AMB – milijonai kyšių

„Laisvo laikraščio“ turimi dar niekur neskelbti „Rubicon“ juodosios buhalterijos duomenys rodo, kad ši bendrovė mokėjo kyšius Socialdemokratų partijai, Centro sąjungai, Lietuvos liberalų sąjungai bei konservatoriams dar nuo 2001 m. pabaigos – 2002 m pradžios.

Kyšiai buvo mokami visiems – Vilniaus bei kitų miestų tarybų nariams, politinių partijų vadovams, žiniasklaidos leidėjams, net eiliniams ministerijų darbuotojams. Pvz., vienos įtakingos ministreijos sekretorius yra gavęs 3 tūkst. litų dovaną už “Rubicon” reikalų sutvarkymą. “Pinigai verčia pasaulį suktis”, – toks “Rubicon” principas, kuris efektyviai veikė iki lemtingos STT kratos “Rubicon” būstinėje. Tačiau net ir konfiskuota “juodoji buhalterija”, atskleidžianti šimtų valdininkų ir politikų parsidavėliškumą ir godumą, baigėsi niekuo – nė vienas jų ne tik kad nėra nuteistas, bet net ir neapkaltintas. „Kadangi toje „Rubicon“ buhalterijoje yra visi, dėl to niekas ir nenukentės – negali gi susodinti į kalėjimus visus Lietuvos“, – LL sakė vienas Seimo narys.

Kyšiai socdemams – už Vilniaus šilumos tinklų nuomą

Pvz., 2002-01-21 buhalterijoje yra įrašas, kad „SCDP“ (socialdemokratų partijai) sumokėta 80 tūkst. ir 20 tūkst. litų. Šalia „Rubicon“ buhalteris įrašė ir už ką šie pinigai pervesti socialdemokratams – „VŠT proj.“. Ši raidžių santrauka negali būti kitaip šifruojama, kaip „Vilniaus šilumos tinklų projektas“.

2002-03-05 „Rubicon“ buhalterija užfiksuoja dar vieną mokėjimą, kuris niekada nebuvo užfiksuotas oficialioje socialdemokratų partijos finansų ataskaitoje – 150 240 litų (arba 37560 USD) pervesta „SCDP“ už tą patį „VŠTP“ – Vilniaus šilumos tinklų projektą.

Mat kaip tik 2001 m. pabaigoje Vilniaus miesto taryba balsavo už tai, kad „VŠT“ (Vilniaus šilumos tinklai“ būtų išnuomoti neva Prancūzijos kompanijai „Dalkia”. Tiesa, tas pats „Rubicon“ buhalteris šalia įrašė, kad už teisingą balsavimą dėl „VŠT projekto“ 100 tūkst. litų sumokėta iš „CS“ – matyt, tuometinei Kęstučio Glavecko vadovaujamai „Centro sąjungai, kurią vėliau „Rubicon“ globotinis Artūras Zuokas priglaudė po savo sparneliu.

Vilniaus miesto taryba, balsuodama už kyšius, pagal sutartį su „Dalkia“ suteikė teorinę galimybę privatizuoti išnuomojamus „Vilniaus šilumos tinklus” už kiek daugiau nei 100 mln. litų sumą.

Nors anksčiau buvo teigiama, jog nuomininkas galės nusipirkti tik menką dalį šilumos bendrovės įstatinio kapitalo – maždaug 0,6 proc., arba smulkiųjų akcininkų valdomas akcijas, tačiau apie kokius nors apribojimus superkant „Vilniaus šilumos tinklų” akcijas patvirtintame sutarties projekte nė neužsimenama.

Mat „Dalkia“ įsipareigojo „pateikti savanorišką pasiūlymą Vilniaus šilumos tinklų” akcininkams parduoti jų turimas bendrovės paprastąsias vardines akcijas už ne mažesnę negu 3 litų kiekvienos kainą, kuris įsigalios nuo sandorio įvykdymo dienos ir galios 30 dienų nuo jo įsigaliojimo”, – rašoma būsimojoje sutartyje su Prancūzijos kompanija.

