Su pono Jono Meko kūryba teko susipažinti pagal programą ,,Antiholivudinis kinas“ dar mokantis kinematografijos institute Maskvoje. Sužinojau, kad J.Mekas lietuvis, o bendramoksliai klausinėjo, ar ne lietuvis ir (regis graikas) Džonas Kasavitis, nes ir tas priklausė tai pačiai draugijai. Išgaravo iš atminties tie, į mūsų saviveiklos kūrinius panašūs filmai, išliko nuotrupos apie baltaodės ir negro vestuves, daugybę svečių ir šlamštu užverstus koridorius. Vėliau sužinojau, kad J.Meko būta Vilniuje, kad čia sovietmečiu išleido savo poezijos rinktinę. Ją nusipirkau, tačiau pelnytai greit pamiršau.

Tik kai išleidęs keletą pašto vokų su minimo dailininko atvarzdu, pradėjau domėtis J.Meko ,,kūryba“ ir pačiu asmeniu, aptikau įdomių faktų.

Kodėl jis apsigyveno Niujorke, o ne Čikagoje, kur didelė, tautiškai susipratusi lietuvių bendruomenė? Pasirodo, tipiškam kosmopolitui, globalizmo gynėjui, besipriešinančiam bet kokiems Lietuvos laisvės siekiams, atsisakiusiam dalyvauti užsienio lietuvių Lietuvos laisvinimo veikloje, Čikaga netiko. Tapo suprantama ir anuometinės komunistinės Lietuvos valdžios meilė poetui, kad net jo poeziją išleido LTSR leidykla. Paaiškėjo ir dar daugiau.

,,Karjerą“ J.Mekas pradėjo Niujorke į jį panašių draugų kompanijoje kaip ,,Kmo filmų gamintojų kooperatyvas“ steigėjas, vėliau kooperatyvas keitė pavadinimus į ,,Naujos bangos kinas“ ar dar kitokius, žiūrint kiek kartų jį suimdavo už pornografinių filmų gamybą. Įdomūs apie šį ,,gamybininką“ užsienio bei užsienio lietuviškos spaudos komentarai („NewYork post“, „New York Times“, ,,Tėviškės žiburiai“, ,,Keleivis“), kuriuose rašoma, kad J.Meko rodomi filmai su bjauriomis intymiomis scenomis. Kaip pavyzdį protavimo siekiui sunaikinti, vienas dienraštis pateikia J.Meko ir kito jo draugo filmus ,,Homoseksualinės meilės istorijos“, rodomus J.Meko miegamajame. Kitas dienraštis skelbia J.Meko ir dar kelių žmonių areštą už šlykščių sekso filmų rodymą, tačiau teismo paleistus už 1500 dolerių užstatą. Po dešimties dienų dienraštis vėl skelbia, kad J.Mekas vėl areštuotas, nes rodė minimus filmus bei ėmė mokestį teismo išlaidoms padengti.

Iš grįžusio iš JAV į Lietuvą publicisto, čia pagarsėjusio išleistomis keliomis knygomis bei aktyvia visuomenine veikla, nuoseklaus globalizmo demaskuotojo Viliaus Bražėno teko sužinoti įdomią istoriją, sietiną su J.Meku.

Publikuotais rašiniais įvairiuose užsienio bei Lietuvos periodiniuose leidiniuose pažįstamas V.Bražėnas pasiūlė savo plunksnos talką vienam, kaimui skirtam laikraščiui. Redaktorius mielai sutiko ir net kvietė bendradarbiauti. Tačiau, išsiuntęs net tris rašinius minimam dienraščiui, nesulaukęs jokio atgarsio, laikraštyje išvydo kito užsienio lietuvio, J.Meko rašinius ,,Laiškai iš Niekur“, kurie dažniausiai pasirodo esą ,,laiškai apie nieką“. V. Bražėnas redaktoriui parašė laišką, kuriame charakterizuoja rašinių herojų tvirtindamas, kad pagal už Lietuvos laisvę kovojusios išeivijos standartus, Jonas Mekas priklauso į Lietuvos nepriklausomybę ranka numojusių ir su okupantų statytiniais bendradarbiavusių išeivių grupei. Dėl šios bei kitų J.MEKO internacional-kultūrinių savybių ir susidūrimų su JAV policija pornografijos fronte, jis jaučiasi ,,kaip namie“ tarp dabartinių ,,akademikų“ ir nomenklatūrininkų, priimtas bendradarbiauti su kaimui skirtu laikraščiu.

Taip V.Bražėnas išsiaiškino laikraščio poziciją viešosios nuomonės formavimo fronte, tapo ir man aiškiau, kodėl klojamas raudonas kilimas J.Meko muziejui Lietuvoje. Už nepriklausomybę jam kovoti nereikėjo, nepriklausomybė jam buvo atnešta ,,ant lėkštutės“, kaip ir kiekvienam Niujorko komersantui reikėjo ją pasiimti ir atidaryti savo ,,muziejų“. Panašiai proteguojamas Jurgis Mačiūnas su savo judėjimu ,,Fluxus“, kurį apibūdina kaip teisę į eksperimentą ir fantaziją… dėlioti daiktus. Panašiai pasielgė milijonierius Solomonas R.Guggenheimas, įkurdamas muziejų-ermitažą savo tėvynainių menui reklamuoti Niujorke. Muziejus ir vadinosi ,,Bedaiktės tapybos muziejumi“. Muziejus plėtėsi, buvo nupirkti V.Kandinskio, L.Feiningerio, D.Flavino, H.Hofmano bei kitų avangardistų darbai.

Mums, lietuviams, aktualesnis ne šis trumpalaikis, nepopuliarus instaliacinis bei daiktinis menas, o visų epochų ir krypčių Lietuvos menas bei jam skirtas muziejus-ermitažas, kuriame vietos rastųsi ir šių dienų talentams.

www.slaptai.lt redakcijos prierašas: čia omenyje turimas tuometinis „Valstiečių laikraščio“ vyriausiasis redaktorius Jonas švoba, mielai spausdinęs Jono Meko rašinius ir atsisakęs spausdinti Viliaus Bražėno rašinius.

Views All Time
Views All Time
2436
Views Today
Views Today
1
0 0