Anot psichologų, darbo netekimas – vienas didžiausių sukrėtimų gyvenime. Itin stipriai šis įvykis krečia vyrus. Kaip juos prikelti gyvenimui?

Kai vieną dieną vyras grįžta kauštelėjęs ir gaižia mina pareiškia dabar kiek pailsėsiąs, ūmai supranti, kad jį ištiko katastrofa. Etatų mažinimas, įmonės bankrotas, nemokami atlyginimai, konkurencija – nesvarbu, kuri iš šių priežasčių sudrebino jo pasaulį. Tai išgyventi teko ir mums. Kai gana sėkminga prekyba važinėtais automobiliais ėmė trūkčioti ir nešti daugiau nuostolių nei pelno, vyras nutarė trumpam pasitraukti iš šio verslo.

 „Na, ir puiku, – tariau aš. – Pagaliau galėsi pabūti su šeima, atsikvėpti ir galbūt susirasi ramesnį darbą“. Nė nenujaučiau, kad laikinas nedarbas taps dar didesniu išbandymu. Apie ramų poilsį negalėjo būti nė kalbos – vyras visiškai neįstengdavo atsipalaiduoti nei šeimoje, nei su draugais. Jei už savo pinigus jam nupirkdavau kokį nors drabužį, sukeldavo didžiausią skandalą ir net ėmė mažiau valgyti. Tai buvo juokinga. Tuo metu kaip tik dirbau dviejuose darbuose – pinigų mums užteko. Tačiau atrodė, kad kuo daugiau aš uždirbu, tuo jam darosi blogiau. Net nekalčiausią mano flirtą jis vertindavo kaip bandymą ieškoti kito vyro. Kai po poros mėnesių numykė, kaip visiems palengvėtų, jei jis pasitrauktų iš gyvenimo, mano nervai nebeišlaikė. Kaip galima šitaip sureikšminti savo laikinas nesėkmes ir paversti dviejų mėnesių nedarbą pasauline katrastrofa? Negana to, kad išlaikau šeimą, rūpinuosi namais, dar turiu tupinėti ir gelbėti nuo savižudybės savęs gailintį vyrą? Juk aš net trejus metus sėdėjau namie su vaiku, nesėkmingai ieškodama darbo, tačiau to nepaverčiau tragedija. „Tu visai kas kita“, – atsakė jis. Ar tikrai aš visai kas kita?

Vienintelė vertybė

Nuolatinis normaliai mokamas darbas yra didžiulė vertybė ir moterims, ir vyrams. Tačiau pastarieji kažkodėl jo praradimą išgyvena daug sunkiau.

 Apie ką dažniausiai kalbasi vyrai? Tikrai ne apie pirmuosius kūdikio dantukus ar žmonos išlaidumą. Net sporto naujienos ar nauji automobiliai užkabinami tik prabėgomis. Su didžiausiu malonumu ir labiausiai įsijautę jie kalbasi apie darbą. Nenuostabu – juk tai bene vienintelis dalykas, padedantis jiems įsitvirtinti gyvenime, pabrėžti sugebėjimus ir įrodyti pranašumą. Namai ir šeima vyrui tampa vieta, kur galima pailsėti nuo įtampos, pažaisti su vaikais, skaniai pavalgyti, pasimylėti ir pasisėmus jėgų vėl kibti į darbą.

 Čikagos universitete buvo atlikti tyrimai: išskirta 10 veiksnių, sukeliančių didžiausius nervinius sukrėtimus. Penki iš jų vyrams buvo susiję su darbu (pažeminimas pareigomis, atleidimas ir t.t). O moterims darbas yra tik viena iš gyvenimo grandžių. Jos gali save išreikšti per vaikus, namų ruošą, bendravimą. Tačiau ar tikrai toks pasiskirstymas slypi mūsų prigimtyje? Gal tiesiog pernelyg paklūstame stereotipams? Pasak Vyrų krizių ir informacijos centro steigėjo Algirdo Meškausko, ir vyrai, ir moterys kenčia dėl visuomenėje susiklosčiusių stereotipų, kas yra vyriška ir kas moteriška: „Vyrui tenka atsakomybė dėl šeimos išlaikymo, finansų – jam tai tampa psichologine bei fizine našta.

