Skyrybos – tai santuokos, bet ne tėvystės krizė

Stresų skalėje skyrybos užima vieną iš pirmųjų vietų – beveik tokią pat kaip artimojo mirtis. Kaip padėti vaikui įveikti šį stresą?

Vaikui baisiausia – ilgai trunkantis skyrybų procesas. Skyrybos – santuokos, bet ne tėvystės krizė. Deja, tėvai tai suplaka, ir dėl to kenčia atžalos. Mažyliai reaguoja psichosomatiškai – kūno negaliomis: silpnėja imuninė sistema, dažniau serga, pavargsta, tampa irzlūs.  7-9 metų vaikai tampa agresyvūs, pikti, žiaurūs, nepaklusnūs. Berniukai demonstruoja drąsą ir rizikuoja gyvybe: vaikšto tilto turėklais, riedučiais važinėja gatvėje. Taip trokšta atkreipti tėvų dėmesį, nes skiriantis vaikai paprastai pamirštami. Paaugliai į tėvų skyrybas dažniau reaguoja depresyviai: tampa uždari, liūdni, mažiau bendrauja su draugais. Suaugusiųjų pasauliu nusivylusiam paaugliui, kuris jaučiasi pamirštas ir nemylimas, lengviausia išeitimi užsimiršti neretai tampa narkotikai.      

Vaikų emocijos tiesiogiai susijusios su protine veikla, todėl jie pradeda blogiau mokytis, blogai miega, tampa išsiblaškę, nepaklusnūs. „Kad išsaugotų tėvų santuoką, vaikai imasi gelbėjimo priemonių – staiga suserga. Kartais jaučia kaltę, ir ima save bausti, – teigia psichiatrė Jolanta Trinkūnienė. – Vaikas kurį laiką gyvena apimtas siaubo: turėjo du mylimus žmones, vieno staiga neteko, todėl prie kito kone liguistai prisiriša“.

Baimė ir neapykanta

Tarp vaikų ir paauglių psichiatrės Danguolės Valikonienės pacientų – nemaža liūdnų išsiskyrusių tėvų vaikų istorijų.

Neringos penkiametis sūnus Justas tapo dirglus, dažnai verkia, naktimis šokinėja nuo košmarų, pradėjo mikčioti ir šlapintis į lovą. Moteris su vyru išsiskyrė, kai sūnui buvo vos metai. Justo tėvas apsigyveno su kita moterim, jiedu susilaukė dukters. Berniukas niekad nepasigedo tėvo, nes šis jo nelankė. Tačiau kai Justui sukako penkeri, tėvas staiga prisiminė turįs sūnų. Buvusiai žmonai pareiškė nuo šiol ketinąs berniuką savaitgaliais parsivežti į savo namus, kad susipažintų su sesute, o vasarą kartu atostogauti. Justas su „dėde“ nenorėjo bendrauti, slėpėsi už motinos, nors šis tempė saldumynus ir žaislus. Po tėvo vizitų Justui atsirado neurozių. Gydymas truko keletą mėnesių, vaikas ėmė sveikti, kai mama užtrenkė duris prieš „dėdės“ nosį. Tėvas bandė teisme išsikovoti teisę matytis su sūnumi. Jam buvo leista su sūnumi bendrauti po pusvalandį tik jo namuose, esant motinai, kad vaikas pamažu priprastų prie svetimu tapusio žmogaus.

Paauglei Marijai tėvų skyrybos sukėlė didelę traumą. Jai jau antri metai skauda galvą, ji blogai miega, tapo šiurkšti, atžagari ir užsidariusi. Psichikos sveikatos centre buvo atliktas psichologinis tyrimas ir nustatyti depresijos simptomai. Marija labai pasikeitė po tėvų skyrybų. Jau metai, kaip tėvas paliko šeimą ir išėjo gyventi pas kitą moterį, kuri irgi turi dukrą. Marija buvo labai prisirišusi prie tėvo, tad ši netektis – didelė trauma. Tėvas ir po skyrybų norėjo su dukra bendrauti, tačiau paauglė kategoriškai atsisakė su juo susitikti. Vos paminėjus tėvą, mergaitė piktai atšaudavo: „Man jo neminėkit. Nekenčiu šito išdaviko. Man jis miręs“. Marijos meilė virto neapykanta. Jai padėjo medikamentai ir psichoterapinis gydymas. Tačiau gali būti, kad stresas dėl tėvo netekties paliks žymę visam gyvenimui – Marijai bus sunku pasitikėti vyrais.

Skydas ir kalavijas

Neretai tėvai manipuliuoja atžalomis dėl materialinės naudos: tikėdamiesi prisiteisti išlaikymą, įkalbinėja vaiką likti gyventi su juo, nepagrįstai juodindami kitą. Pasak psichologės Rūtos Bačiulytės, blogiausia, kai vaikas tampa vieno iš tėvų keršto už sugadintą gyvenimą ar neištikimybę ginklu. Mažųjų nereikėtų painioti į suaugusiųjų aistras – juk vaikas myli ir idealizuoja abu tėvus. Kai apie tėtį mama ima kalbėti kaip apie didžiausią niekšą, mažojo pasaulis suskyla. Ne jo jėgoms suvokti šią painiavą, nes jis nesusigaudo, kas sako tiesą, kas meluoja, kas yra gerai, kas blogai, ir pasijunta nesaugus. Vaikui baisiausia ne tai, kad tėvai gyvens atskirai, bet įtampa ir konfliktai tarp jo mylimiausių žmonių.

Motinos neturėtų drausti vaikui bendrauti su tėvu. Vieno Vilniaus vaikų darželio auklėtojos nuolat tampa sentimentalios scenos liudininkėmis: žaidimų aikštelėje apsikabinę sėdi du vyrai – 36 metų tėvas ir jo šešiametis sūnelis. Žilvino tėtis tik čia gali slapta aplankyti sūnų, nes mama uždraudė jiems matytis, sužinojusi, kad eksvyras draugauja su kita moterimi. „Kai vaikas negatyviai nuteikinėjamas prieš vieną iš tėvų, tai gali atsisukti prieš patį nuteikinėtoją. Augdamas vaikas ims abejoti, ar motina sako tiesą“, – perspėja Rūta Bačiulytė. Jei dukra augs tik su motina, izoliuota nuo tėvo, suaugusiai jai bus sunkiau bendrauti su vyrais, susirasti partnerį. Be tėvo augančiam berniukui sunku susirasti draugų, vėliau – dirbti vyrų kolektyve. Izoliuoti ar tėvų nepažįstantys vaikai visą gyvenimą ilgisi, idealizuoja tėvą, užaugę stengiasi jį susirasti. Vaiko vaizduotė piešia nerealų tėvo paveikslą. O jį sutikę ir pažinę kartais skaudžiai nusivilia. „Palikime vaikui galimybę bendrauti su tėvu, pažinti jį tokį, koks yra. Tegul jis pats pasirenka, bendrauti ar ne“, – pataria Rūta Bačiulytė.

Kaip protingai išsiskirti?    
                                                 
Sutuoktiniai turėtų aiškintis vieni, vengti konfliktų prie vaikų – šitaip juos apsaugos nuo nervinės įtampos. Deja, kai santuokos laivas skęsta, viską nustelbia emocijos, tėvai nebepaiso, ką girdi ir mato jų atžalos. Psichologė Rūta Bačiulytė turėjo pacientę, kurią vaikystėje motina griebdavo į glėbį ir dengdavosi it skydu nuo įsiutusio sutuoktinio. Užaugusią ją kamavo neurozės, mergina liko vieniša.