Vienos „Vilniaus šilumos tinklų” akcijos nominali vertė yra 10 litų. Įstatiniame 337,441 mln. litų bendrovės kapitale pagrindinis akcininkas Vilniaus miesto savivaldybė valdo 99,39 proc. akcijų, o likusi dalis priklauso smulkiesiems akcininkams.

Pastariesiems, jei tik jie sutiks savo akcijas parduoti, pagal sutartį, „Dalkia” turėtų sumokėti ne mažiau kaip 611,271 tūkst. litų, o norėdama įsigyti savivaldybės turimas bendrovės akcijas – ne mažiau kaip 100,6 mln. litų. Aišku, jeigu sostinės savivaldybė pareikš norą akcijas privatizuoti.

Pinigai – liberalams ir centristams

Tas pats stropusis „Rubicon“ buhalteris 2002-09-25 įrašo dar vieną išlaidų eilutę – 20 000 litų. Gavėjas – „SCDP. AMB. Rėm.“. Matyt, ši santrauka trumpinama tik kaip socialdemokratų ir Algirdo Mykolo Brazausko rėmimas.

2003-02-10 „juodasis“ buhalteris užfiksuoja 5000 litų – palyginti mizerio – mokėjimą LLS – A.Zuoko gimtajai Lietuvos liberalų sąjungai. Kodėl „Rubicon“ buvo toks skubus liberalams, dar klausimas. Matyt, todėl, kad visus pinigus liberalų vardu susigrobdavo „abonentas“, arba A.Zuokas, todėl ir jo idėjiniais broliams liberalams likdavo tik trupiniai.

Beje, nemažos pinigų sumos buvo pervedamos ir A.Zuoko žmonos Agnės vadovaujamai bendrovei „Benetton“. Pvz., 2001-08-15 „Rubicon“ buhalteris užfiksuoja, kad šiai bendrovei pervesta 46298 USD, ir kad pinigai yra „mokėjimai iš Igorio“. Matyt, pinigai buvo pervedami už dar vieną „abonento‘ įvykdytą vagystę – „Vilniaus“ kino teatro privatizavimą, tuo metu priklausiusi Vilniaus savivaldybei. O pinigus „abonento“ žmonai pervedinėjo garsusis A.Zuoko draugas ir rėmėjas, ne kartą dėl pinigų plovimo sėdėjęs teisiamųjų suole, garsusis Igoris Šifrinas, kuris, matyt, ir buvo tikrasis „Vilniaus“ kino teatro pirkėjas. Po kelių dienų – 2001-08-15 „Rubicon“ buhalteris užfiksuoja, kad 48 600 USD pervesta dar ir tiesiogiai A.Zuoko vadovaujamai firmai „BNA „. Buhalteris fiksuoja, kad pinigus pervedė ir vėl pervedė „Igoris.

Tiesa, vėliau tas pats „Rubicon“ buhalteris jau nebesivaržydamas savo buhalterijoje rašė, kad 2002-10-18 pervesta 29 000 eurų ir 14 400 eurų tam pačiam „abonent.“, ir nurodoma aiškiai, už ką tie pinigai pervedami – už „VKT (Vilniaus kino teatro) patalpas“.

Pinigai – ir leidėjams

Tiesa, kai pamažu pradeda aiškėti „Vilniaus kino teatro“ istorija ir afera – „Respublikos“ žurnalistė parašo, kad „Vilniaus“ kino teatrą, kurį A.Zuokas perdavė už 5 mln. litų savivaldybės neaišku kaip paskaičiuotą skolą, vėliau kita firma tarpininkė „Heatman“ (ja, matyt, prisidengė garsusis Igoris Šifrinas) pardavė italams jau už 12 mln. litų. Tokiu būdu vien dėl šio vienintelio pastato pardavimo Vilniaus miestui buvo padaryta 7 mln. litų žala. Tuomet „abonentas“ skuba gesinti gaisro – abonentui „Rubicon“ perveda pinigus, ir pastarasis atsiskaito ir su leidėjais – „Resp.“ (matyt, „Respublikai“) – 15 075 USD, o „L. žin.“ (matyt, „Lietuvos žinios“) – 10 000 USD.

Vėliau „Rubicon“ moka „abonentui“ ir toliau – 2002-06-14 Vilniaus merui pervesta 100 tūkst. litų už „V.šv.sk. proj.“. Neabejojama, kad turimas omenyje „Vilniaus švietimo skyriaus projektas“. Pagal šį projektą visų Vilniaus mokyklų ir darželių komunalinių ūkių priežiūrą pereina „Rubicon“, o šiuo metu jau kalbama ir apie galimybę perduoti šį turtą „Rubicon“ koncesijos pagrindu. Seime liberalcentristai pradėjo smarkiai stumti Koncesijų įstatymą, pagal kurį visą dar neišvogtą savivaldybių turtą bus galima perduoti „koncesininkams“, kurie vėliau tą turtą ir privatizuos.

J.Oleka – tarp „Rubicon“ draugų

Socialdemokratai ilgiausiai abejojo dėl Artūro Zuoko komisijos išvados. Socialdemokratų frakcijos seniūnas Seime Juozas Olekas sakė, jog ne politikai, o teisėsaugininkai turėtų atsakyti, kas yra garsusis „abonentas“. Tokį J.Oleko elgesį geriausiai paaiškina vienos televizijos paskelbti slapti pokalbiai, įrodantys, kad pats J. Olekas gali būti glaudžiai susijęs su „Rubicon“.

Specialiųjų tarnybų slapta užfiksuoti J.Oleko pokalbiai su „Rubicon group” vadovu Andriumi Janukoniu liudija, kad artimą Algirdo Brazausko bendražygį sieja sena draugystė su „Rubicon”.

Tuomet Sveikatos apsaugos ministru dirbęs J.Olekas ir Vilniaus meras Artūras Zuokas „Rubicon” artimai bendrovei „Vilniaus energija”, valdančiai „Vilniaus šilumos tinklus” padėjo išvengti konkurentų Santariškėse.

„Vilniaus energijai”, šildančiai Santariškes kelia pastojo verslininkai užsimoję ligoninių miestelyje statyti dujinę katilinę. 2004 m. įrašytame pokalbyje užfiksuota, kaip, iš verslininkų gavęs oficialų pasiūlymą dėl katilinės statybos, tuometinis sveikatos apsaugos ministras J.Olekas savo namuose susitarė susitikti su A.Janukoniu:

A.Janukonis: Taip, pons Juozai, laba diena!

J.Olekas: Labas, kaip einasi?

A.Janukonis: Ačiū, man gerai. Kaip Jums sekasi?

J.Olekas: A, man irgi neblogai. Bet man atrodo, gal mes galėtume pasimatyt kaip nors?

A.Janukonis: Su dideliu malonumu.

Iš karto po susitikimo su J.Oleku A.Janukonis paskambino „Vilniaus energijos” viceprezidentui Linui Samuoliui. Pasakodamas susitikimo detales, A.Janukonis sakė L.Samuoliui, kad tarėsi su J.Oleku kaip, jo žodžiais tariant, „išsivynioti iš konkurentų pasiūlymo”.

Verslininkai sako, kad dujinis šildymas Santariškėms prieš dvejus metus būtų kainavęs trečdaliu pigiau nei šiluma, kurią ligoninėms tiekia „Rubicon” artima bendrovė „Vilniaus energija”. Tačiau statyti dujinę katilinę Santariškėse verslininkams buvo uždrausta.

„Ne, nieks nepastatė, gi ten užblokavo šitie… „abonentas” su J.Oleko, tuometinio sveikatos ministro, pagalba. Kadangi jie bendrauja. Tai matyt gauna jie ten kažką iš „Rubicon”, taip sakant. Bijau, sakau, šituos dalykus pasakyt, kadangi žinot aš už rankos nepaėmęs”, – TV3 žinioms sakė dujinę katilinę Santariškėse norėjęs statyti verslininkas Jonas Babravičius.

Legendinė afera – 500 mln. litų žala Vilniui

Tačiau visos šios kelis milijonus siekiančios aferos nublanksta prieš legendinė aferą dėl 60 hektarų žemės pasisavinimo iš Vilniaus miesto. Garsusis A.Zuoko ir A.Brazausko sandėris dėl 60 hektarų žemės, dykai dovanotos „Rubicon group“, padarė miestui mažiausiai pusę milijardo litų žalą – tokia prieš metus buvo minėtos žemės rinkos vertė..

Premjero A.Brazausko Vyriausybė perdavė mero A.Zuoko vadovaujamai Vilniaus savivaldybei 60,8 hektarų ploto žemės sklypą Ozo ir Kalvarijų gatvės rajone su sąlyga, kad „žemės sklypas suteiktas Vilniaus pramogų parkui ir universaliai arenai statyti”. Tačiau greitai toje vietoje išdygo BMW automobilių salonas, biurų pastatas, planuojama pastatyti apie 200 tūkst. kv. metrų ploto gyvenamųjų butų. Kadangi pagal sutartį su savivaldybe “Rubicon” gali perleisti jai dovanotą savivaldybės žemę “tretiems asmenims”, tai “Rubicon” gali minėtą žemę perparduoti kitoms bendrovėms.

A.Zuoko veiklą tyrusi komisija konstatavo, kad Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu buvo perduota Vilniaus miesto savivaldybei patikėjimo teise valdyti 60,8 ha žemės sklypą tarp Ozo, Kalvarijų, Šiaurinės ir Geležinio Vilko gatvių, nustatant, kad ?iame nutarime nurodytas žemės sklypas yra kitos paskirties žemė, naudojama Vilniaus pramogų parkui ir universaliai arenai statyti ir eksploatuoti. 2003 m. gruodžio 17 d. sprendimu Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino sutarties su UAB „Ogmios astra“ pramogų centru projektą, kuriame buvo numatyta, jog tam, kad būtų pasiektas sutarties tikslas – sudaryti geresnes sąlygas tenkinti Vilniaus miesto gyventojų reikmes ir organizuoti poilsį, Vilniaus miesto savivaldybė terminuotai iki 2099 m. spalio 20 d. suteikia „Rubicon“ žemės sklypo užstatymo teisę. Kitaip tariant, „Rubicon“ gavo teisę naudotis žemės sklypu tam, kad „pagal detalųjį planą būtų galima tinkamai pastatyti, įrengti ir eksploatuoti žemės sklype pramogų parką bei organizuoti ir vykdyti sutarties prieduose ir teritorijos detaliajame plane numatytą, investicinę veiklą“.

A.Zuoko veiklą tyrusi komisija nurodė, kad savivaldybė, kaip valstybės turto patikėtinė, privalo paisyti Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytų apribojimų. „Šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad patikėtinis neturi teisės priimti sprendimų, susijusių su turto perleidimu kitų asmenų nuosavybėn ar su daiktinių teisių suvaržymu, – teigiama komisijos i?vadose, – užstatymo teisė yra vienas iš tokių suvaržymų. Galimybė suteikti užstatymo teisę valstybiniame žemės sklype nėra numatyta“.

Į pagalbą „abonentui“ atėjo AMB

Kai paaiškėjo, kad A.Zuokui nepavyks taip paprastai perduoti „Rubicon“ 60 hektarų valstybės žemės, į pagalbą aferistams atskubėjo ir premjeras A. Brazauskas. Užuot pareikalavęs, kad Vilniaus savivaldybė laikytųsi Vyriausybės nutarimu, reikalaujančiu šiame sklype statyti tik pramogų parką, AMB priėmė kitą nutarimą.

Vyriausybė 2004 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 770 minėtą sklypą perdavė Vilniaus miesto savivaldybei neatlygintinai nuosavybėn „Vilniaus pramogų parkui ir universaliai arenai statyti ir eksploatuoti“.

