Artėjanti skandalo atomazga neteikia nei džiaugsmo, nei palengvėjimo. Žinoma, prezidento pasitraukimas pagerins šalies padėtį tarptautinėje arenoje, nes baigiasi tiesioginis valstybės kompromitavimas. Tačiau aišku, kad krašto viduje šis įvykis neišsprendžia jokių problemų ir yra ilgos bei sunkios maišaties pradžia.

Skandalas, ypač jo atomazga, yra didelis psichologinis smūgis daugeliui Lietuvos piliečių. Vieni, nusivylusieji, kris į dar didesnę apatiją, o gal net įtūžį, kiti mėgins mąstyti, kas įvyko, ir daryti išvadas ateičiai. Manyčiau, nusivylusių ir įtūžusių žmonių bus gerokai daugiau negu tų, kurie iš esmės pakeis savo požiūrį į šalies vidaus gyvenimą, politiką, perspektyvas. Šiuo atveju lems tai, kas bus daroma pasibaigus apkaltai.

Viena įvykių grandinė – artėjantys priešlaikiniai prezidento ir eiliniai Seimo rinkimai. Tarp jų rinkimai į Europos Parlamentą paprasčiausiai nublanks ir neatrodys labai reikšmingi. Kur kas svarbesni dalykai bus tie, kurie vyks žmonių galvose.

Daug priklausys nuo to, ką apie įvykius pasakys tos politinės jėgos ir valstybės institucijos, kurios vargais negalais išsprendė prezidento problemą. Ar tautai, ypač prezidento rėmėjams, bus duota žinia, kuri psichologiškai leis jaustis normaliai?

Nemažai dabartinio prezidento rėmėjų palaiko jį pirmiausia todėl, kad išsižadėdami jo tiesiog blogai jaustųsi, nes manytų, jog jų padėtis – absoliučiai beviltiška. Tie žmonės netiki dabartinėmis Lietuvą valdančiomis politinėmis jėgomis, ypač tradicinėmis partijomis. Todėl jie iš esmės turi tik vieną kelią – pulti į dar vieno gelbėtojo glėbį. Pasirinkimas yra toks: arba vaidinti ir apsimesti, kad šalyje įvyko nors ir labai nemalonus, bet tik savitas nesusipratimas, arba pripažinti, jog jis yra 14 metų vykdytos neracionalios, parodomosios, daugeliu atžvilgių atvirai antitautinės politikos padarinys. Gyvename ,bent jau geografiniame, Europos centre, įstojome į NATO ir ES. Šalis negali likti tokia, kokia yra šiandien.

Dabartinę Lietuvą apibūdinčiau kaip valstybę, kurioje tiesiogine to žodžio prasme vyrauja baudžiava. Turiu galvoje visur tvyrantį baimės jausmą. Jis gal mažiau jaučiamas dideliuose miestuose, kur žmonės turi daugiau pasirinkimo galimybių. Tačiau apsilankius mažesniuose provincijos miesteliuose tai galima tiesiog fiziškai pajusti. Ši baimė yra visuotinė, nes, vaizdžiai kalbant, visi bijo visko. Pilietis, kuris susiduria su vadinamaisiais valstybės pareigūnais, dažniausiai iš jų patiria tik savivalę, pažeminimą ir patyčias. Lygiai tą patį išgyvena ir privačiame sektoriuje dirbantis žmogus, penkioliktais nepriklausomybės metais verčiamas dirbti už atlyginimą, kuris galbūt visai padorus atrodytų kokioje nors Afrikos šalyje, bet ne Europoje.

Šie nelaisvi žmonės daugiausia nelaisvi yra todėl, kad jie nėra piliečiai, nes nėra organizuoti. Todėl Lietuvoje nuolat pasikartojantys iš pirmo žvilgsnio labai keisti rinkimų rezultatai byloja apie savitą tylų baudžiauninkų sukilimą. Tai nuolatinio pasipriešinimo forma, kuri leidžia tyliai, neinant į gatves ir nemitinguojant, juolab be ginklo išreikšti savo neviltį, neapykantą ir įtūžį.

Jei po šios apkaltos šalies gyventojams bus nieko nepasakyta, o per artėjančius rinkimus dar kartą pademonstruota, jog jie privalo balsuoti už tuos, kurių politika sukūrė ir nušalinto prezidento fenomeną, padariniai bus labai liūdni.

Views All Time
Views All Time
1558
Views Today
Views Today
1
Vytautas Radžvilas

Vytautas Radžvilas – Lietuvos filosofas, politologas, vertėjas, visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras. 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Vienas iš Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų, 1990–1993 m. jos pirmininkas. 2000 m. Lietuvos aukštojo mokslo tarybos narys. Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos narys. Piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ Tarybos narys. 1989–1999 m. Vilniaus dailės akademijos Filosofijos ir kultūros istorijos katedros vedėjas. Nuo 2000 m. dėsto VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, šio instituto Europos studijų katedros vedėjas, nuo 2003 m. profesorius. 2003–2006 m. Demokratinės politikos instituto prezidentas. 2016 m. sausį tapo vienas iš tautinio atgimimo sąjūdžio „Vilniaus forumas“ steigėjų.

0 0