Neblėstantys universitetų skandalai ir jų interpretacijos į paviršių iškėlė tai, apie ką iki šiol Lietuvoje mažai viešai diskutuota – akademinės bendruomenės nevienalytiškumą, vertybinius skirtumus. Žiniasklaidoje pateiktas kiekvienas akademinis skandalas yra gyvai aptarinėjamas analitiniuose straipsniuose, gausiuose internetiniuose komentaruose, esamų ir buvusių studentų, dėstytojų dialoguose.

Akivaizdu, kad akademinis pasaulis yra sukrėstas, išmuštas iš sąlygiškai stabilios, ramios ir pastovios būsenos. Tokios sistemų būsenos tampa socialinių tyrinėtojų dėmesio objektu, nes būtent sukrėtimai, pokyčiai atskleidžia realias sistemų savybes, išryškina iki tol užslopintas ir nespręstas įtampas bei konfliktus. Būtent tada yra palankus metas analizuoti sistemas. Vis dėlto nereikia atlikti gilios diskurso analizės, kad pamatytum kelių nesusisiekiančių, atskirų akademinių pasaulių Lietuvoje koegzistavimą. Kas gi tie pasauliai, kokie jų požymiai, koks jų tapatumas?

Čia pravartu stabtelėti ir trumpai prisiminti žinojimo sociologijos ir fenomenologijos vartojamą pasaulio sąvoką. Dar E. Husserlis pasauliu vadino natūraliąją nuostatą, t. y. manymą, kad pasaulis yra tai, ką aš manau juo esant. Jei pasaulis yra žmogaus suvokimas, vadinasi, jis yra subjektyvus. Anot socialinių mokslų filosofo A. Schutzo, pasaulis yra ne kas kita kaip subjektyvios kasdienio gyvenimo interpretacijos, prasmės, reprezentacijos ir veiksmų motyvai. Pasaulio samprata yra artima paradigmos (T. S. Kuhno apibrėžiamos kaip mokslinės metodologinės sistemos), diskurso (M. Foucault apibrėžiamo kaip mąstymo būdų bei socialinių kognityvinių ribų) ar pasaulėžiūros konceptams.

Stebint skandalų sukeltą diskusiją, akademinėje aplinkoje gan nesunkiai buvo galima įžvelgti sąmokslo teorijų versijų giją. Sąmokslo teorijos terminas nusako, kad visuomeninio įvykio priežastis traktuojama ne kaip vieša veikla ir natūralus reiškinys, o kaip slapta, kenkėjiška, nematomų galingų veikėjų užmaskuota veikla. Sąmokslo teorijas nuolat palaiko visuotinis žinojimas, stereotipai – viena iš folkloro rūšių, dar vadinama miestietiškomis legendomis, kurios supaprastintai ir metodologiniu požiūriu naiviai paaiškina šalia vykstančius reiškinius. Tokios legendos neretai virsta paranojiškais ir groteskiškais gandais.

Lietuviškus akademinius skandalus ir apipynė sąmokslo teorijos. Pasirodė akademinių skandalų kilmės interpretacijų, atseit, tam tikros socialinės grupuotės (pramonininkai, mokslo valdininkai ir kt.) viešųjų ryšių kampanijomis žiniasklaidos priemonėse siekia nuplėšti universitetų garbę visuomenės akyse, kad padidintų savo įtaką visuomenėje. Šių interpretacijų trūkumas yra tai, kad taip akademinis pasaulis supriešinamas su kitais – verslo, valdymo – pasauliais. Visiškai galima ir paralelinė to, kas vyksta, interpretacija: tai yra tiesiog normalus skirtingų interesų konfliktas.

Vis dėlto esmė galbūt glūdi kitur – gal dažniau šiandienių sąmokslų teorijų šaknys yra ne universiteto konflikto su aplinka erdvėje, o tiesiog vidinėje akademinėje erdvėje. Pasirodo, akademinis pasaulis nėra vienalytis, o susideda iš kelių labai skirtingų pasaulių, kelių nevienodų diskursų, paradigmų, galų gale, priešingų pasaulėžiūrų. Šie skirtingi pasauliai operuoja skirtingomis kategorijomis, dėl to vienas kito nesupranta ir vienas su kitu nesusikalba.

Vienas pasaulis, bene dominuojantis, sąlygiškai vadintinas akademinio gudrumo (arba apsukrumo) pasauliu. Gudrumas apibrėžtinas kaip gebėjimas pasinaudoti išoriniais resursais, nepaisant etinių ar net teisinių normų. Gudrumas neretai pasireiškia vadybiniu kūrybiškumu, įgalinančiu įgyti pranašumą konkurencinėje kovoje dėl galių, resursų, rinkų. Tokių gudrių vadybininkų veiklą lydi gebėjimas susitarti, „pramušti“, investuoti į infrastruktūros plėtrą. Tačiau savo galios pajutimas gudriuosius ativeda iki susitapatinimo su postais, akademinio idealizmo niekinimo, akademinių vertybių nepaisymo, neskaidrių finansinių sprendimų, principų ir įsitikinimų reliatyvinimo.

Sąlygas išsikeroti tokiems dalykams sudarė ir pati aukštojo mokslo sistema, suteikianti aukštosios mokyklos vadovams kone privačios bendrovės valdytojų ir darbdavių teises bei galias. Vadovų galioje yra priimti žmogų į darbą ir iš jo atleisti, vienašališkai reguliuoti kiekvieno darbuotojo atlyginimą, didinti ar mažinti atlyginimo koeficientą, priedus, taip daryti įtaką ir spaudimą darbuotojui. Ar akademiniame pasaulyje atsikratyta tarybiniais laikais išmoktų blato ir kombinavimo įpročių, manipuliavimo kitais žmonėmis ir valdžia, kuri traktuojama kaip priemonė prieiti prie gėrybių ir didinti savo galias išvengiant viešumo? Akivaizdu, kad akademinio gudrumo pasaulis stipriai koreliuoja su politine-autoritarine elgsena ir mąstysena. Politinis autoritarizmas pagal apibrėžimą pasižymi etinių ir teisinių normų nepaisymu, piliečių teisių ir laisvių ignoravimu, demokratinių problemų sprendimų procedūrų stoka, piliečių saugumo garantijų nebuvimu, perdėtu centrizmu, valdžios sutelkimu siauros kastos rankose, susidorojimu su pilietine opozicija, paklusnumo valdžiai propagavimu, cinizmu ir t. t. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad akademinio pasaulio kritikai šiandien operuoja būtent tokiomis sąvokomis.

Gudrumo pasaulis, nepaisant jo pranašumo ir visų įtakos galių, išlieka ribotas. Ribotas dėl to, kad gudrieji nuolat laviruoja ant vertybių, etinių, teisinių normų ribos ir kartais jas peržengia. Tada gudrios jų strategijos atsigręžia prieš juos pačius viešais skandalais – taip jie patys viešai nuplėšia savo pačių orumą, garbingumą ir pripažinimą, priskiria stigmą sau ir savo organizacijai.

Gudrumo pasaulio įsigalėjimas ir perversijos po Sąjūdžio vėl užmigusiai akademinei bendruomenei turėjo ir milžinišką teigiamą poveikį. Sėkmingi gudrumo pasaulio viražai siekiant išvengti atsakomybės ir kaip Niagaros krioklio vanduo krentanti žemyn universitetų prekinio ženklo vertė dažnam studentui, darbuotojui ir dėstytojui smeigė tiesiai į profesinį ego ir akademinį identitetą. Šiandien nėra per drąsu teigti, kad universitetų bendruomenėse gimsta naujas, alternatyvus, pilietinis pasaulis. Pokyčiai jau matyti: atsiranda supratimas, kad nėra naudinga būti pasyviems ar abejingiems, kad verta atstovauti savo ir savo grupės interesams įvairiuose akademiniuose susibūrimuose.

Šiaulių universiteto akademinė bendruomenė į vieningą eiseną susibūrė ir po peticija rektoriui pasirašė ne tam, kad siektų perimti postus, o tam, kad pareikalautų akademinės lygybės, skaidrių sprendimų, kad atstatytų akademinį orumą ir universiteto vardą savo pačių bei visuomenės akyse. Protesto eitynėse dalyvavę ŠU studentai pajuto pilietiškumo dvasią, aktyviai įsijungė į vieno fakulteto tarybos darbą. Štai vienas internetinis komentaras, bene geriausiai iliustruojantis akademinio orumo gimimą: „Dalyvavau, pasirašiau ir esu visiškai patenkintas. Mes nieko neblogesni už tuos visus kitus, kažkuo net geresni. Aš didžiuojuosi būdamas ŠU studentu. Čia nereali aplinka ir nerealūs dėstytojai. Ne visi, bet dauguma, su kuriais teko bendrauti. Daug šiltų žmonių, geranoriškų, bet taip pat ir labai besirūpinančių mokslo kokybe. Kas sakė, kad čia lengva mokytis – klysta. Žiauriai klysta…. Jūs galvokit ir toliau, gyvenkit sapnais ir nuogirdomis, o aš čia studijuosiu“.

Išviešinti gudraus akademinio pasaulio elgesio, peržengusio elementarios etikos normas, faktai paskatino ne tik pilietinio pasipriešinimo, bet ir naujų sąmokslo teorijų atsiradimą. Dviejų – gudrumo ir pilietinio – pasaulių konfliktas atskleidė paradoksą: bene labiausiai išsilavinusi visuomenės dalis – akademinė bendruomenė – tapo sąmokslo teorijų, nepagrįstų ir paranojiškų gandų lauku. Jau ne vieneri metai dalyvauju Vakarų Europos universitetų akademiniame gyvenime ir dar niekada neteko ten susidurti su tokiomis antiakademinėmis nuostatomis ir elgsena, kokių pastebiu Rytų Europoje. Matyti ryškus sąmokslo teorijų vienkryptiškumas: gandai nukreipti prieš pilietiniam pasauliui atstovaujančius žmones. Anot gandų, pilietinis judėjimas prasidėjo tik dėl to, kad pilietinio pasaulio lyderiai nusitaikė į vadovaujančiųjų gudriųjų postus ir sukėlė visus skandalus tam, kad pašalintų iš postų dabar vadovaujančius ir patys tuos postus užimtų. Ši sąmokslo teorija, kaip dažniausiai atsitinka, neturi jokio pamato – nėra nė vieno fakto ar pareiškimo apie tokius motyvus, tačiau, kaip jau minėta, folklorui ir sąmokslo teorijoms faktų ir įrodymų nereikia. Tada kyla klausimas: kodėl tokie nepagrįsti gandai sparčiai paplito ir jais visiškai tikima?

Norint atsakyti į šį klausimą, reikia grįžti prie autoritarizmo dimensijos. Sąmokslo teorijų logika yra ne kas kita, o autoritarinio pasaulio atributas, kadangi ši logika tampa kone vieninteliu reiškinio (šiuo atveju – pilietinio pakilimo) analizės kriterijumi. Atmetami visi kiti, net ir akivaizdūs, argumentai, neteikiama reikšmės tam, kad nėra jokių sąmokslo teoriją pagrindžiančių faktų, tačiau dogmatiškai tikima intriguojančia legenda. Besąlygiškas tikėjimas neįrodyta tiesa ir gandais paaiškinamas labai skurdžiu ir ribotu realybės supratimu. Kai žmogus nevaldo jokių analizės metodų, neturi tvirtų vertybinių principų, sąmokslo teorija jam tampa artimu ir besąlyginiu instrumentu. Čia verta prisiminti autoritarizmo tyrinėtojus Th. Adorno ir D. Oesterreichą, kurie nustatė, kad toks nerefleksyvus ir dogmatiškas mąstymas būdingas autoritariniam pasauliui. Pilietinės iniciatyvos aiškinamos paprastai: ne gudriõs, o kitokiõs, pilietinės mąstysenos žmonėms priskiriama gudriesiems būdinga bolševikinė valdžios užėmimo logika. Nepakantumas kitoniškumui, kuriuo grįstos sąmokslo teorijos, yra tik dar vienas autoritarizmo bruožas. Kita sąmokslo teorijų funkcija – diskredituoti ir užgniaužti pilietinį pakilimą – irgi yra ne kas kita kaip manipuliacinio autoritarinio pasaulio atributas. Paradoksas, kad pagal pašaukimą idėjiškai laisva, įvairi ir aktyvi akademinė bendruomenė Lietuvoje tapo gudrumo ir autoritarinio pasaulio tvirtove.

Akivaizdu, kad ne sąmokslai šiandien yra akademinės bendruomenės aktualija, o skirtingų vertybių pasaulių – autoritarinio ir pilietinio – konfliktas. Akademiniam gudrumo, apsukrumo, sąlyginio principingumo, etinio nihilizmo ir autoritariniam pasauliui atsirado atsvara – viešas ir atviras akademinių vertybių ir orumo, pilietiškumo pasaulis. Ar pavyks tik daigus beleidžiančiam pilietiškumui pramušti gudrumo pasaulio betoną? Ar įmanoma suderinti šiuos pasaulius taip, kad gudraus valdymo pasaulis internalizuotų akademines vertybes, o pilietinis pasaulis – ne tik dalyvavimo, bet ir sprendimų priėmimo gebėjimus?

Views All Time
Views All Time
1358
Views Today
Views Today
1
0 0