Kaip elgiatės, kai vaikas žiūrėdamas jums tiesiai į akis sako netiesą? Nusimenate, kad netinkamai jį auklėjote? Liepiate pripažinti melą ir griežtai nubaudžiate? O gal apsidžiaugiate: na, gyvenime jis tikrai neprapuls?

Papasakosiu anekdotą alegoriją, iš kurio matyti, jog melas – sudedamoji tiesos dalis. Trijų neregių prašoma apibūdinti dramblį (iki šiol jie nebuvo apie jį girdėję). Kiekvienas iš savo pusės gyvūną apčiupinėja, tada pirmasis pareiškia: „Jis kaip rauplėta kolona“. Antrasis: „Ne, jis tarsi lanksti žarna“. Trečiasis: „Nesąmonė, dramblys panašus į virvelę“. Galų gale jie susikivirčija ir išsiskirsto manydami, jog kiti du sakė netiesą. Ar ne panašiai kartais nutinka ir mums? Gal vaikas nepamelavo, o tik pasakė savąją tiesos dalį? Galop net tikras, sąmoningas melas gali labai daug pasakyti apie patį melagį, apie jo vidinį bei išorinį pasaulius.

Mėlynos varlės

Kai Daiva skyrėsi su vyru, jos trejų metų dukrytę mėnesiui pasiėmė seneliai. Grįžusi mergaitė pasakojo: „Mama, su močiute vaikščiojau po mišką, ten mačiau mėlyną varlę…“ „Mėlynų varlių nebūna, nemeluok“, – susierzinusi nutraukia mama. Bet ar tai melas? Veikiau lakios vaizduotės sukurtas vaizdinys, teigia psichologai.

Trečiokas namo grįžta su mėlynu paakiu. „Netyčia pargriuvau ir užsigavau“, – pasiaiškina. Kitą diena jis grįžta su nubrozdintu skruostu, o trečią – dar ir su suplėšytomis kelnėmis. Ar vaikas meluoja? Jis greičiausiai bijo ir gėdijasi pripažinti buvęs apkultas.

Iš šeimos taupyklės dingsta šimtas litų, o septintoko kišenėse atsiranda rūkalų bei naujas kompiuterinis žaidimas. „Man draugas davė, – žvelgdamas tyromis akimis tvirtina paauglys. Jis nė nenutuokia, kad jums tuo metu ne bausmės rūpi. Jums tiesiog baisu, kas iš jo išaugs ir kur būta auklėjimo spragų.

Vaikas mokosi gyventi, suprasti ir prisitaikyti sudėtingame pasaulyje, kuris toli gražu nėra tobulas. Visuomenės moralės normos melą smerkia kaip neleistiną. Šventraštis teigia: „meluojanti burna sunaikina sielą“. Nepaisant to, yra šventi karai, šventas melas, šventa neapykanta, šventas pyktis, būta net šventos mirties bausmės… Šiuos „šventumus“ žmonija turbūt išrado norėdama pasilengvinti melo naštą. O ir tėvai moko, jog tiesa tam tikromis aplinkybėmis nėra geras ir sveikintinas dalykas – kartais priimtinesnis, estetiškesnis būna melas. Pavyzdžiui, mama sako vaikui: „Jokiu būdu tetai nesakyk, kad ji sena ir baisi. Tai labai nemandagu“. Vadinasi, tiesa gali būti netgi atgrasi ir neleistina.

Alisa stebuklų šalyje

Kaip elgtis su vaiku, kuris regi mėlynas varles bei nykštukus, prasimano nebūtas keliones, atpasakoja nebūtus pokalbius? Pasak psichologų, tokio vaiko negalima ne tik smerkti, bet net ir griauti jo iliuzijų. „Vaikai anksti ima meluoti, veikiau tiesiog fantazuoja. Fantazuoja ir suaugusieji.

Tarkim, man nerimą kelią Lietuvos žmonių noras tikėti įvairiausio plauko burtininkų fantazijomis“, – sako psichologė Erika Beržinienė. Mažyliai tiki stebuklais, nes jų smegenys dar vystosi ir tik 15-16 metų tampa kaip suaugusiųjų – tada supanašėja ir mąstymas, abstrachavimas, apibendrinimai, loginių ryšių seka. Lig tol vaikas kuria, ir išmonė jam virsta tikrove. Taip yra dėl to, kad mažyliui, vaizdžiai tariant, neužtenka proto ir atminties lyginti ir skirti fantazijas nuo realybės. Tai tarsi spąstai, į kuriuos vaikas įkliūna, o suaugęs – ne. Be reikalo mes stebimės ir įtariame vaiką apsimetinėjimu.

Visi jo pirmieji „melai“ – kuo nuoširdžiausi, naivūs, nesavaudiški ir be noro apgauti. Todėl jų reikia kantriai išklausyti ir jokiu būdu neįrodinėti, jog šie paisto netiesą. „Vienas iš būdų užgesinti kūrybingumą – pareikšti, jog viskas, ką kitas sako, kuria, daro, kaip save išreiškia, yra nesąmonė. Ilgainiui vaikas pats patirs, kad varlės yra žalios, kad reikia laikytis stereotipų, – aiškina E.Beržinienė. – Jei labai aštriai į fantazijas reaguosim, gali atsitikti ir kita bėda. Net išmokę atskirti išsigalvojimą nuo realybės vaikai gali susigundyti mus tais melais erzinti. Juk kiekvienas tėvams jaučia šiek tiek nuoskaudų, nes tobulų, t.y. viską leidžiančių ir atleidžiančių tėvų nė negali būti.“ Vaikai fantazuoja iki penkerių-septynerių metų. Jei meluodamas vaikas neperlenkia lazdos, jei tai netrukdo bendrauti su aplinkiniais ir niekam nekenkia, galime būti ramūs ir netgi išdidūs: galbūt auginame lakios vaizduotės talentą.

Pažvelkite į save

Paauglys įžengia į pavojingesnę zoną – savanaudiško, neskanaus melo. Mano draugų 14-metis sūnus ėmė ne tik meluoti, bet ir smulkiai tarsi šarka vagiliauti – tai 10 litų nukniauks, tai tušinuką, tai saldainių iš parduotuvės. Mamai tai buvo didelis smūgis. Juk liaudis sako: „Jei meluoja – tai ir vagia“. O jei vagia – kas toliau? Psichologė pataria būti itin atidiems su paaugliais: „Paaugęs vaikas meluoja dėl konkretaus tikslo. Melavimas bei vagiliavimas – tai ženklas, jog yra didelių problemų. Melagis save kažkurioje srityje stipriai nuvertina. Tai rodo, kad šeimoje nėra lankstumo, kontakto. Jei netoleruojate blogų pažymių, verčiate vaiką mokytis tik labai gerai, jam galbūt baisu pranešti apie blogą įvertinimą? Pameluoti lengviau. Tėvai dievagojasi: tik tu pasakyk teisybę, tau nieko nebus. Bet vos vaikas drįsta prasižioti, sulaukia visiškai kitokios reakcijos. Taigi jaunam žmogui tampa aišku: atvirauti nenaudinga, verčiau tiesą pagražinti. Vagystė paprastai signalizuoja apie šeimoje slypinčias dar didesnes problemas. Tai neretai yra nesąmoningas kerštas dėl nuoskaudos. Bausmės šiuo atveju neveiksmingos ir nereikalingos – juk dažniausiai vaikas ir taip jaučia kaltę, graužiasi“.

Tiesa apie mus, tėvus, skaudina. Galbūt mes negailestingi, nejautrūs, despotiški, gal vaikas mums reikalingas tik kaip gyvenimo projekto dalis, gal mums rūpi tik, kad jis patenkintų mūsų ambicijas, o gal trūks plyš siekiame sukonstruoti pasididžiavimo vertą objektą? Neverta tempti paauglio pas psichologą, kad šis jam „susukiotų varžtukus“, iš pradžių geriau pasikalbėkite su juo vieni. Gali būti, jog psichologo padedami išsiaiškinsite savo pačių kaltes bei nuodėmes, ir vaiko pas jį vedžioti nė nereikės. Juk šeima yra sistema – visi jos nariai susiję, priklausomi vienas nuo kito.

Gelbėjimosi valtis

Kadaise nepasakiau tiesos nėščiai draugei, kurios vyrą atokioje vietelėje pastebėjau besiglamžantį su kita. Niekada nesigailėjau tai nutylėjusi, nors vertinti galima įvairiai: jei draugė būtų anksčiau sužinojusi apie partnerio neištikimybę, galbūt anksčiau būtų jį palikusi – vėliau jiedu vis tiek išsiskyrė. Tačiau pakakdavo įsivaizduoti, kaip jaustųsi besilaukianti moteris, išgirdusi tokią žinią, ir pagunda pasakyti išnykdavo. Pagal panašią schemą dažnai meluoja paaugliai. Mat paauglystė – labai jautrus metas, kai ir savi, ir svetimi jausmai tampa be galo svarbūs, kai itin išlavėja emocinis intelektas. Paaugliai daug nuoširdžiau nei suaugusieji moka užjausti. Todėl dažnai meluoja, kad kitiems būtų ramiau. Šeimoje vyrauja vienokios vertybės, o traukia išbandyti kitas – taigi vėl blefuojama, nes kitiems bus nemalonu, gal tėvai nė nebars, gal tik nuliūs ar sutriks. Galima sakyti, jog mažas meluoja tik dėl savęs, o paauglys – ir dėl savęs, ir dėl kitų.

Psichologė pataria tokiu atveju reaguoti maždaug taip: „Žinau, kad naktį praleidai ne ten, kur susitarėm. Turbūt nepasakei, nes nenorėjai manęs nuliūdinti, nuvilti. Man smagu, kad rūpiniesi mano savijauta, tačiau jaučiu, jog galėčiau ištverti tiesą“. Paaugliai labai vertina nuoširdumą, atvirumą ir humorą, taigi tokia reakcija į jūsų sąskaitą tikrai pridės pliusų. Be to, parodys, kad vertinate tiesą ir norite ją žinoti. Net jei atžalos melas atrodo „neskanus“, specialistai vis tiek pataria nebarti ir nebausti. Erika Beržinienė sako: „Bet koks draudimas neišgydo sistemos. Nereikia melo priimti asmeniškai – paauglys meluoja ne tam, kad įskaudintų tėvus. Melas – tai jo gelbėjimosi valtis.“

Paaugliai meluoja, nes bręsta ir vis labiau trokšta tapti nepriklausomi. Šitaip jie atsitveria nuo suaugusiųjų, kad šie per daug nekištų nosies į jų reikalus ir nekontroliuotų. Kažkuri bręstančio žmogaus gyvenimo dalis jau turi būti paslėpta nuo tėvų. Paaugliui reikia privatumo, jis jau nebegali visko atskleisti suaugusiesiems. Jei pasisako visiškai viską, vadinasi, dar yra vaikas. Arba tėvai jį verčia tokį būti, neleidžia atsiriboti ir vertinti save kaip asmenybę. Bus blogiau, jei paaugliu jis taps tik sulaukęs kokių 30 metų. Viskas turi vykti savo laiku. Tėvų užduotis – parodyti, kad rūpinasi sūnumi ar dukra, tačiau pasitiki ir nekontroliuoja kiekvieno žingsnio. Nieko nėra blogiau už amžinus moralus.

Painūs paveldimumo reikalai

Viena 16-metė mergina, nepaisant visų vadinamosios geros šeimos pastangų, nuolat piktybiškai meluodavo. Kartą tėvas, demonstruodamas pasitikėjimą, davė jai savo kredito kortelę ir leido paimti 200 Lt. Mergina ištuštino visą sąskaitą, o grįžusi pamelavo kortelę pametusi. Tiesa, priremta prisipažino, netrukus grąžino ir didžiąją dalį pinigų. Motina sielvartavo, o giminės šnabždėjosi: „Nenuostabu: juk tėvas, būdamas jaunas, elgėsi taip pat. Surimtėjo tik sulaukęs 25-erių“. Gal tokie polinkiai paveldimi? „Polinkis meluoti genetiškai tikrai nėra paveldimas. Bet gali būti, kad tiesiog perimamas tėvų elgesio modelis. Tėvas, tokiu būdu demonstruodamas pasitikėjimą, kartu dukrą tarsi gundo ir išbando: „Aš tavimi pasitikiu, bet iš tikrųjų nepasitikiu“. Tai nepagarba dukrai, ir ji tai jaučia.“ Verčiau žaisti sąžiningai. Vis dėlto neverta rodyti pasitikėjimo ne kartą apsimelavusiam vaikui, bet nereikėtų tapti ir įkyriais persekiotojais. Taip pat – griebtis fizinių bausmių, nes paprastai jos nieko gera neduoda. Pažįstu šeimą, kur tėvai, nutvėrę sūnų meluojant, kaskart duodavo jam į kailį. Viskas baigėsi tuo, kad vaikas melą išmoko kruopščiai slėpti – kaip, beje, ir visas savo mintis.

Kad ir kaip ten būtų, pasistenkite atžalų melo nedramatizuoti. Yra toks posakis: 99 procentai žmonių prisipažįsta melavę, o 1 procentas meluoja, jog niekada nemelavo. Juk ir mes patys ne šventieji, ar ne?

Antroji medalio pusė

Vaikas, užaugęs vien tik tiesą deklaruojančiose šeimoje ir niekada nesusidūręs su melu, kartais gali tiesiog nemokėti atskirti melo nuo tiesos. Jam meluojama į akis, o „teisingasis“ nemoka nei melo atpažinti, nei, reikalui esant, juo tarsi skydu prisidengti. 21 metų Rita pasakoja: „Buvau užmezgusi begalę romanų ir kone tiek pat kartų nusvilau. Tiesiog nesitikėjau, kad tiek daug vyrų paprasčiausia kabina makaronus: kad nevedę, kad myli, kad aš – jų išsvajotoji. Pati visada sakau tik tiesą, todėl jos tikiuosi ir iš kitų“. 24-erių Agnė teigia, jog meluoti teko išmokti darbe: „Kai viršininkei mandagiai pasakydavau tiesą, ji netaisydavo trūkumų, bet sumažindavo man algą!“ Ketverių metų Mantą kartą vienas nepažįstamasis kieme pasikvietė ledų ir jau sodino į savo automobilį – tikra laimė, kad pro šalį tuo metu ėjo kaimynai. Taigi mokant atžalą sakyti tiesą, būtina paaiškinti, kad pasaulis nėra teisingas. Vyresnį vaiką reikėtų pratinti atpažinti melą.

Psichologai sako, jog labai naudinga retsykiais kartu aptarti kitiems atsitikusius įvykius, straipsnius, tarsi sumodeliuoti situaciją ir pasiteirauti: „Kaip manai, kodėl taip atsitiko? Kaip panašiu atveju pasielgtum tu?“ Puiku, jei jūsų vaikas nemeluoja, tačiau tegul ir nebūna žioplas. Ne veltui Lao Dzi mokė: „Didi tiesa – ne geresnė už didį melą“.

Views All Time
Views All Time
3112
Views Today
Views Today
1
0 0