Kokį pėdsaką tėvų skyrybos palieka vaikams
Daugybė tyrimų, atliekamų visame pasaulyje, patvirtina, kad vaikai iš išsiskyrusių šeimų turi daugiau elgesio, emocinių sveikatos, mokymosi problemų nei vaikai iš pilnų šeimų. Atrodo, kad vaikų psichologinę gerovę lemia ne tik pats skyrybų faktas. Dar gerokai prieš tėvų oficialias skyrybas ir po jų vaikai patiria nemažai neigiamų išgyvenimų.
Vis dažniau psichologai skyrybas ima vertinti ne kaip įvykį, o kaip šeimos keitimosi procesą, susidedanti iš kelių etapų. Jau prieš skyrybas tarp sutuoktinių tarp sutuoktinių būna daugiau konfliktų ar tarpusavio bendravimo sunkumų. Dveji treji metai po skyrybų – kritinis periodas, kai pasikeitus šeimos sudėčiai, keičiasi vaiko kasdieninis gyvenimas: įprasti pomėgiai, šeimos tradicijos, laisvalaikio leidimas, kartais finansinės galimybės ir kitos sąlygos. Taigi įtakos problemų atsiradimui turi ne tik pačios skyrybos, kiek visi kiti su jomis susiję dalykai.
Skyrybų procesas gali prasidėti dar prieš tėvams išsiskiriant. Todėl vaikai, kurių tėvai išsiskiria, jau prieš tai išgyvena daugiau konfliktinių situacijų nei tie vaikai, kurių tėvai nesiskiria. Kai kurie psichologai taip pat pabrėžia, kad tėvai, kurių santuoka vėliau baigiasi skyrybomis, dažniau susiduria su įvairiais sunkumais: alkoholizmu, narkomanija, fizine ar emocine prievarta, nesutarimais dėl lyčių vaidmenų ir kitais nesklandumais.
Šitų dar iki skyrybų esančių žalingų veiksnių reikšmingumą patvirtina išsamūs tyrimai. Štai keliolika metų trukęs tyrimas (autoriai Block, Gjerdė) atskleidė, kad trejų, ketverių ir septynerių metų berniukai iš šeimų, kurio vėliau išsiskyrė, dar iki skyrybų buvo agresyvūs, nepaklusnūs, nemėgstantys bendrauti, nerimastingi. Panašūs Doherty ir Needle atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad lyginant su mergaitėmis iš darnių šeimų, merginos iš susikilusių šeimų dar prieš tėvams išsiskiriant dažniau vartojo narkotikus ir buvo blogiau psichologiškai prisitaikiusios. Po skyrybų tos problemos nepasikeitė. Berniukai iš išsiskyrusių šeimų irgi dar prieš tėvų skyrybas buvau labiau linkę į narkomaniją ir blogiau prisitaikę psichologiškai, tačiau problemų po skyrybų dar pagausėjo.
Laikotarpis po skyrybų dažnai vadinamas sumažėjusių tėvų galimybių periodu. Mat paprasti tėvai (ypač tiek, kurie lieka gyventi su vaikais), patyrę daug stresinių išgyvenimų ir pajutę padidėjusią naštą, mažiau paremia ir disciplinuoja vaikus. Be to, paprastai yra sudaroma namų rutina, įprastinis pietų ir ėjimo miegoti laikas. Kitas žymus pasikeitimas dažniausiai susijęs su finansinės būklės suprastėjimu. Ypač šiuo atveju yra sunku motinoms, likusioms su vaikais. Keletas šios srities tyrinėtojų (Newmann, Arendell) nustatė, kad moterys tuomet dažnai išgyvena depresiją dėl finansinių sunkumų po skyrybų. Kiti autoriai (pvz. Edler, Takeuchi) taip pat nurodo, kad dėl tos pačios priežasties emocinį stresą patiria ir vaikai.
Tikėtina, kad po skyrybų išgyvenamų problemų gausa priklauso ir nuo vaikų amžiaus bei lyties. Kai kurių tyrimų rezultatai teigia, kad santuokos iširimo padariniai žalingesni mažiems vaikams; tačiau yra tyrimų, teigiančių priešingai. Atsižvelgdami į lyčių skirtumus, dauguma tyrinėtojų sutinka, kad išsiskyrus tėvams berniukai patiria daugiau neigiamų išgyvenimų. Tai gali būti susiję su keletu priežasčių. Pirma, berniukai galbūt labiau linkę išreikšti savo psichologinius sunkumus elgesio problemomis, todėl jų patiriami neigiami išgyvenimai atrodo ryškesni.
Antra, mergaitės yra dažniau ”apsaugomos” nuo neigiamų išgyvenimų, galimų sunkumų. Be to, tėvai, mokytojai ar kiti aplinkiniai žmonės mergaites dažniau skatina atvirai išreikšti savo emocijas, dažniau jas guodžia, tuo tarpu berniukams yra “užkraunama” dar kita našta: tu vyras, tu ištversi.
D.Morrison ir A.Chelin atliktas tyrimas, trukęs 9 metus (iš viso buvo įvertinta daugiau nei tūkstantis vaikų) irgi patvirtino, kad išsiskyrus tėvams, mergaičių elgesys beveik nepakito. Tuo tarpu berniukų elgesys tapo gerokai problematiškesnis. Kadangi nebuvo pakankamai įvertintos galimos kitokio pobūdžio problemos, autoriai daro išvadą, jog mergaitės galbūt dažniau linkę reaguoti į tėvų skyrybas kitokiais – sunkiau pastebimais – būdais, pavyzdžiui padidėjusiu nerimastingumu, depresija, perdėtai geru elgesiu. Kita vertus, turint galvoje tai, kad vaikai dažniausiai lieka gyventi su motina, berniukai turbūt pastebimiau ir atviriau išgyvena bendravimo su tėvu trūkumą.
Be pastebimų problemų, tėvų skyrybos palieka ir kur kas gilesnių pėdsakų vaikų emociniam, socialiniam augimui. Daugybė tyrimų (McLanahan) atskleidžia, kad vaikai, gyvenantys tik su vienu tėvu, dažniau įgyja žemesnį išsilavinimą, sukuria šeimas būdami nepilnamečiai, turi nesantuokinių vaikų, dažniausiai jų santuokos baigiasi skyrybomis.
Tai, kaip jauni žmonės bendrauja su sutuoktiniais ar mylimais žmonėmis, yra išmokstama šeimoje. Todėl svarbiausia, ką gali duoti tėvai – tai mylėdami vienas kitą, gerbdami, atvirai, nuoširdžiai ir būtent drauge spręsdami iškilusius sunkumus, rodyti pavyzdį savo vaikams. Jei tėvai taip elgsis, tai ir užaugusių vaikų santykiai su savo žmonomis ar vyrais remsis pagarba bei meile, o ištikus bėdai ar atsiradus problemoms, jie nepuls venas kito kaltinti ar bėgti iš šeimos, o mėgins drauge visa tai įveikti.