Nereikia nuo vaiko slėpti ketinimo skirtis, meluoti, kad tėtis išvažiavo į tolimą kelionę. Paaiškinimas „nesutariame, todėl skiriamės“ – mažyliui pernelyg sudėtingas. Jam reikia tiesiog pasakyti: „Tėtis gyvens ne su mumis, bet jis tave myli, dažnai lankys“. Su atžala turėtų pasikalbėti abu tėvai. Žinoma, žvelgiant į ašarų ir vilties pilnas akis nelengva ištarti lemtingąjį „išeinu“. Lengviau dingti nieko nepaaiškinus, tikintis, kad vaikai patys supras. Tačiau į klausimą „kodėl mane palikai?“ anksčiau ar vėliau teks atsakyti. Su paaugliais apie skyrybas kalbėkite atvirai, pabrėždami partnerystės, bet ne tėvystės krizę: „Mudu gyvensime atskirai, nes vienas kito nebemylime. O tave visada mylėsime taip pat stipriai“. Magiškus meilės žodžius dažnai kartokite. Sugriuvus šeimai vaikas ima abejoti, kad yra mylimas, branginamas. Sveika, saugi ir savimi pasitikinti asmenybė užauga tik mylima tėvų. Pasikeitusios gyvenimo sąlygos, būdas – tik šalutiniai dalykai, palyginti su tėvų meile.

Jausdamiesi kalti ir norėdami kompensuoti žalą neretai besiskiriantys tėvai persistengia – apgaubia vaiką perdėtu dėmesiu, rūpesčiu, apipila dovanomis. Pakitęs gimdytojų elgesys atžaloms sukelia nerimo – skiriantis reikėtų išsaugoti kiek įmanoma tokį pat gyvenimo ritmą. Vaikas neturi tapti terapeutu, neužkraukime jam savo neigiamų emocijų besiguosdamos: „Tėvelis išeina, tu lieki vienintelis mano užvadėlis, aš tik dėl tavęs gyvenu“.

Ar gyventi dėl vaikų?

O gal neardyti šeimos ir gyventi drauge sukandus dantis dėl vaikų? Rūtos Bačiulytės nuomone, jokiu būdu neverta gyventi tik dėl vaikų. Dažnai tėvai tik teigia gyveną dėl vaikų – iš tiesų šiuo atveju slypi daugiau egoizmo nei altruizmo: skyrybos gresia vienatve, materialiniais nepritekliais, pasikeitusio statuso nepatogumais. Vaikams daug blogiau kiekvieną dieną matyti neapykantos kupinus tėvus, kęsti įtampą, rietenas, pyktį, smurtą, nei kartą išgyventi jų skyrybas. Moterys „dėl vaikų“ lieka su smurtaujančiais, geriančiais vyrais, o vaikai tampa egzekucijų liudininkais. Mažajam tenka atlaikyti milžinišką emocinį krūvį, laužantį nebrandžią psichiką. Ateityje jis gali tapti psichopatine asmenybe – impulsyvia, nesugebančia reikšti jausmų, neadekvačiai reaguojančia į žmones ir situacijas. Dažnas giliai širdyje slepia nesąmoningą pyktį motinai, kad neapgynė jo ir savęs. Mintis, kad prastas tėvas namuose geriau nei jokio, ne tik klaidinga, bet ir žalinga. Žmonės, vaikystėje patyrę tėvo smurtą, kai motina tebuvo pasyvi auka, – bene dažniausi psichiatrų pacientai. Besipykstantys tėvai privalo turėti omenyje, kad galbūt augina potencialius psichiatrų pacientus. Gal tada labiau tvardytųsi ir dažniau susimąstytų, kaip jaučiasi jų vaikas.

Tyrimai rodo, kad vaikai iš nepilnų šeimų, kurie išgyveno tėvų skyrybas, bet sugebėjo šį stresą sėkmingai įveikti, yra labiau savarankiški, pasitikintys savimi, lengviau sugeba prisitaikyti, nei jų bendraamžiai iš pilnų, darnių šeimų.

Jei tėvai nesistengia kiek įmanoma apsaugoti vaiko nuo streso ar naudojasi juo kaip psichologiniu ginklu bei juo manipuliuoja, siekdami materialinės naudos, vaikas patiria didžiulę psichinę traumą, kuri gali paveikti jo ateitį.

Views All Time
Views All Time
3556
Views Today
Views Today
1
0 0