Dar mūsų tėvai pamena laikus, kai vaikai buvo buvo auklėjami gamtinėmis priemonėmis. Beržinė košė, klupdymas ant žirnių buvo nepaklusnesnių vaikų gyvenimo palydovai. Laikai keičiasi. Bausti vaikų negalima.

Tačiau iškyla klausimas – ar tėvai, nustoję bausti vaikus, nebaudžia patys savęs? Kur nueisime, jei jau dabar pyplys, pirmą dieną grįžęs iš mokyklos sąsiuvinėlyje parsineša ne piešinuką „Kaip aš myliu tėvelius“, bet Vaikų teisių apsaugos instancijų telefonus ir rimtą išraišką: „O dabar pabandyk man ką nors…“ Šį kartą negvildensime modernaus vaikų auklėjimo įpatumų. Atsigręžkime atgal – pasidomėkime, kaip, už ką ir kodėl vaikai buvo auklėjami įvairiose epochose – pasaulyje ir Lietuvoje.

Kada atsirado bausmė?

Bausmė – sena kaip pati žmonija. Žmonės visais laikais griežtais (ir skausmingais) metodais koreguodavo elgesį tų, kurie nepaklusdavo tvarkai, nesilaikė bendrųjų taisyklių, buvo tinginiai ar egoistai. Jau seniausi istorijos šaltiniai įrodo, kad auklėjant jaunąją kartą buvo vartojamos fizinės bausmės. Vis dėlto pirmykščių žmonių ugdyme griežtumo, o juolab žiaurumo buvo nedaug, auklėjimas buvo švelnus.

Vergovinėje visuomenėje vaikai buvo žiauriai mušami. Kinijoje fizinėmis bausmėmis buvo siekiama griežtos drausmės, paklusnumo ir nuolankumo vyresniesiems. Senovės Egipto raštininkų mokyklose griežtos kūno bausmės buvo įprastas dalykas. Ant mokyklos sienos didelis užrašas skelbė, kad mokinio „ausis – jo nugaroje“. Rykštė turėjo įkvėpti norą mokytis. Labai negailestingai su vaikais buvo elgiamasi senovės Romoje: nepaklusę tėvams vaikai buvo skaudžiai plakami, baudžiami, o kartais net nužudomi. Dviejų tūkstančių senumo Romos kapavietėse rasta daugybė berniukų, tėvų nužudytų už nepaklusnumą, palaikų. Tai liudija nuo senų laikų išlikęs bauginimas: „Jeigu neklausysi – užmušiu“.

Spartoje vaikai buvo plakami siekiant kitų tikslų. Spartiečiai sakydavo, kad „kūno skausmas skatina protinę ir dorinę energiją“, kad „nėra išauklėtas tas, kuris nėra muštas“. Todėl graikai jaunimą bausdavo, norėdami užgrūdinti charakterį, valią, parengti gerą karį. Spartoje prieš deivės altorių vaikai buvo kruvinai plakami (kartais iki mirties). Tokia savotiška buvo religinė-kultinė skausmo auka.

Suklestėjus Renesansui (XIV – XVI a.), požiūris į vaikų auklėjimą ir bausmes pamažu keitėsi. Pedagogai humanistai pagarbiau pradėjo žiūrėti į vaiką, pasisakė prieš fizinių bausmių praktikavimą. Tuometiniai švietėjai įrodinėjo, kad šiurkštumu, prievarta, mušimu negalima pasiekti teigiamų auklėjimo rezultatų. Tačiau vis dėlto kūno bausmes tam tikrais atvejais pateisindavo, pavyzdžiui, jei vaikas būdavo labai užsispyręs ir atvirai priešgyniaudavo ar neklausė vyresniųjų.

Kaip auklėjo Lietuvoje?

Lietuvių vaikų auklėjimas taip pat nebuvo labai liberali bausmių požiūriu. Liaudiški auklėjimo metodai ypač raiškiai atsispindi patarlėse ir priežodžiuose:„lenk medį, kol jaunas“, „lenk medį, kol dar prilenki, bausk vaiką, kol dar priveiki“, „nebaudžiamam vaikui ragai dygsta“, „kas nedirba, miela vaike, tam ir duonos duot nereikia“…

Tradicinėje lietuvių šeimoje vaikus dažniausiai bausdavo fizinėmis bausmėmis, dažniausiai plaštaka per užpakalį. Didesnė bausmė buvo beržinė rykštė, vadinamoji „beržinė košė“. Paprastai buvo baudžiama ta kūno dalis, kuri nusikalsta. Už spardymąsi mušama per koją, už graibstymą – per rankas, už kitus nusižengimus – per užpakalį. Motinos vaikus bausdavo įvairiais pamokymais, net ir baisių nuotykių pasakojimais, gąsdinimais. Išdykaujantį prie stalo bardavo ar net suduodavo mediniu šaukštu per kaktą. Kiti tėvai nusižengiusius vaikus klupdydavo kampan ir liepdavo nesidairyti. Pasijuokus iš klūpojančio kitam vaikui, ir tą paklupdydavo.

Diržas, rykštė buvo laikomi viešoje, visų matomoje vietoje. Tramdyti, drausminti vaikus piktais žodžiais, keiksmais buvo laikoma nedoru dalyku, žmonės to vengdavo. „Ilgapirščiams“ vaikams tėvai būdavo labai griežti, skaudžiai bausdavo. Už melavimą bausdavo ne tik rykšte, bet ir įvairiais gąsdinimais. Tačiau tėvai vaikus mokydavo geraširdiškumo, rėmėsi aiškinimais, ieškodavo sąsajų su gamta, iš mažens buvo diegiama pagarba vyresniesiems. Buvo neleistina tyčiotis iš luošo ar aklo ir daug kitų ir dabar aktualių dalykų.

Šiuolaikiniai vaikučiai tikriausiai jau neberagauja beržinės košės. Tėveliai prisiskaitę vakarietiškų žurnalų savo vaikučiams jau nuo mažens aiškina įstatymų normas bei pareigas.

Tačiau ar tikrai nauja karta užaugs teisingesnė ir žmoniškesnė, nepropaguojanti smurto? Tik laikas parodys, kas teisus.

Views All Time
Views All Time
4639
Views Today
Views Today
1
0 0