Lietuva – skyrybų šalis. Toks, deja, neabejotinas faktas. Skyrybos tapo savotišku  liaudies sportu, kaip, pavyzdžiui, Kaziuko mugė, Gariūnai, alkoholizmas, krepšinis. Arba lošimo namai. Reikėtų didžiulėmis raidėmis ant tokio „kazino“ kasdien skelbti susituokusiųjų vardus, o paskui už juos statyti – išsiskirs ar neišsiskirs ir per kiek laiko. Bet statyti už tuos, kurie neišsiskirs, būtų tikriausia ekonominė savižudybė. Nes faktas lieka faktas: 100 vedybų tenka 60 skyrybų.

Skyrybų pasaulis, kaip ir sportas, pilnas aistrų, adrenalino, šekspyriškų tragedijų (pagal streso faktorių skyrybos yra antroje vietoj po artimo žmogaus mirties) ir moljeriškų komedijų. Mat norintys išsiskirti pirmiausia spėlioja, ar jų skyrybos bus draugiškos, ar priešiškos. Jie, suraukę kaktas lyg Rodeno mąstytojai, bando numatyti psichologinius vienos ar kitos formos skyrybų rezultatus. Bet retas kuris skirdamasis sugeba būti tokiu bešališku, pajėgiančiu susitvardyti ir atsiduoti racionaliems sprendimams. Todėl nenuostabu, kad kai kas net nusprendžia kreiptis į astrologą. Tik abejoju, kad toks žmogus galės kuo nors kam nors padėti. Mat jis pats tikriausiai irgi yra išsiskyręs. Ir ne kartą.

„Kai skyriausi pirmą kartą, elgiausi kaip visiškas šiknius! – pasakoja vienas pažįstamas. – Padariau viską, kad skyrybų kaltininke jaustųsi mano buvusi niekuo dėta moteris. Prisigalvojau nebūtų kaltinimų, ir ji (pagaliau!) mane išmetė į gatvę. Juk nekovosi dėl buto, kai jame dar ropoja kūdikis. Ateinančius dvejus metus savo pakeleivėms aiškinau, koks nelaimingas esu ir kaip neteisingai su manimi buvo pasielgta. Šios, dar nespėjusios patirti skyrybų, linguodamos galvą mane užjausdavo. Toks mano prisipažinimas joms sukeldavo motiniškus jausmus. Ir ne tik. Jos pradėdavo įsivaizduoti, jog „tokios“ tikrai nebūtų ir taip „žiauriai“ nesielgtų su tokiu puikiu vyru kaip aš. Toks paverkšlenimas buvo tiesiausias kelias į dar vieną lovą. Bet kai skyriausi su viena tokia mano išpažinties liudininke, viskas baigėsi jos ašarų pakalne. Teko prisipažinti: „Mea culpa!“

Štai taip. Visiškas infantilus egoistas, nors, mano neaprėpiamam pavydui, moterų numylėtinis! Galiu papasakoti aibes skyrybų istorijų, ir visos jos – tragiška pabaiga, kurią galima nusakyti keliais žodžiais: „Oi, fui! Net nenoriu prisiminti!“

Ar skyrybos bus lengvos ir malonios (?), priklauso nuo buvimo kartu laiko ir sąlygų. Koks čia menas skirtis vakare susitikus, o ryte atsisveikinus? Susėdai prie pusryčių stalo (jei dar vienas kitą pakenti), pasijuoki, pasakai vienas kitam porą komplimentų ir – sudie, gal dar susitiksime (neduok Dieve!).  

Nesunkios skyrybos būna ir tada, kai vos susitikęs jau žinai, kad išsiskirsi. Ir tai aišku abiem pusėms. Tokius trumpalaikius susitikimus galima pavadinti laikinomis malonumo paieškomis. Šiais laikais tai gana dažna, nes moterys ekonomiškai nepriklausomos, o kontraceptinės priemonės leidžia mėgautis seksu be baimės.

Žinoma, lengviausia išsiskirti, kai nebelieka jausmų vienas kitam. Kai nebelieka pretenzijų vienas kitam. Kai vaikai užaugę. Ir kai abi pusės pasitiki savimi. Kai nemato skyrybų kaip gyvenimo pabaigos, o atvirkščiai – kaip jau kitokio gyvenimo tęsinį. Taigi psichologinis balansas su savimi yra svarbi bekraujų skyrybų prielaida. Tiesiog abu suvokia (turi suvokti), kad kito kelio nebėra, o agonija, gumos tempimas yra beprasmis kabinimasis už netikro ir nieko negelbėjančio šiaudo.

Toliau seka ekonominis skyrybų sprendimas. Kai emocijos subalansuotos, šis aspektas nėra labai sunkus. Galiausiai yra įstatymai, numatantys, kad visas vedybinio gyvenimo metu uždirbtas turtas dalijamas per pusę. Esant mažamečiams vaikams normalus vyras sutiks pasitraukti. Bet nuogas ir basas jis taip pat neturi likti. Kam reikalingas toks tėvas vaikams? Dalijantis turtą, norint išvengti nereikalingų kivirčų reikia būti atlaidžiam: viena kėdė – tau, kita – man, pusę pianino – man, pusę – tau, lovą – per pusę, namą – taip pat. Bet daiktų juk per pusę nepjausi? Todėl ir sakau, kad esmė ne daiktai, o jausmai. Savigarba. Nes niekas nesulaikys norinčiojo išeiti. Todėl tas, kuris laiko save paliktuoju, taip pat turėtų suvokti, kad ir jam atsiveria naujų galimybių. Niekam nelinkiu skyrybų, bet jei jau reikalas beatodairiškai pribrendo, kam daužyti galvą į sieną? Linkiu sėkmės abiem tikėtinai geresnės kokybės gyvenime po „to“!

Views All Time
Views All Time
2423
Views Today
Views Today
1
0 0