2004 m. spalio 8 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, UAB „Ogmios astra“ pramogų centras“ ir UAB „Molibėja“ pasirašė trišalę sutartį dėl minėto sklypo dalies užstatymo teisių perleidimo UAB „Molibėja“. Šia sutartimi UAB „Molibėja“ neatlygintinai įgijo teisę iki 2099 m. spalio 20 d. naudotis 0,84 ha ploto žemės sklypo dalies užstatymo teise BMW komerciniam salonui pastatyti, įrengti ir eksploatuoti.

2004 m. gruodžio 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą, kad planuojama zona, skirta gyvenamiesiems statiniams su jų atviromis zonomis bei jiems reikalingiems infrastruktūriniams inžineriniams bei kitokio pobūdžio statiniams, sistemoms, įrenginiams, įrengimams ir želdiniams, atitinkamai pažymėta susitarimo priede. Tačiau 2005 m. sausio 11 d. Vyriausybės atstovas nurodė, kad minėto susitarimo nuostata „planuojama zona, skirta gyvenamiesiems statiniams su jų atviromis zonomis bei jiems reikalingiems infrastruktūriniams inžineriniams bei kitokio pobūdžio statiniams, sistemoms, įrenginiams, įrengimams ir želdiniams“ prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Šiame teikime nurodyta, kad Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 8 punkte įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas įpareigoja savivaldybės institucijas, kad jų veikla bei visais klausimais priimami sprendimai atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Vyriausybė nustatė, kad nurodytas žemės sklypas yra kitos paskirties žemė, naudojama Vilniaus pramogų parkui ir universaliai arenai statyti ir eksploatuoti. „Vilniaus miesto savivaldybė, numatydama vieną iš pramogų parko zonų skirti ne nurodytai paskirčiai, o gyvenamiesiems statiniams, pažeidė minėtą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą“, – teigiama A.Zuoko veiklą tyrusios komisijos išvadose.

A.Zuokui buvo pasiūlyta svarstyti šio punkto panaikinimo klausimą, tačiau pernai kovo 23 d. Vilniaus miesto taryba savo sprendimu nustatė, kad teritorijos tarp J. Kazlausko, Kalvarijų, Ozo ir Geležinio Vilko gatvių žemės rekreacinio naudojimo būdo teritorija tapo komercinės paskirties objektų naudojimo būdo teritorija.

A.Zuokas nurodė, kad jis naudojosi Aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. bendru įsakymu „Dėl Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo“, ir taip nustatė, kad teritorijos tarp J. Kazlausko, Kalvarijų, Ozo ir Geležinio Vilko gatvių žemės rekreacinio naudojimo būdo teritorija tapo komercinės paskirties objektų naudojimo būdo teritorija.

„Šiuo atveju Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje privalėjo iš karto informuoti savo viršininką – premjerą A.Brazauską, o Vyriausybė turėjo tikslinti šį savo nutarimą, – LL sakė Seimo Audito komiteto pirmininkas Artūras Skardžius, – Seimas gali tik per Konstitucinį teismą naikinti Vyriausybės nutarimą. Nors šis nutarimas nėra blogas, tačiau savivaldybė jį interpretuoja, kaip nori, ir Vyriausybė nieko nedaro. Savivaldybė slepiasi už kolektyvinių sprendimų, ir taip yra smarkiai paminamas viešasis interesas. Mes gavome Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų atsakymus, kad minėtos taisyklės, kuriomis dengiasi Vilniaus savivaldybė, niekaip negali būti siejami su žemės perdavimu, nes jie skirti tik paplūdimiams. Vyriausybės atstovas turi neleisti daryti tokių dalykų, tačiau nieko nedaro. Savivaldybės teisininkai visokiais būdais bando interpretuoti įstatymus. ?iuos išsisukinėjimus turi kontroliuoti Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Jurkevičius. Tai yra ne tik jo vieno, bet visų Vyriausybės atstovų apskrityse problema – mes iki kaklo esame užversti skundais. Taip pat ir Seimo kontrolierių įstaiga. Galvojame su jais daryti bendrą pasitarimą – kviesime Vyriausybės atstovus ar premjerą, kad galų gale Vyriausybės atstovai gautų pakankamai įgaliojimų veikti. Kiekvieną savivaldybės sprendimą turi prižiūrėti Vyriausybės atstovas su visu savo aparatu apskrityse. Jie skundžiasi, kad jie neturi „dantų“, o premjeras sako : „čia gi savivaldybė ir savivalda“.

2005 m. birželio 27 d. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje rašte komisijai nurodė, kad

1) teisėje „perleidimo“ terminas vartojamas įvardyti sandorius, kuriuos įvykdžius pasibaigia buvusio savininko nuosavybės teisės į tam tikrą turtą;

2) užstatymo teisės suteikimas negali būti prilyginamas nuosavybės teisių į sklypą perleidimui;

3) teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai, t. y. atsižvelgiant ne tik į kitas to paties akto, bet ir į kitų teisės aktų normas bei jų tarpusavio santykius;

4) savivaldybė ir valstybė yra atskiri (ir skirtingi) civilinės teisės subjektai (juridiniai asmenys), todėl sąvokos „viešoji nuosavybė“, „valstybės nuosavybė“, „savivaldybės nuosavybė“ nėra tapačios. Tiek valstybės, tiek savivaldybės nuosavybė yra viešoji nuosavybė, tačiau šios dvi nuosavybės rūšys pasižymi savais ypatumais, tai, kad šių nuosavybės formų valdymą, jų naudojimą ir disponavimą jomis reglamentuojančios normos dėstomos atskiruose skyriuose nėra atsitiktinumas. Todėl teisės normomis, reglamentuojančiomis vieną viešosios nuosavybės rūšį, negalima remtis vertinant teisinius santykius, susijusius su kitos rūšies nuosavybe. Tiek teisės teorija, tiek pozityvioji teisė grindžiama taisykle, kad specialiųjų teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų, neleidžiama taikyti pagal analogiją (Civilinio kodekso 1.8 straipsnio 3 dalis). Žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostata „kiti sandoriai dėl valstybinės žemės negali būti sudaromi“ yra būtent specialioji teisės norma, taikoma valstybinei žemei. Žemės įstatymo III skyriuje „Savivaldybių žemė“ minėto imperatyvaus draudimo nėra. Civilinis kodeksas, kurio normos pagal 1.3 straipsnį turi viršenybę prieš kitus civilinės teisės šaltinius (išskyrus Konstituciją), numato savininko teisę sandoriu nustatyti užstatymo teisę savo žemėje ir nenustato jokių išimčių, susijusių su savivaldybių žeme (4 knygos IX skyrius). Pabrėžtina, kad disponavimas žeme, jos valdymas ir naudojimasis ja yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Pastaroji, priešingai negu viešoji teisė, grindžiama principu „galima viskas, kas tiesiogiai neuždrausta“. Draudimai turi būti išreikšti imperatyviomis teisės normomis. Tik jei sandoris prieštarautų tokioms imperatyvioms teisės normoms, jį būtų galima laikyti niekiniu ir reikalauti taikyti sandorio negaliojimo pasekmes (Civilinio kodekso 1.78 straipsnis, 1.80 straipsnis);

5) Vyriausybės atstovas yra teisėsaugos institucija ir savo įgaliojimus jis privalo įgyvendinti, tik kai yra įstatymų numatyti pagrindai, ir tik įstatymų numatytomis formomis. Visos įstatyme numatytos jo reagavimo priemonės turi būti motyvuotos teisiškai, jos negali remtis politinio, ekonominio ar kitokio tikslingumo kriterijais;

6) valstybės institucijos nėra atleistos nuo teisminių išlaidų, todėl, pareiškusios teisiškai nepagrįstą ieškinį ir dėl to pralaimėjusios bylą, jos privalėtų atlyginti minėtas išlaidas – ne tik pakenktų valstybės įvaizdžiui, bet ir padarytų jai finansinę žalą.

Nors Žemės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybėms nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai savivaldybės tarybos sprendimais gali būti perduodami patikėjimo teise savivaldybių įmonėms ir įstaigoms savivaldybių funkcijoms atlikti. Ten taip pat nustatyta, kad savivaldybių žemė gali būti perduodama panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai naudotis valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, valstybinių rezervatų direkcijoms, valstybinių parkų direkcijoms, ir t.t.

Komisija pažymi, kad UAB „Ogmios astra“ pramogų centras yra ne savivaldybės įmonė ar įstaiga, o privati uždaroji akcinė bendrovė, žemės sklypas bendrovei „Ogmios astra“ pramogų centrui buvo ne išnuomotas, o suteiktas neatlygintinai, tačiau ši bendrovė nepatenka į jokią iš minėtų subjektų, kuriems savivaldybės žemė gali būti suteikta naudotis neatlygintinai, t. y. patikėjimo ar panaudos teise, kategoriją; tuo metu, kai Vilniaus miesto savivaldybės taryba, UAB „Ogmios astra“ pramogų centras“ ir UAB „Molibėja“ pasirašė trišalę sutartį dėl minėto sklypo dalies užstatymo teisių perleidimo UAB „Molibėja“ (2004 m. spalio 8 d.), Žemės įstatyme buvo nustatytas baigtinis savivaldybės žemės perleidimo pagrindų sąrašas.

„Manytume, kad savivaldybės taryba negali priimti sprendimo dėl daiktinių teisių į savivaldybės žemę nustatymo, išskyrus patikėjimo teisę, – ra?o komisija, – savivaldybės taryba turi disponuoti savivaldybei nuosavybės teise priklausančia žeme tik Žemės įstatymo nustatyta tvarka, nes savivaldybės turtas yra ne privati, bet viešoji nuosavybė. Taigi užstatymo teisė į valstybės žemę pagal galiojančius įstatymus negali būti suteikta. Jeigu būtų pritarta nuomonei, kad savivaldybės taryba gali sudaryti ir kitus žemės sandorius, negu nustato Žemės įstatymas, t. y. kad ji gali nustatyti užstatymo teisę, tai reikštų, kad savivaldybėms suteikti platesni įgaliojimai disponuoti viešąja nuosavybe negu valstybės institucijoms. O tai jau galėtų reikšti, kad savivaldybės – teritorinės bendruomenės viešasis interesas būtų priešpriešinamas visos valstybinės bendruomenės – tautos viešajam interesui, kurį pagal savo kompetenciją garantuoja valstybės institucijos. Taip gali būti pažeistas savivaldybės ir valstybės interesų derinimo principas“.

Taigi, A.Zuokas rado būdą, kaip šiame sklype pradėti ir įteisinti komercines statybas, kurios neturi nieko bendro su vilniečių poilsiu. Pasirodo, kad naujas BMW automobilių salonas šalia „Siemens” arenos statomas, pasinaudojus „paplūdimių ir stovyklaviečių taisyklėmis”.

Nors Vyriausybės nutarimą gali panaikinti tik kitas Vyriausybės nutarimas, o ne kažkokios „taisyklės”, tačiau Vilniaus miesto taryba nusprendė, kad bendras Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų vadovų sausio 20 d. įsakymas, apibrėžiantis „tikslinius žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdų turinius”, yra aukščiau Vyriausybės nutarimo. Šių įsakymų 20 punktas skelbia, kad „rekreacinės teritorijos skiriamos paplūdimiams, stovyklavietėms, apžvalgos aikštelėms, turistinėms ir sporto trasoms ir kitiems objektams, reikalingiems gyventojų trumpalaikiam poilsiui organizuoti”.

