Apie paauglių problemas prirašyta daugybė straipsnių, šia tema patarimus tėvams dalija psichologai ir pedagogai. Įvardindami šį amžiaus tarpsnį ,,sunkiu laikotarpiu“ specialistai stengiasi padėti suaugusiems įveikti šį nesutarimų su savo vaikais laiką.

Bendraudami su dvylikamečiais ar trylikamečiais tėvai pajunta jų elgesio pokyčius: vis dažniau pokalbiai perauga į ginčus, šie baigiami durų trankymu, ignoruojama kita nuomonė, pripažįstama tik balta ir juoda – pustoniai neegzistuoja…Deja, kol egzistuoja žmonija, taip buvo ir bus…

Kokie veiksniai veikia paauglio psichiką? Kaip reikia jam padėti? Kaip šiuo paauglystės laikotarpiu elgtis tėvams.

Skausmingi pokyčiai

Paauglystė – tai laiko tarpsnis, kai atsisveikinama su vaikyste ir sutinkama jaunystė. Tai laikas, kai svajojama apie savarankišką, nepriklausomą nuo tėvų gyvenimą. Paauglio organizme vyksta didžiuliai pokyčiai, hormonų audros, sukeliančios išgyvenimų intensyvumą. Ką išgyvena paauglys? Suaugusieji, apibūdindami tokio amžiaus vaikus, dažniausiai skiria tokius požymius – akiplėšiškumą ir įžūlumą.

Deja, tokį elgesį su aplinkiniais lemia jų slepiamas perdėtas jautrumas – vaikas darosi labai pažeidžiamas. Pats to nesuvokdamas, paauglys šiame laikotarpyje išgyvena patį didžiausią praradimą – vaikystę, tą laiko tarpsnį, kai jis savo erdvėje jautėsi saugus ir laimingas. Dabar jis atsisveikina ir su ankstesniu savo tėvų vertinimu. Vaikystėje jis jautė stabilumą, ramybę, džiaugsmą. Tėtis ir mama – tai burtininkai, kurie viską galėjo, kurie kūrė jam saugumo jausmą. Vaikas laimingas tikėdamas, kad tėvelių bijo grupės auklėtoja, kaimynų berniukas, piktoji pardavėja…Tik taip jausdamasis vaikas yra laimingas. Vaikystė – asmenybės pradžių pradžia.

Bet po truputį ateina realybės suvokimas – jo tėvai, pasirodo, tokie, kaip ir kiti. Dingsta iliuzija, prasideda nusivylimas, dažniausiai prasiveržiąs susierzinimu ir apmaudu. Visada šeimoje atsiranda situacija, kada tėvai pasielgia ne taip, kaip norėtų vaikas, ir tai pastumia jį protestuoti prieš tėvus, išsakyti savo susierzinimą, nusivylimą, kad jo niekas nesupranta, nemyli.

Tuo laikotarpiu paauglys jaučiasi labai nelaimingas, niekieno nesuprastas, todėl vienišas; jis labai stengiasi patikti priešingai lyčiai, nori išsiskirti iš bendraamžių, nori, kad jį pastebėtų, girtų. Iš tikrųjų jis skaudžiai išgyvena savo nesėkmes, dažnai pradeda nepasitikėti savo jėgomis ir lygindamasis su kitais nuvertina save. Tačiau šią savo išgyvenimų gamą jis stengiasi paslėpti nuo kitų: iš pažiūros jis gali atrodyti puikus pirmūnas, kruopštus vidutiniokas, pareigingas ir paklusnus mokinukas, o gal linksniuojamas visų mokytojų neklaužada, bet vidinė sumaištis neleidžia jam rasti dvasinės pusiausvyros. Nė vienas paauglys nėra patenkintas ir savo išvaizda, o akiplėšiškumas ir nekultūringas elgesys dažniausiai būna gynybos skydas nuo moralizuojančio mokytojo, nuo tėvų, nepastebinčių paauglio pastangų būti geram, jo, nors ir mažų, pasiekimų…

Girdėdamas nuolatinę kritiką, paauglys jaučiasi pažemintas ir priima nuostatą, kad jis blogesnis nei kiti. Jį kamuoja klausimai: ,,Ar galima kuo nors pasitikėti?“ ,,Ar galima tėvams sakyti tiesą?“, ,,Kodėl aš gyvenu?Ar verta gyventi?“ Šiame amžiaus periode paaugliui labai svarbu, kad aplinkiniai jo nebelaikytų vaiku, kad bendrautų su juo kaip su savarankišku žmogumi, galinčiu priimti svarbius sprendimus, jaučiančiu atsakomybę už savo elgesį.

Subrendusia asmenybe jis pasijunta bendraamžių draugijoje, kurioje formuojamos vertybės, tvirtinamas bendrumo jausmas. Paaugliui reikia bendraamžių draugijos, tai neišvengiama ir nereikia tai traktuoti kaip negatyvų reiškinį.

Gaila, bet tėvai ne visada supranta paauglį. Kodėl?

Tėvai irgi gali klysti

,,Vaikas grįžta iš mokyklos namo gerokai vėliau, negu sutarta.“ ,,Jis užsidaro savo kambaryje su draugais ir nežinia ką veikia.“ ,,Jis be jokios priežasties atsisako nueiti į parduotuvę.“ ,,Jį tarsi kas pakeitė.“ ,,Su juo negalima ramiai pasikalbėti – viską daro savaip.“,,Rengiasi baisiai, kalba visokias bjaurastis, vėlai eina gulti, vėlai grįžta namo, pradėjo blogiau mokytis. Draugai jam svarbiau už šeimą.“ Tai tik keletas teiginių, kuriuos psichologas išgirsta iš susirūpinusių savo pasikeitusiu vaiku tėvų.

Žinoma, vaikas keičiasi. Dar visai neseniai buvęs paklusnus vaikas tapo nebesukalbamas. Tėvai, žinodami, kaip nesaugu pasaulyje, norėtų savo vaiką apsaugoti nuo visų aplinkinių pavojų, bet jokių perspėjimų, jokių instrukcijų vaikas neklauso.

Tėvų susirūpinimas dėl pasikeitusio vaiko elgesio visiškai suprantamas.

Kokius išgyvenimus patiria paauglių tėvai?

Kaip ir jų vaikas, tėvai šiuo laikotarpiu taip pat išgyvena praradimo jausmą. Pirmiausia jie nebetenka autoriteto, kurį vaikystėje buvo susikūręs vaikas. Vaikystėje vaikas klusniai vykdydavo visus tėvų nurodymus. Dabar bet koks vaiko neklausymas tėvų traktuojamas kaip nedėkingumas. Įskaudinti tėvai su siaubu suvokia, kad nebepajėgia kontroliuoti paauglio, tačiau, kaip ir vaikystėje, stengiasi draudimais įstatyti vaiką į ,,teisingą kelią.“Šitoks jų elgesys tik išprovokuoja vaiko neigiamą reakciją. Ir kuo griežčiau tėvai kontroliuos vaiką, kuo imsis griežtesnių auklėjimo priemonių, tuo sulauks griežtesnės vaiko reakcijos.

Supraskime vienas kitą

Ir vaikai, ir tėvai trokšta vieno – nesipykti. Pasiekti sutarimo galima tik tada, kai tėvai, remdamiesi gyvenimiška patirtimi ir išmintimi, nebesivadovaus,,visada teisių tėvų“ ambicijomis. Tik suvokę, kad vaikas išaugo iš vaikystės amžiaus, tėvai pažvelgs į jį kaip į individualybę, siekiančią savarankiškumo ir gebančią kai kuriais momentais duoti puikių patarimų net suaugusiems. Tik gerbdami paauglį tėvai ne tik išsaugos ankstesnius gerus santykius, bet ir pajus turį patikimą draugą. Pasitikėkite savo vaikais, leiskite jiems turėti savo nuomonę; priimdami sprendimą, tarkitės su jais. Tėvai turi įsisąmoninti, kad baigėsi sauskelnių metas, vaikas jau užaugo, ir per didelis dėmesys jį tik nervina.

Taigi tėvai irgi turėtų pradėti naują savo gyvenimo etapą. Dabar tėvų pareigos reikalauja kitaip bendrauti su vaiku. Jūs turėtumėte kontroliuoti, kad vaikas laiku grįžtų namo, paruoštų namų darbus, kad nepraleidinėtų pamokų, kad atliktų jūsų nurodytus darbus… Tačiau turėtumėte laikytis ir tam tikrų draudimo ribų. Jeigu liepsite vaikui grįžti žymiai anksčiau, negu liepiama jo draugams, savo paauglį pastatysite į keblią padėtį. Geriau būkite demokratiškesni – vaikas jums bus dėkingas.

Nemoralizuokite jo dėl aprangos. Jūsų kategoriškumas vaiką pastūmės rūbus nusinešti pas draugą ir ten persirengti pagal savo skonį.

Nesinervinkite dėl smulkmenų, geriau ir jūs bent kartą per savaitę išeikite iš namų – aplankykite draugus, išsiruoškite į teatrą, kino teatrą, eikite pasivaikščioti.

Be reikalo neįtarinėkite vaikų, kad jie vartoja narkotikus, alkoholį. Jūsų nuolatinė baimė, drabužių uostymas, kišenių kraustymas iš tikrųjų gali vaiką pastūmėti pabandyti kvaišalų.

Vaikas turi justi jūsų griežtą nusistatymą laikytis žodžio: prieš pažadėdami pagalvokite, ar tikrai pildysite pažadą. Jūsų neapgalvoti grasinimai ir impulsyvios bausmės sulauks tik negatyvios vaiko reakcijos.

Atskleiskite vaikui savo ydas (pvz., jūs išgėrusi kavos dažnai paliekate neišplautą puoduką, nepadedate į vietą šlepečių). Tegu dėl to vaikas ,,paauklėja“ jus ir pamato, kad jūs irgi žmogus, turintis silpnybių, bet stengiantis jų atsikratyti. Tuo metu pavaidinkite – vaikas jus bara, o jūs ,,išsproginate“ akis, nutaisote nekaltą išraišką. Vaikams labai patinka paauklėti tėvus.

Įsidėmėkite:

  • Paauglystė tęsiasi ne vieną dieną ar savaitę;
  • Nemoralizuokite vaiko, o nuoširdžiai pakalbėkite su juo, aptarkite iškilusią problemą;
  • Išsakykite savo išgyvenimus, o ne kaltinkite vaiką.

Paauglystė – amžiaus tarpsnis, kurį nelengva išgyventi ir jūsų vaikui, ir jums patiems. Tad tik geranoriškai bendraudami, stengdamiesi neužgauti jauno žmogaus, parodydami supratingumą, jūs sukursite saugią erdvę, kurioje jūsų vaikas jausis laimingas.

Views All Time
Views All Time
1610
Views Today
Views Today
2
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn