Brazauskai užtvėrė Margio ežerą

Sutuoktiniai Algirdas ir Kristina Brazauskas užtvėrė priėjimą prie itin gražaus Margio ežero pakrantės, nors įstatymai tai draudžia. Apvažiavus aplink visą ežerą, sunku surasti vietą prieiti prie vandens – jeigu priėjimo nepertvėrė aukšta tvora ar spygliuotos vielos užtvaros, kelią pastoja kemsynai ir pelkės. Visos gražiausios ežero vietos užtvertos, nors įstatymas aiškiai numato, kad žemės savininkams negalima aptverti ežero pakrantės, ir mažiausiai 2-25 metrus nuo vandens negalima statyti jokių tvorų.

„Sovietmečiu buvo suvaržyta gyventojų galimybė statyti privačius gyvenamuosius namus, – LL sakė Trakų nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius, – apie 1992- 993 m. Trakų rajono valdžia priėmė labai daug vietos savivaldos kompetencijai atitenkančių sprendimų, kuriais buvo padalinti didžiuliai žemės plotai. Atsirado nauji rajonai – Jovariškės, Vabriškės, ir visur buvo dalijami sklypai. Ilgą laiką tie sklypai buvo „marinuojami”, nes niekam jie nerūpėjo, o sulaukus šių dienų, tie sklypai pasidarė aukso vertės. Atsirado žemės trūkumas, todėl Trakų savivaldybė ėmė dalinti jau žemės ūkio paskirties žemę”.

Ką veikia Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūros vedėjas Zigmantas Butvilas ir jo viršininkas Aplinkos ministras Arūnas Kundrotas? Prisiminus, kad Aplinkos ministras Arūnas Kundrotas skubiai įstojo į socialdemokratų partiją, vos ėmė braškėti jo kėdė, ir kad šios partijos Garbės pirmininkas A.Brazauskas, klausimų nebekyla. Kita vertus, reikia prisiminti ir tai, kad Aplinkos apsaugos inspektoriaus pažymėjimą Trakuose buvo gavęs ir garsusis nusikaltėlių autoritetas Narkevičius, pravarde „Narkuša”. Tam, kad galėtų plaukioti po Trakų ežerus su galinga motorine valtimi, „Narkuša” buvo išsirūpinęs sau „visuomeninio” aplinkos inspektoriaus pažymėjimą, kurį jam buvo išdavęs tuometis Aplinkos apsaugos agentūros Trakų skyriaus vadovas Visockas. Kai „Narkuša” sprogo ežere kartu su savo kateriu, ir paaiškėjo, kad nusikalstamo pasaulio autoritetas – gamtos apsaugos inspektorius. Tuomet Visockui teko palikti šias pareigas.

Z.Butvilas : K.Brazauskienė tvoros neturi

Pats Zigmantas Butvilas LL aiškino, kad K.Brazauskienė ežero neužtvėrė, nors LL redaktorius savo akimis matė, kad yra priešingai

– Aš pats buvau nuvažiavęs prie Margio ežero – ten visa pakrantė užtverta spygliuota viela. Ar jūs ką nors žinote ir kodėl nebaudžiate pažeidėjų?

– Įstatymai nedraudžia piliečiams užsitverti savo kiemo. Tačiau pilietis negali apsitverti tvora ežero apsauginės zonos, kuri yra nuo 5 iki 25 metrų nuo ežero pakrantės. Turi būti praėjimas prie ežero.

– Tačiau tų praėjimų niekur nėra. Prie K.Brazauskienės vilos yra tuščias sklypas, gali nueiti iki ežero, tačiau toliau nenueisi, nes tvoros kuolai sukalti net vandenyje?

– Kaip dabar jums pasakyti. Mes ten kiekvieną dieną nevažiuojame, tačiau pernai mes ten važinėjome, buvo ir žurnalistų, ir mes patys, ir ten tvoros nebuvo. Nebent paskui užsitvėrė.