„Atsižvelgdama į minėto teisės akto reglamentus, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, 2005-03-23 sprendimu Nr.1-712 nustatė, kad „bendrajame plane pažymėtoje teritorijoje tarp J.Kazlausko, Kalvarijų, Ozo ir Geležinio Vilko gatvių žemės rekreacinio naudojimo būdo teritorija tapo komercinės paskirties objektų naudojimo būdo teritorija, kurioje galima prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statyba”, – rašoma Valstybės kontrolės išvadose.

Nesunku paskaičiuoti, kad leidus „Pramogų parko“ teritorijoje statyti 200 000 kv. gyvenamųjų namų rajoną, UAB „Rubicon“ savininkai uždirbtų 400 – 500 mln. pelno.

Dabartinė 1 kv. m aukštutinės statybos savikaina, perkant žemę siekia 1500-1800 Lt. Atmetus 150 – žemės dedamąją kainoje (nes nebuvo pirkta žemė) ir 180 Lt –infrastruktūros dedamąją kainoje (nes infrastruktūrą išplėtoja miestas), gauname 1320 Lt /kv. statybos kainą. 1 kv. pardavimo kaina dabar pana?iose vietose siekia 3500-4500 Lt. Iš šių skaičių nesunku paskaičiuoti, kad net sumokėjus PVM mokesčius UAB „Rubicon“ pelnas sieks 400-500 mln. Lt]. Šioje vietoje verta pastebėti, kad jei šį 60 ha plotą UAB „Rubicon“ būtų turėjusi pirkti tai jo kaina dabar siektų (turint omenyje, kad 1 aro kaina ?ioje teritorijoje dabar siekia 50000 Lt.) 300 mln. litų. Taigi savivaldybė, (taigi mes miestiečiai) ne pardavę šį sklypą, bet jį atidavę UAB „Rubicon“ gyvenamajai statybai atsisakome didžiulių pinigų. Už juos būtų įmanoma renovuoti visas miesto mokyklas arba sutvarkyti visus miegamųjų rajonų kiemus. Štai ko mes netenkame. Tuo tarpu komerciniam investuotojui vis viena apsimoka mokėti tokius pinigus, nes kaip matome pelnas būtų vis viena ženklus. Bet tai ne vienintelis pelno ?altinis.

Toje pat teritorijoje planuojama dar pastatyti 80 000 v.m. komercinių patalpų, kurias nuomodami, per dešimtį metų vėl, kaip galima nesunkiai paskaičiuoti, susižertų dar apie 335 mln litų. [Skaičiavimų duomenys: Skaičiavimams vartojame ekvivalentinį įvertinimą: nuomos kaina gerose vietose siekia 40-45 Lt/kv.m., o kai kur net iki 130 Lt/kv. plius PVM. Mes skaičiavimui imamame visiškai realią vidutinę nuomos kainą 33,5 Lt/kv. plius PVM bei darome iš rinkos žinomą prielaidą, kad iš 80000 kv. išnuomota gali būti apie 66500 kv. Tad paskaičiavę gauname, kad per 10 metų būtų gautos 335 mln. pajamos, jau sumokėjus PVM]

Dar galime paminėti ir tą faktą, kad šios teritorijos infrastruktūros plėtrą (komunikacijų privedimą, stovėjimo aikštelių statybą ir pan.) apsiėmė finansuoti miestas. Savivaldybė jau išleido 12 mln. šiems tikslams ir planuoja išleisti kelis kartus daugiau kelių, viadukų ir pan. objektų statybai. Milijonines sumas šiems objektams aprūpinti vandeniu ir nuotekų nuvedimui išleido ir UAB savivaldybės įmonė „Vilniaus vandenys“. Kurioziška yra tai, kad savivaldybė finansavo net Ozo arenos požeminių garažų statybą. Kurioziška, nes už miestiečių pinigus pastatytas VIP garažas. Miestiečiai finansuoja rinktinių ponaičių automobilių parkingo patogumus…

Manau pateikti skaičiai yra iškalbingi ir kalba patys už save. Iš jų aiškėja, kodėl ties šiuo klausimu yra sulaužoma tiek daug iečių.