Dabar aš, kaip ir visos mamos, drebančia širdim laukiu savo penkiolikmetės dukros, grįžtančios iš draugų gimtadienio, baru, jei nepareina laiku namo. Kaskart teigiu jai, kad draugus reikia labai atsargiai rinktis, kad juos patikrina gyvenimas. Kad labai dažnai paauglių draugystė nutrūksta, palikdama skausmingus išgyvenimus. Pasakoju dukrai ir savo to laikotarpio išgyvenimus…

Buvau jautri ir nedrąsi paauglė. Jei užkalbindavo berniukas, skruostus išpildavo raudonis, drebėdavo ir linkdavo kojos. Suole sėdėjau viena, pertraukas praleisdavau tai su viena, tai su kita klasės drauge. Geriausios draugės neturėjau.

Mano gyvenimas visiškai pasikeitė, kai į klasę atėjo naujokė Valdonė. Ji drąsiai apžvelgė mus visus, pastebėjusi tuščią vietą šalia manęs, plačiai nusišypsojo: ,,Čia laisva?“ Nuo tos dienos mes tapome draugėmis. Daug kalbama apie neužmirštamą pirmąją meilę, bet paaugliui gal dar didesnę žymę nei ji palieka pirmoji draugystė. Pastebite, kaip dažnai mes, suaugę, vaikų klausiame: ,,Kas tavo geriausias draugas?“ Taip mes tarsi patvirtiname draugystės svarbą kiekviename amžiaus tarpsnyje.

Juk tada tu jautiesi laimingas visur ir visada – klasėje, kieme tu turi artimą žmogų, kuriuo pasitiki, kuris tau pats artimiausias, artimesnis net už tėtį ir mamą. Su juo ruoši pamokas, tave meiliai pasitinka draugės mama, vaišina. Jūs geriate arbatą ar kavą, vaišinatės sumuštiniais, sprendžiate uždavinius… Kartais ir pietaujate pas draugę. Ir tau atrodo, kad ir sriuba, ir kotletai čia žymiai skanesni nei namuose.

Kaip būdavo smagu parėjus namo šūktelti mamai: ,,Aš jau papietavau pas Valdonę!“ Mano tėvai mūsų draugystei nepritarė, bet neprieštaravo. Mane trikdė tik jų ironiškos pastabos apie Valdonę. ,,Ar tau neatrodo, kad Valdonei dar per anksti toks ryškus makiažas? – klausdavo mama. O tėtis šaipydamas teiraudavosi, kodėl aš už Valdonę atlieku matematikos ir anglų kalbos užduotis.

Užpulta tokių klausimų, gindavau draugę visokiais būdais. Kaip jie nesupranta, kad Valdonė – pati įdomiausia ir geriausia mergina pasaulyje….

Paskui atėjo vasara. Visas atostogas praleidau mažame miestelyje pas močiutę. Visiems naujiems savo pažįstamiems pasakojau apie Valdonę… Aš jos ilgėjausi, rašiau laiškus, o iš draugės sulaukiau tik vieno atvirlaiškio: ,,Čia faina – einame į diskones, su broliu važinėjamės motociklu.“

Labai laukiau rugsėjo, nes pasiilgau Valdonės. Bet jau pirmasis mūsų susitikimas pasėjo nerimą – Valdonė buvo visiškai kita: nukirpta kasa, pakeista plaukų spalva… Kieme jos žvilgsnis vis dažniau sustodavo ties vaikinais, kurie paslaptingai jai merkė akį. Valdonė tarsi nebegirdėjo manęs – jos mintys buvo kažkur toli toli. Netikėtai paklausė: ,,Ar tu vasarą su kokiu nors bernu susitikinėjai? Aišku, ne, gali ir nesakyti.“ Jos juokas, garsus ir šaižus, dar ilgai skambėjo mano galvoje. ,,Tai iki. Mano seniai laukia – paskui kauks ant manęs, kad vėlai grįžau. Ryt užeisiu,“- pasakė ir dingo laiptinėje.

Visą vakarą praleidau spoksodama į knygą ir nieko nematydama. Vis galvojau apie Valdonę, laukiau jos skambučio. Grįžusi iš darbo mama apkabino mane ir tyliai pasakė: ,,Kaip aš džiaugiuosi, kad judvi su Valdone nebedraugaujate. Jos naująją kompaniją jau apšnekėjo visi kaimynai – sėdi kieme, žvygauja, mėgaujasi visų dėmesiu.“ Puoliau į balkoną – juk ten, kieme, mano geriausia draugė. Ji pastebėjo mane, pamojavo, tik tiek…

Savaitę kankinausi, laukiau, kad ji ateis, paaiškins savo elgesio priežastį, bet… Neištvėrusi nežinomybės ryžausi Valdonę aplankyti. Juk rytoj Rugsėjo 1- oji. Duris atidarė mama. ,,Valdonė su drauge ką tik grįžo – abi pietauja. Gal pakviesti?“ – meiliai aiškino situaciją man. Kažką nerišliai surezgusi (kalbėti aiškiau trukdė gerklėje atsiradęs kamuolys) pasileidau laiptais žemyn. ,,Daugiau niekada su niekuo nedraugausiu. Man nieko nereikia. Valdonė – išdavikė…“ Visą naktį nesumerkiau akių – į šventę ėjau vos vilkdama kojas. Valdonė atsisėdo greta ( laisvų vietų daugiau nebuvo), bet draugės jau nebeturėjau.

Po metų Valdonės tėvai išsikeitė butą – išvažiavo su mano drauge į kitą miestą. Laikas bėgo, kartėlis ir nuoskauda dingo, susiradau naujų draugų….

Kai po 15 metų gatvėje atsitiktinai susitikau Valdonę su vyru – neturėjome apie ką kalbėti. Mudviejų gyvenimas jau pasisuko skirtingais keliais, daugelį dalykų mes pradėjome vertinti kitaip.

Mano patirtis jau leidžia dukrai pasakyti, kad ankstyvoji paauglių draugystė retai būna graži ir ilgalaikė. Viena pusė daugiau išnaudoja kitą – aš buvau ta antroji, ištikimoji ir pasiaukojančioji. Ir visai dėl to nesigailiu.

Views All Time
Views All Time
2205
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn