Idiliškas vaizdelis: savaitgalio rytas, tu ramiai gurkšnoji kavą, vartai žurnalus, vyras iškilminga šeštadienio proga ruošia pusryčius, mažasis zuja po kambarius burbuliuodamas sava kalba visas emocijas, kurios tik užklumpa pamačius vieną ar kitą žaislą. Ir tik……pyyyyyyyypt. Iš visos tarškėjimo esmės išsiskiria vienas žodelis. Nekaltai ištartas. Nuo kurio lieki kaip prie sienos prikalta. Vaikas nusikeikia, tarsi būtų surambėjęs keiksmažodžių veteranas. Kaip čia taip? Iš kur čia dabar? 
 
Dažni veiksniai, įtraukiantys į jūsų vaiko žodyną  ne visai padorius žodelius: bendravimas su vyresniais vaikais mokykloje, gatvėje arba išgirstas „emocionalus“ suaugusiųjų pokalbis, pamatytas filmas. Maži vaikai tarsi kempinė sugeria visus naujai išgirstus žodžius ar posakius, kartais net visai nesuvokdami jų tikrosios prasmės.

Keiksmažodžiai – „kieti“ žodžiai

Kai tik iš vaiko lūpų išsprūsta draudžiamas žodis, mes puolame užkirsti jam kelią bardami, drausdami ar gėdindami vaiką. Tokiu būdu pasiekiame tik viena – vaikas užfiksuoja stiprias neigiamas emocijas, susijusias su tuo keiksmažodžiu. Ir ateityje jis stengsis tą žodį vartoti kas kartą, kai jausis piktas, suirzęs, norėdamas šokiruoti suaugusius ar tiesiog maištaudamas, įrodinėdamas savo nepriklausomybę ir savarankiškumą.

Paaugliai keiksmažodžiais demonstruoja savo subrendimą ir nepriklausomybę. Jeigu jums necenzūriniai žodžiai skamba kaip įžeidimas ir nepagarba, tai jūsų vaiko bendraamžiams jie yra šmaikštumo, tvirtumo, „kietumo“ požymis, veržimasis į suaugusiųjų pasaulį. Ir atsisakymas vartoti „kietus“ žodelius vaikui gali reikšti tiesioginį atsiribojimą nuo savo draugų grupės. Nenorėdami būti balta varna, paaugliai greitai perima visus „riebius“ posakius, taškydamiesi jais savo draugų kompanijose, visokeriopai įrodinėdami, kad jau seniai nėra mamyčių sūneliai.
 
Kaip elgtis tėvams?

Suvaldykite savo emocijas, kai vaikas pirmą kartą nusikeikia. Puldami į isteriją ar bausdami fiziškai tik pakenksite. Ir kartoti kaip užstrigus patefono plokštelei tą pačią frazę: „daugiau, kad negirdėčiau to iš tavo lūpų“ – nėra prasmės.Taip tik prarandate laiką, nes problema vis tik liks neišspręsta.

Demonstruoti įniršį, kas kartą išgirdus necenzūrinį žodį iš vaiko lūpų ypač nepatartina, jeigu jūsų atžala jau paauglys. Pasistenkite išlikti ramūs. Bet ir nepraleiskite pro ausis, pasistenkite atkreipti paauglio dėmesį užfiksuodami, kad tai jums nepatinka. Nelaukite, kol necenzūriniai žodžiai taps įpročiu. Bausmė už pasikartojančius keiksmažodžius galėtų būti laiko, praleisto prie kompiuterio ribojimas, kišenpinigių sumos „apkarpymas“. Jeigu vaikas mažesnis – tiesiog anksčiau paguldykite jį miegoti.

Paaiškinkite vaikui, kad nors kai kurie suaugusieji ir keikiasi, yra ir kitų būdų išreikšti savo nepasitenkinimą, pyktį ar susierzinimą.

Kita vertus, jeigu vaikas niekaip neįstengia atsikratyti įpročio keiktis – tai gali būti kitų, gilesnių psichologinių problemų rezultatas.Galbūt jam nesiseka mokslai ar bendravimas su draugais. Todėl būtina kalbėtis su savo vaiku, pasistengti sužinoti visas jo problemas ir kartu ieškoti sprendimo būdų.
 



Bet svarbiausia kovojant su keiksmažodžiais –  visuomet būti neginčijamu pavyzdžiu savo vaikui. Jeigu patys tėvai nuolat keikiasi, o išgirdę necenzūrinį žodį iš vaiko lūpų ima kudakuoti, koks jis nevykėlis – taip tik paskelbia verdiktą sau – nes nevykėliai yra tėvai.

Views All Time
Views All Time
2305
Views Today
Views Today
1
0 0