Nebesusišneku su sūnumi. Viską suprantu, kad paauglystė sunkus amžius, na, bet ne tiek. Drasko akis, atsikalbinėja, kad ir ką bepasakyčiau. O svarbiausia, kad ir su tėvu nesiskaito. Ir geruoju, ir piktuoju bandau kalbėtis, o jis kaip kurčias. Bandžiau prikalbinti nueiti pas psichologą. Be šansų. Tik pasišaipė ir tiek. Kaip man elgtis?

Ginta

Psichologė Irena Ramoškaitė:

– Paauglių tėvai neretai skundžiasi atžariu atžalų elgesiu, per grubia kalba, vis dažniau pasitaikančiu melu ar iš viso nereagavimu į jų pastabas ar prašymus. Sociologinių tyrimų duomenimis, iš visų paauglių auklėjimo sunkumų būtent šie yra paplitę labiausiai.

Į paauglystę įžengę vaikai nori jaustis suaugę ir dažnai nesugebėdami savo „suaugimo“ išreikšti, neapsieina be šiurkščių frazių, nepagarbaus elgesio demonstravimo. Tačiau mokyti bendravimo kultūros atsakant šiurkštumu į vaiko replikas neprotinga. Bendraukite su juo kaip su lygiu. Tegul vaikas pajunta savo reikšmingumą ir tuomet jam nereikės įrodinėti, kad jis „jau didelis“.

Geri patarimai:

  • nekelkite balso – užuot pakėlę balsą, jį pritildykite ir pamatysite, kaip būsite išgirsti,
  • žiūrėkite į akis – ši gudrybė verčia išgirsti, kas sakoma,
  • kalbėkite trumpai ir tiksliai, nes vaikai tampa imlesni žinodami, jog jiems neteks išklausyti ilgos paskaitos,
  • nepasiduokite provokacijai – psichologiniai tyrimai rodo, kad paaugliai liaujasi elgęsi šiurkščiai, kai įsitikina, jog tai neefektyvu,
  • todėl į šiurkštumą neatsakykite nieko,
  • užkirskite kelią melui – pagalvokite, kokį pavyzdį rodote: ar prašote, kad vaikas meluotų telefonu, jog jūsų nėra namie. Ar leidžiate vaikui elgtis taip pat? Išsiaiškinkite, kas skatina vaiką meluoti, kokia tema dažniausiai meluojama ir kam.

Palmira Galkontaitė, žurnalistė, laidų vedėja

Nebijokim prisipažinti klydę

– Mano pagrindinis įsitikinimas, jog vaikus reikia mylėti ir gerbti kaip asmenybę, buvo nuo pat pradžių. Ir jei vaikas tą žinos, sunkiu jam laikotarpiu jis vis viena ateis ir pasipasakos, pasiguos.

Išgyvenau ne vieną sudėtingą momentą tiek dukters, tiek sūnaus paauglystėje, tačiau juk už kitą gyvenimo nenugyvensi. Dabar, kai vaikai savarankiški ir užaugę, aš galiu būti protinga ir dalinti patarimus. Bet net ir anuomet maniau, kad svarbiausia vaikus suformuoti, kaip asmenybes ir jų nežeminti net ir tais atvejais, kai jie yra neteisūs arba ko nors prisidirba. Tuomet pasiaikštys, pasiblaškys, bet galiausiai atsirinkę tikrąsias vertybes vis viena sugrįš pas tave. O jei vaikas namuose nesijaus saugus, to saugumo jis ieškos už namų ribų. Va tuomet ir prasidės didžiausi sunkumai, va čia ir slypi didžiausias pavojus.

Svarbiausia elgtis taip, kad vaikas suvoktų esąs mylimas vien todėl, kad jis apskritai yra, o gerbiamas už poelgius. Kad už neteisingą poelgį ar klaidą nebus pasmerktas. Visuomet, užuot moralizavusi, sakydavau saviems, kad ir aš esu pridirbusi eibių, ir aš esu patyrusi nesėkmių. To niekada nė vienam vaikui nebijojau prisipažinti, nes taip lengviau atrasti kelią į vaiko širdį, kalbėtis apie jo klaidas, per savo patirtį aiškinti, kaip nedera elgtis, kokios turi būti tikrosios vertybės.

Pagaliau visi esame žmonės ir nė vienas nuo klaidų neapsaugotas. O branda prasideda, kai gali pasimokyti iš klaidų ir jas pakeisti.

Views All Time
Views All Time
1796
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn