„Ir vis dėlto Kartaginą reikia sugriauti”, – nuolat kartodavo Romos senatoriams Markas Katonas Senasis. Šiais žodžiais jis baigdavo visas savo kalbas senate, nesvarbu, kokia tema jos būdavo sakomos.
Senovės graikai savo ruožtu kaip išskirtinę Kartaginos statytojų – finikiečių kultūrinę ypatybę minėjo verteiviškumą. Antai ir Platono „Valstybėje” rašoma, kad finikiečiams ypač būdingas pelno troškimas.

Regis, tas pats troškimas nūnai užvaldė ir Lietuvos politiką, akivaizdžiai tapusią pardavimų – pirkimų, slaptų derybų ir sandorių arena. Maža to, mūsų politinį gyvenimą persunkęs verteiviškumas dabar visuotinai labinamas kaip išsvajoto realizmo ir pageidaujamo pragmatizmo ženklas.

Lietuvos politikoje įsikerojo vertybių skalė, kurią civilizuota visuomenė laikytų sandariai uždarytą turguje.

Kalbamas reiškinys nevaržomai plito per tris pastarąsias Seimo kadencijas. Demokratinės darbo partijos valdymo metai pratino laikyti cinizmą politikos norma. Nacionalinės „prichvatizacijos” ypatumai virto kelerius metus trukusiu serialu apie valdžios gyvenimo užkulisius.

Profesoriaus Bronislovo Genzelio pasakota istorija apie tai, kaip tuometinis Ministras Pirmininkas skyrė aferistą – aludarį Akademinio dramos teatro direktoriumi, yra graudžiai pavaizdi.

Gerų naujienų į bendrą vaizdą neįnešė nei „kairiąją” pakeitusi „dešinioji”, nei pastarąją nustūmusi „naujoji” politika. Konservatorių ir Pramonininkų konfederacijos memorandumas bei 1996 – 1999 metais suįžūlėjęs Vyriausybės protekcionizmas – neišdildomi prisiminimai apie „dešiniųjų” valdymo ypatybes. Laimėti 1996–ųjų rinkimus, be kita ko, padėjo ir apsukrus, verslumą liudijąs pažadas sumokėti – grąžinti rublinius indėlius.

Kai 2000–aisiais valdžios ėmė siekti „Naujosios politikos” blokas, turgų primenančių derybų klegesys tapo bene labiausiai girdimas politinio gyvenimo garso fonas. Vieną įdomiausių politinių precedentų sukūrė modernieji krikščionys demokratai, išsiderėję vietas iškart trijų partijų rinkimų sąrašuose. Apskritai derėjimosi, arba „kalbėjimosi ir tarimosi”, kaip tai vadino patys dalyviai, menas per „naujosios politikos” vajų atsidūrė pačioje naujosios vertybių skalės viršūnėje.

Derybos ir kompromisiniai susitarimai, užuot tarnavę kaip priemonė, tolydžio ėmė virsti savitiksliu. Politinio susitarimo ar kompromiso siekiama turint aiškius politinius, ideologinius įsitikinimus ir nuostatas, nuo kito galo niekas nepradeda. Tačiau „naujoji politika” šį santykį apvertė žemyn galva. Idėjiniai principai kaip politikos pagrindas ūmai išgaravo, liko tik godūs žvilgsniai į derybų – „tarimosi ir kalbėjimosi” vaisius. „Kalbėjimąsi” taip sureikšmina nebent suokalbininkai. „Naujosios politikos” atsineštas požiūris, kad svarbiausia „kalbėtis” ir kad dėl visko galima susitarti, gundė pridurti: jei tik bus suderėta dėl kainos.

Vertelgiškas principų atsakymas ir pasikliovimas derybomis prieš trejus metus buvo taikliai pastebėtas Vytauto Radžvilo, kuris tada rašė: „Sveika nuovoka kužda ir kitą mintį: ar „kalbėjimasis” yra vertybė savaime net ir tais atvejais, kai pašnekovai aiškiai nežino, ką pasakyti?”

Tačiau kad ir kaip nykiai atrodytų šis politikos virtimo verslu arba turgumi reiškinys, dėl jo sukerojimo negalime kaltinti vien partijų ir politikų. Didelė atsakomybė tenka visuomenei, kuri per pastarąjį dešimtmetį išmoko būti vartotojiška, bet nesugebėjo tapti pilietinė. Tai yra ir tikėjimo populistiniais pažadais, ir balsavimo už reklamose gražiai atrodančius manekenus priežastis.

Visuomenės politinį nebrandumą ir vartotojiškumą liudija bent keli pagrindiniai požymiai. Vienas jų – tai balsavimas už politiką kaip už prekę, ant kurios, pageidautina, dar galėtų puikuotis užrašas „nauja”. Kad tokio politiko reklama būtų patraukli, jis turi vengti kalbėti apie idėjines nuostatas ir politinius principus. Nuo tokio kalbėjimo dažnam vartotojui gali įsiskaudėti galva.

Vartotojui, kuriam pilietiškumas nerūpi, ši politinė paslauga – ideologijos aiškinimas – tiesiog per brangi. Jis turi aiškią pirkėjo nuostatą, kurią neseniai eksploatavo vienas iš prekybos tinklų: „pigu – perku”. Taip atsiranda mūsų valdžia.

Kitas kelias į padorios ir protingos politikos užribius – tai tikėjimas populiariu mitu, kad į valdžią geriausia rinkti turtingus žmones. Taip galvojantys klaidingai įsivaizduoja, jog tie, kurie „pakankamai” užsidirbo, nesieks turėti daugiau. Šio mito aukos stačiai nepajėgia suvokti, kad turtų krovimuisi atsidavęs žmogus, „kartą paragavęs, negalės sustoti”. Kita vertus, šį mitą išpopuliarina sėkmės kultas, būdingas vartotojiškai, pilietiškumo stokojančiai visuomenei. Lietuvoje sėkmės kulto ir nepelnyto pasitikėjimo „pakankamai” užsidirbusiu verslininku junginys galiausiai lėmė stulbinamai aukštus Kėdainių „barono” Viktoro Uspaskicho reitingus.

V.Uspaskicho pavyzdys bene ryškiausiai simbolizuotų minėtos kartaginiečių savybės – pelno troškimo – politinę galią Lietuvoje. Tačiau problema yra ne V.Uspaskichas ir jo partija, o motyvai tų, kurie už ją ir kitas panašias partijas bei politikus pasiryžę balsuoti. Maža to, mes visi atsakingi dėl tokios padėties, kada tradicinės partijos, nepaisant kairumo ar dešinumo, stumiamos į politinio gyvenimo paraštes. Už šią padėtį, žinoma, atsakingos ir pačios tradicinės partijos. Taigi tam tikru atžvilgiu dabartinė lietuviškoji Kartagina yra mumyse ir aplink mus.

Kartagina – tai į politiką įsismelkusi vartotojiška, vertelgiška nuostata, apie kurią sakytina tai, ką kartojo Markas Katonas: Ceterum censeo, Carthaginam esse delendam.

Vladimiras Laučius

Views All Time
Views All Time
1698
Views Today
Views Today
1
0 0