisinti, tik reikėtų atkreipti dėmesį į faktą, kad visuomenėje vargu ar daug yra žmonių, kurie nepaimtų gulinčios po savo kojomis piniginės ir nepagalvotų, kaip čia su ja pasielgti – grąžinti ar ne.

Todėl sunkiausia surasti priemonių kovojant su korupcija teisėsaugoje, kur reikia taikyti sąžiningumo ir patikimo testus, kurie visą laiką yra labai keblūs, nes žmogus net už save negali pasakyti, kaip jis pasielgs vienoje ar kitoje situacijoje, o pasakyti už kitą žmogų yra dar sunkiau.

Kas yra tobulesnės teisinės sistemos „priešai“? Ar neatsitiko taip, kad vyriausybės inicijuodamos ir seimai priimdami įstatymus jautėsi esą tarsi už nežinojimo uždangos: siekė priimti tokį įstatymą, kad net jeigu patys nusikalstų, tai visada liktų teisinė spraga, pro kurią galėtų išlysti?

Situacija yra gerokai blogesnė nei taip apibūdinta. Žvelgiant į įstatymų leidybą ir iniciatyvas keisti vienokius ar kitokius įstatymus, matyti, kad tie įstatymai neretai akivaizdžiai yra skatinami tiesioginių interesų. To negalima vadinti korupcija, bet tai yra savų interesų įgyvendinimas visos visuomenės sąskaita, nekreipiant dėmesio į visas kitas pasekmes, kurios yra tarsi šalutinis neišvengiamas efektas. Kita vertus, negalima atmesti ir to, kad netinkami teisės aktai atsiranda dėl nežinojimo ar neapsižiūrėjimo.

O kas kuria tokią pažeidimams palankią aplinką?

Sunku pasakyti, kas tam daro daugiau įtakos – politikai ar pareigūnai. Labai daug kas priklauso nuo kultūros, t.y. žmonių nuomonės. Kol Lietuva yra įsitikinusi, kad pakeitus vienus blogus žmones kitais gerais žmonėmis situacija pasikeis į gerą, tol problemos nepavyks išspręsti. Nei išrinkus geresnį prezidentą, nei paskyrus kitą, sąžiningesnį teisėją arba muitininką problemos automatiškai nedings. Svarbu, kad žmonės tai suprastų: kol jie tikės politikais, kurie nedaro esminių reformų, o tik sprendžia personalijų klausimus, tol sistema liks užprogramuota korupcijai.

Kalbant apie korupciją teisėsaugoje dažnai situacija perdėtai tragizuojama. Juk, pavyzdžiui, civilinėse bylose asmenys ir įmonės tam tikrais atvejais gali nuspręsti nesibylinėti valstybiniuose teismuose ir pasirinkti arbitražą. Tačiau tai, kad jais naudojamasi gana retai, rodo, kad nors pati sistema vadinama korumpuota ir nerangi, bet ji nėra dar tokia bloga, kad žmonės neapsikentę masiškai nustotų bylinėtis teisme ir imtų bylinėtis arbitraže.

Tai ar vis dėlto įmanoma išvengti teismų valstybės susikūrimo ir gyventi teisinėje valstybėje?

Kai yra suteikiami įgaliojimai spręsti už kitą žmogų ar dėl kito žmogaus, visada atsiranda terpė korupcijai. Vienur teisėjai yra renkami, kitur skiriami, tačiau kad ir kaip yra išdėstytos galios tarp valdžių, ten, kur atsiranda valdžios ir pavaldumo santykiai, korupcijos išvengti neįmanoma. Tačiau tai, be abejo, nereiškia, jog atskirais atvejais moralinės nuostatos ir jų tvirtumas neturi įtakos.

Tai ką daryti?

Mažinti valstybės įtaką ten, kur klesti korupcija. Netgi teisėsaugoje. Juk vizų išdavimas buvusiose Sovietų sąjungos respublikose gyvenantiems asmenims tapo sudėtingas ne dėl ten dirbusių blogų žmonių, bet dėl pačios sistemos. Jiems buvo suteiktos ne tik galimybės, bet ir pareigos atlikti sudėtingas procedūras, kad išduotų vizą. Visuomenės opinija labai aiški ir dėl JAV ambasados Lietuvoje, kur dėl vienokių ar kitokių priežasčių vyksta įtartini dalykai.

Tai nejaugi pareigūnai yra aukos, kurios tarsi sraigteliai atsidūrė didžiulėje korupcinėje sistemoje?

Be abejo, vertinant korupciją nereikia pamiršti, kad kiekvieną sprendimą priima konkretus žmogus ir visko suversti sistemai ar aplinkai negalima. Esu linkęs būti radikalus: net jeigu netinkamai elgiamasi kažkieno įsakymu, už tai turi atsakyti netinkamai pasielgęs. Tačiau siekiant spręsti piktnaudžiavimo padėtimi problemą, reikia vertinti ne žmogų, bet aplinką, ir keisti taip pat ne žmogų, o aplinką.

Kalbino Jovita Pranevičiūtė

Views All Time
Views All Time
1470
Views Today
Views Today
1
0 0