Esu girdėjusi, kad pasaulyje dažniausiai ”karas” vyksta tarp brolių ir seserų: dažniausiai būna taip, kad jie nesutaria, pešasi, nebrangina vienas kto, o kad tai reikėjo daryt, supranta tik tada, kai užauga ir pilnai subręsta, arba kai savo sesės/brolio netenka. Panašus karas vyksta ir tarp manęs ir mano brolio- dažniausiai mes nesutariam, pykstamės, ir panašiai… Pati net nelabai suprantu, kodėl taip yra: na, kodėl mes negalime sutarti. Atrodo, vienas kitą nesigėdydami pravardžiuojame, ko neišdrįstume daryti, tarkim, tarp draugų. O mokykloje beveik visad sutariam pakankamai gerai: kai kartais jį susitinku, tik draugiškai paplepam, o namie karas prasideda iš naujo… Bet kodėl taip yra? Kodėl mes negalime normaliai sutarti? Matyt, tai įgimta – kaip ir visiems kitiems…

Bet mano mamai, pavyzdžiui, buvo kitaip. Kai ji buvo maža, gyveno nuosavame name su dviem pusbroliais – žodžiu, ten gyveno abi šeimos. Ji kartu su savo pusbroliais nugyveno visą savo vaikystę, tad jie buvo kaip broliai ir sesuo. Bet jokio karo tarp jų niekad nebuvo. Jie visad sutardavo, kartu žaisdavo, kartu eidavo į mokyklą – gyveno tikrai draugiškai, nors mano mama pora metų už juos vyresnė. Taigi, tarp jų jokio karo nebuvo – mat mano mama, nors ir už juos abu vyresnė, prie jų nekibdavo, ir sutardavo gerai- ji buvo tarsi geriausi draugai, neskaitant kelių mamos vaikystės draugių, su kurimis ji draugauja iki šiol.

O mano tėčiui – atvirkščiai: jis turi du brolius, ir yra iš visų jauniausias. Jis ne taip gerai sutardavo su savaisiais broliais, nes jie nebuvo su juo baisiai draugiškai – todėl turbūt ir aš ne taip gerai sutariu su savo broliu. Šiaip ar taip, dabar ir mano tėtis gerai sutaria su savo broliais, ir mano mama gerai sutaria su savo pusbroliais – tikiuosi, taip nutiks ir man su manuoju broliu. Tad dabar, nors jis mane ir labai nervina, iš visų jėgų stengiuos jį branginti ir mylėti, kad ir kas bebūtų.

Views All Time
Views All Time
1854
Views Today
Views Today
1
0 0