– Ta tvora ten buvo šimtą metų ir niekas jos nekilnojo, nes visa pakrantė ir tvora apaugusi brūzgynais.

– Prie K.Brazauskienės vilos tvoros nebuvo..

– Aš jums galiu atsiųsti nuotraukas.

– Tada jums man atsiųskite nuotraukas, galime nuvažiuoti į vietą ir pažiūrėti. Jeigu ten yra tvora, tai mes bandysime su tuo savininku aiškintis.

– Pažiūrėkite nuotraukose – ten tvoros kuolai sukalti vandenyje, reikia bristi, kad apeitum tą tvorą.

– Aaa, tai atsiųskite nuotraukas, mes pažiūrėsime. O koks ten jūsų laikraštis, sakėte?

– „Laisvas laikraštis”.

– „Laisvas laikraštis”, tai prekyboje būna jų pirkti? Ar šios dienos?

– Bus šeštadienį. Aš galvojau, kad jūs gal bijote ko nors, vis tiek A.Brazauskas yra buvęs premjeras, garbės pirmininkas socialdemokratų?

– Aš jums sakau – prie Brazausko namo tvoros nėra. Praeitą kartą važinėjome, ir matėme, jokios tvoros ten nebuvo. Jie ten bandė tverti, tačiau buvo pasakyta, kad negalima..

– Tačiau ten visas ežeras aptvertas, keli kilometrai vien spygliuotos vielos tvoros.

– Tai aš jums sakau – ta tvora, kuri eina pagal kelią, tai mes neturime teisės įpareigoti jos nugriauti

– Tačiau aš kalbu apie tą tvorą, kuri pastoja kelią palei ežerą?

– Prieš kiek tai laiko mes ten esame kai kuriuos baudę… Mes pasižiūrėsime, pasiimsime kokį tai laivą, ir kurią nors dieną paplaukiosime.

– O kas tie ponai,. Brazauskų kaimynai?

– Ai nežinau, kažkokie kauniečiai…

Spjauna ant įstatymų

„Aplinkos apsaugos inspekcijos taip paprastai nepatampysi, nes jie turi labai konkrečius įgaliojimus bausti už administracinės teisės pažeidimus, – pasakojo G.Abaravičius, – baudos yra labai konkrečiai ir aiškiai parašytos. Jie tikrai turi instrumentus, kaip nubausti. Žinau, kad beveik visas Margio ežeras yra užtvertas, ir man tuomet iškyla klausimas – ar nebus taip, kad tas aptvėrimas yra suderintas? Žinoma, kad ežero aptverti negalima, ir kad žemės savininkas turi teisę apsitverti ribas, tačiau negali aptverti vandens telkinio. Tai, kad tavo sklypas prieina prie ežero, nereiškia, kad turi teisę jį užtverti. Įstatymas reikalauja, kad prie ežero būtų paliktas ne mažesnis kaip 5-25 metrų praėjimas. Ežero pakrantes bando tverti ir Trakų nacionalinio parko teritorijoje, tačiau tada mes juos vaikome. Dažnai turime tokias situacijas, kai sklypo savininkas sako, kad jis negali žiūrėti, kaip po jo langais prie ežero vyksta orgijos, dėl to ir apsitvėriau. Žemės savininkas ateina pas mus derinti projekto, ir mes jam sakome, kuriose vietose negalima tverti tvoros, nes tai draudžiama. Tačiau jeigu savininkas suderina projektą su Trakų savivaldybės Nuolatine statybų komisija, tuomet jis gali sakyti, kad turi leidimą, ir kad tą leidimą jam neteisėtai išdavė savivaldybė. Nors aš, kaip biurokratas, galiu pasakyti, kad aš tikrai nerizikuočiau ir nederinčiau tokių projektų, kurie akivaizdžiai pažeidžia tam tikrus įstatymo reikalavimus”.

Pasak G.Abaravičiaus, sklypų savininkai, turintys žemės prie ežero, dažnai sako, kad jie neaptvėrė pakrantės, tačiau visi priėjimai prie ežero yra užtverti dar keli šimtai metrų iki ežero. „Jie susitaria, ir sako, kad ežero neužtvėrė, nors prieiti prie jo vis tiek negalima, – sakė G.Abaravičius, – tačiau prie ežerų visada eidavo kelių, o žemės savininkai neturi teisės pertverti viešojo naudojimo kelių. O keliai dažniausiai eina palei ežerą, todėl faktiškai eidamas tuo keliu, gali prieiti ir prie ežero. Tačiau jeigu savininkai pertveria ir kelius, tada reikia žiūrėti, ar iš tikrųjų buvo duoti leidimai. Dabar visi pasidarė labai protingi, turi visokių „popieriukų”, neva leidžiančių užtverti ežerą, ir tada atsakingi jau nebe jie, bet tie, kurie davė leidimą tai padaryti, ir suderino.

Kaip teisingai tvarkytis su Margio ežero, pirmasis parodė pavyzdį buvęs Naujosios sąjungos Teisingumo ministras G.Markevičius, kuris ant ežero kranto pasistatė didelę pirtį, kuri projekte buvo pažymėta kaip valčių elingas. Gavęs leidimą statyti valčių prieplauką ant vandens, jis pasistatė didelę pirtį, ir ją įteisino.

Prokuratūra – prieš neteisėtas statybas

Vilniaus apygardos prokuratūra teismui yra apskundusi Trakų savivaldybės leidimus, kuriais valdininkai suteikė teisę keisti žemės paskirtį iš viso 450 hektarų užimančiuose sklypuose. Teigiama, kad leidimai rengti detaliuosius planus buvo išduoti neteisėtai. Tarp žemės savininkų, kuriems neteisėtai yra išduoti statybų leidimai, yra ne tik Seimo narės N.Steiblienės sūnus, bet ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) specialistė, ir Vilniaus 2-os apylinkės teismo teisėjas Cininas, ir vietinis nusikalstamo pasaulio autoritetas Narkevičius, pravarde „Narkuša”.

Prokurorai kreipėsi į teismą prašydama išnagrinėti, ar Trakų rajono savivaldybė per mėnesį neteisėtai išdavė leidimus keisti 169 sklypų žemės paskirtį. Įgyvendinus planus, 450 hektarų teritorijoje prasidėtų masinės naujų gyvenamųjų namų statybos. Nors Vilniaus apskritis, sužinojus, kad Trakų savivaldybė pažeidė įstatymus, nurodė atšaukti šiuos neteisėtus sprendimus, tačiau Trakų savivaldybė, panaikinusi bendrąjį planą, toliau išdavinėjo sąlygas detaliai planuoti, remdamasi tuo jau panaikintu bendruoju planu. Prokuratūra bando užginčyti visus leidimus statyti Trakų rajone, išduotus miškotvarkos projektų pagrindu. Mat Trakų savivaldybė, užuot parengusi specialųjį planą, reikalingą urbanistinei plėtrai, pasinaudojo kitais dokumentais.

Kas klastojo dokumentus?

„Problema ta, kad leidimai statyboms išduoti neteisėtai, nesilaikant nustatytų reikalavimų, – Gintaras Abaravičius, – negalima statyti gyvenviečių, prisidengiant miškotvarkos projektais. Kai 2004 m. buvo pradėtas rengti šis projektas, tai ir iš mūsų, Trakų NPD, ir iš kitų institucijų buvo prašoma išduoti sąlygas miškotvarkos projekto parengimui. Projekto vykdymo metu jo užsakovai sumanė, kad tam tikrose teritorijose turi būti numatytos gyvenvietės. Ir dabar prokuratūra gina viešąjį interesą, nes iš tikrųjų šiam procesui nebuvo pasiruošta. Nes jeigu numatoma tokia plati urbanistinė plėtra, tai turėjo būti rengiamas urbanistinės plėtros dokumentas, turėjo būti išnagrinėti visi aspektai – kokį poveikį Trakų kraštovaizdžiui turės ši veikla. Turėjo būti numatytos ir komunikacijos, ir vandentiekis, kanalizacija, visuomeninės patalpos. Turėjo būti numatyta, kiek tose gyvenvietėse reikės mokyklų, darželių, kokios turi būti parduotuvės. Todėl mes ir atsisakėme derintį šį projektą – dėl minėtų neatitikimų ir prasižengimų. Tačiau į mūsų raštą nebuvo sureaguota, ir projektas nebuvo taisomas pagal mūsų pastabas. Trakų savivaldybė tiesiog Trakų nacionalinio parko teritorijoje paliko baltą dėmę – mūsų parko teritorijoje ta urbanistinė plėtra nebuvo suplanuota. Tačiau aplink Trakų nacionalinį parką buvo suplanuota nemažai miškotvarkos projektų. Tačiau kai Vilniaus apskrities administracija pamatė, kad Trakų savivaldybės sprendimai prasilenkia su teisės aktais, buvo pareikalauta panaikinti tuos dokumentus, ir jie buvo panaikinti. Tačiau Trakų savivaldybė, panaikinusi savo sprendimus, ir toliau jais rėmėsi ir tęsė detaliuosius planavimus. Prieš metus Trakų rajono savivaldybė kreipėsi į mus, kad gautų pritarimą rengiamam dokumentui – urbanistinės plėtros specialiajam planui. Išduodami sąlygas tam planui mes ir numatėme tokius dalykus, kad turėtų būti įvertinta, kokia bus tos teritorijos antropogeninė apkrova, įvertinti, ar saugomą teritoriją netaps tranzitinė”.

Nors administracinis teismas jau patenkino kai kuriuos prokuratūros skundus ir panaikino statybos leidimus, tačiau G.Abaravičius mano, kad ilgainiui tos statybos vis tiek bus legalizuotos, kaip jau atsitiko ne kartą.

„Jie tikrai skųs apeliacine tvarka, nes jiems apsimoka tempti laiką, – įsitikinęs G.Abaravičius, – pvz., gali subyrėti kokia nors politinė sanglauda, kuri šiuo metu yra nepalanki šiems žemės savininkams. Jie gali pasidaryti stipresni, turėti kitokius argumentus. Nors sakoma, kad teismai yra neįtakojami, tačiau aš tuo labai abejoju. Pvz., viena įmonė Trakų nacionalinio parko teritorijoje norėjo prisijungti dalį valstybinio miško, nes jiems trūksta vietos. Jie kreipėsi į Trakų savivaldybė, ir ši leido pradėti rengti šios teritorijos detalųjį planą. Mes sakėme, kad to negalima daryti, tačiau jie nereagavo. Tada mes šį sprendimą apskundėme teismui. Įvyko begalė teismo posėdžių, ir mes pirmos instancijos teisme bylą laimėjome. Jie apskundė Vyriausiajam administraciniam teismui, ir jie gražino bylą nagrinėti iš naujo. Mes vėl laimėjome, ir vėl apskundė. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad jie dabar iškėlė klausimą, ar „Trakų nacionalinio parko planavimo schema atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją”. Kitaip sakant, ar nacionalinis parkas gali turėti įtakos statybos parko teritorijoje, ir ar mes turime teisę ginti viešąjį interesą. Koks jų motyvas? Manau, kad tiesiog vilkinti laiką. Ir Vyriausiasis administracinis teismas sustabdė bylos nagrinėjimą, kol į šį klausimą neatsakys Konstitucinis Teismas. Kiti, nepaisydami to, kad neturi leidimų, vykdo statybas arba jas planuoja. Atrodo, kad situacija aiški – yra įstatymas, ir jo privaloma laikytis. Tačiau šiame kontekste yra toks dalykas, kaip žmogiškasis faktorius – „šiandien tu stipresnis, gal rytoj būsiu aš”.

G.Abaravičius pasakojo, kad jis jautė spaudimą iš Seimo nesipriešinti naujų teritorijų planavimui. Jį į Seimą kvietėsi ir tuometinis Seimo teisės departamento direktorius K.Virketis, šiuo metu atstovaujantis Trakų savivaldybės interesus. „Jie manęs klausė, kaip galima išspręsti tą problemą, kad įstatymai būtų palankus, ir kaip juos būtų galima paveikti, – pasakojo G.Abaravičius, – jie klausinėjo, kaip galima padaryti, kad nebūtų stabdomos statybos. Prisiminiau Virkietį, kai buvau pakviestas į teismą”.

„Manau, kad nei jūs , nei aš negalėčiau dalyvauti tokioje veikloje, nes mes net nesuvokiame, kad galima daryti tokius dalykus, – mano G.Abaravičius, – ta informacija pasklido per artimiausius draugus, ir jie ta informacija pasinaudojo. Žinau ne vieną pavyzdį, kaip visos savavalės statybos susitvarko, ir manau, kad taip bus ir šį kartą”.

Toks G.Abaravičiaus skepticizmas yra pagrįstas gausiais pavyzdžiais – pvz., buvęs Trakų meras rašytojas Edmundas Malūkas prieš kelis metus savavališkai pasistatė namą ant Šiemečio ežero kranto. Socialliberalų partijai priklausęs E.Malūkas didžiulį, apie 400 kv. metrų ploto namą be projektų ir statybos leidimo pradėjo statytis vos 50 metrų nuo ežero. Vėliau paaiškėjo, kad Elektrėnų savivaldybė jam buvo išdavusi leidimą statyti ne didesnį kaip 100 kv. metrų klėtį. Tokias schemas buvo leidžiama suderinti iki 2000 m. Vėliau paaiškėjo, kad 400 kv. metrų ploto name E.Malūkas norėjo verstis kaimo turizmu. Užuot liepus nugriauti neteisėta statinį, E.Malūko statinys buvo legalizuotas.

Pats dabartinis Trakų meras Vytautas Petkevičius – pavyzdys, kaip galima nesilaikyti įstatymų. Jo motina Stasė Petkevičienė apie 2000 m. Trakų centre įsigijo seną stiklinių konstrukcijų kavinę. Buvo planuojama šį statinį nugriauti kaip menkavertį sovietinių laikų statinį. Tačiau šios kavinės direktoriumi tapęs V.Petkevičius dar ir pristatė antrą aukštą šiai kavinei, iš kurios buvo puikiai matyti Trakų pilis. Tuo metu kavinė klestėjo, o jos direktorius V.Petkevičius deklaruodavo per metus uždirbantis apie 200 tūkst. litų. Kai V.Petkevičius tapo Trakų vicemeru, jis pradėjo rūpintis, kad aplink kavinę būtų suformuotas žemės sklypas, tačiau prieš tai reikėjo tą sklypą įteisinti. Paprastai senamiesčio planavimo dokumentai yra keičiami vadovaujantys įstatymais ir Aplinkos ministro įsakymais nustatyta tvarka, kuriais vadovaujantis turi būti atlikta tam tikra procedūra – senamiesčio keitimo planas turi būti suderintas su visuomene bei atitinkamomis instancijomis. Tačiau V.Petkevičiui buvo padaryta išimtis, ir teritorijos planui pakeisti pakako tik Kultūros vertybių departamento direktorės D.Varnaitės rašto, kuris net nebuvo pasirašytas. Kadangi parašo nebuvo, apkaltinti Varnaitės niekas negalėjo, tačiau remiantis nepasirašytu raštu V.Petkevičiaus motinai priklausantis sklypas buvo suformuotas ir įteisintas. Dokumentus tvarkę valdininkai paprasčiausiai „nepastebėjo”, kad parašo ant dokumento nėra. Pats V.Petkevičius spaudai aiškino, kad „vieniems galima, kitiems ne”. „Pažiūrėkite į kitus, – sakė Trakų meras, – kavinei priešai Trakų pilį „Apvaliojo klubo stalas” buvo leista net pilį užstatyti”.

Nelegalus – ir „Čarda” restoranas Trakuose

Kelių skandalingai pagarsėjusių bylų pabaigos Trakuose dar sunku tikėtis, nes teismai tęsiasi ir buldozeriai čia dar negreitai įsisuks. Tikra nelegalių statybų klasika ir rekordininke galima pavadinti Grigorijaus Dekanidzės sodybą Varnikų kaime prie Skaisčio ežero. Ši byla iš teismo į teismą keliauja jau bemaž dvylika metų.

Kažkada buvęs garsus verslininkas metė iššūkį kitapus ežero iškilusiems grafo Tiškevičiaus rūmams ir priešais pasistatė ištaigingą kelių aukštų namą. Namas pastatytas be patvirtinto projekto ir leidimo statybai. Neseniai byla iš Trakų iškeliavo į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Kaip rašė žurnalas „Statyba ir architektūra”, didelės sodybos savininkė, buvusi G.Dekanidzės žmona Tamara Žurova pasišovė įrodyti, kad namas pastatytas ne Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje, todėl šios institucijos reikalavimai neturi jai galioti, o Trakų savivaldybė esą privalo seniai pastatytą namą įteisinti.

„Teismai akivaizdžiai nuolaidžiauja pažeidėjams. Net jei teismas patenkintų T.Žurovos pretenzijas, jos atžvilgiu būtų taikomi tuomet veikę sovietiniai įstatymai. Įdomu, kad Varnikų kaimas buvo draustinio teritorijoje, kur veikė dar griežtesni reikalavimai nei dabar parko teritorijoje”, – stebėjosi nelegalių statybų bylų vilkinimu G.Abaravičius.

Ne mažiau skandalinga ir populiaraus vengrų restorano „Čarda” istorija Trakuose. Restorano pastatas, kuriame į elitinius vakarėlius renkasi žymūs šalies žmonės, yra nelegalus statinys. Jo savininkė Zinaida Juškienė buvo įsipareigojusi šį pastatą nugriauti iki šių metų sausio, tačiau to net neketinama daryti.

Trakiškei prieš ketverius metus buvo leista pastatyti naują prekybos centrą, jei gretimais esamą seną pastatą nugriaus, nes šis yra vizualinėje parko zonoje. Tačiau kai iškilo naujas pastatas, senasis buvo rekonstruotas ir išnuomotas bendrovei „Vengrijos restoranai”. Rekonstrukcija vyko be leidimų ir projektų. Ši byla dar tęsiasi.

Po buldozerio ratais gali atsidurti ir garsaus verslininko Viktoro Gedimino Gruodžio sodyba Elektrėnų savivaldybėje netoli Kazokiškių. Įspūdingas medinis namas yra pastatytas pažeidžiant detalųjį planą ir laikomas nelegalia statyba. Paskutinę šių metų rugpjūčio dieną Vilniaus apskrities viršininko administracija verslininko V.G.Gruodžio bylą pateikė teismui.

Trakų istorinis nacionalinis parkas įsteigtas 1991 metais. Nedidelėje teritorijoje sukauptas didžiulis Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo potencialas, svarbus ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai, Baltarusijai, Rusijai, Ukrainai bei Vokietijai.

Mažiausio Lietuvos nacionalinio parko plotas yra tik apie 8200 hektarų, iš jų 3400 hektarų sudaro miškai ir miško parkai, o 1365 hektarų plote telkšo trisdešimt trys ežerai. Parke yra du kultūriniai rezervatai ir šeši kultūriniai bei keturi gamtiniai draustiniai.

Tikimasi, jog parkas bus įtrauktas į prestižinį UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. UNESCO Pasaulio paveldo komitetas šį klausimą svarstys 2005 metais.