Manau, šiandien nebūtina vienam užsikrauti tokią atsakomybę. Esant tokiai ekonominei padėčiai, nelengva vienam išlaikyti šeimą. Pasiskirstymas, kai moteriai tenka namų ruoša, vaikų auklėjimas, o vyrui – tik pinigų parnešimas, kenkia abiem. Vyras, praradęs pinigų parnešėjo funkciją, pasijunta bevertis. Netiesa, kad jie linkę save realizuoti tik darbe – jie norėtų save atskleisti ir per vaikus. Tik nelabai suvokia, kaip tai padaryti. Nesupranta, kad buvimas kartu, bendrų interesų, pomėgių atradimas svarbesnis už pinigus“.

Gniuždanti parama

Panirti visa galva į darbą ir pinigų kalimą pavojinga ir dėl to, kad kritiniu momentu netenkama moralinės šeimos narių paramos. „Vyras galvodamas tik apie pinigus atitolsta nuo šeimos, – teigia A.Meškauskas. – Netekus darbo, kai prireikia namiškių palaikymo, jo nebėra, nes nėra bendravimo įgūdžių. Vaikai į darbo netekusį tėvą žiūri kaip į kranelį, kuris užsisuko. Jei jis nebūtų nutraukęs santykių su šeima jam būtų lengviau. Atrodo, kad svarbiausia gauti aukštesnes pareigas, parašyti disertaciją, laimėti rinkimus, o vėliau paaiškėja, jog visa tai tebuvo laiko gaišinimas, jog pareigos nieko ypatinga nesuteikė – likai neįvertintas. Su vaikais praleistas laikas yra kur kas patikimesnė investicija.“

„Kuo labiau stengiausi padėti, tuo į didesnę apatiją grimzdavo vyras, – prisimena Irena, kurios vyras nedirbo ištisus metus. – Raudonai apibraukusi darbą siūlančius skelbimus palikdavau laikraštį ant stalo, o grįžusi rasdavau jį net nepajudintą. Per pažįstamus randu neblogą vietelę, o jis nė nesiteikia nueiti pokalbio. Atrodė, kad vyras atvirai ignoruoja mano siūlomą pagalbą.“ Pasak psichologės Danguolės Iškauskienės, primygtinai siūloma pagalba yra viena iš didžiausių moters daromų klaidų. Tokia pagalba priverčia pasijusti visišku nevykėliu. Tokiu atveju derėtų stovėti ne virš, o šalia vyro. Kiekvienas turi savo kelią ir gali pats jį nueiti. Pasitikėjimas labiau padeda atsikelti, nei nuolat rodoma užuojauta ir primygtinai siūloma parama.

Mat vyrai nelinkę pasikliauti kitais. „Vyrai dažnai sprendžia problemas save naikindami, – teigia A.Meškauskas. – Nepasitenkinimas tuo, kad esi išlaikytinis, slopinamas alkoholiu, narkotikais, smurtu. Kartais prieinama iki savižudybės“.

Užsitęsęs nedarbas

Laikinas nedrabas gali būti traktuojamas kaip poilsis, pauzė, galimybė ilgiau pabūti su šeima. Tačiau jei tai trunka ilgiau nei tris mėnesius, šansai sėkmingai atgimti ima mažėti. Atsiranda vienatvės, nevisavertiškumo jausmas, irzlumas, nepakantumas aplinkiniams, sušlubuoja sveikata, kyla seksualinių problemų. Jei vyras buvo pagrindinis šeimos išlaikytojas, užgriūva materialiniai sunkumai: ima augti skolos, apima galimo skurdo baimė. Reikia pripažinti, kad kai kuriems iš jų tokia padėtis tampa gana patogi.

Psichologės D.Iškauskienės teigimu, dažniausiai į tokią padėtį patenka ambicingi, išdidūs, bet nelankstūs vyrai. Jiems sunku imtis naujų dalykų. Darbo ieškojimas jiems prilygsta išmaldos prašymui. Dažniausiai tai būna valdingų motinų sūnūs, įpratę laukti nurodymų, kaip gyventi. A.Meškauskas teigia, kad didžiausią procentą krizių centre sudaro menininkai, ypač muzikai. Gal todėl, jog yra jautresni? Pasak jo, susirasti darbą vėl trukdo stereotipas „vyriška – nevyriška“: „Daugybė tipiškai vyriškų darbo vietų dingo, užsidarius gamykloms. Dabar plečiasi paslaugų sfera, kurioje lengviau vietą randa moterys. Be to, vyras ieško geriau mokamo darbo nei moteris. Iš dalies dėl to, kad jiems tenka išlaikytojo vaidmuo, iš dalies dėl to, kad prastesnis darbas žeidžia jo savigarbą. Dažnai tenka išgirsti vyro teigimą, kad jam neapsimoka dirbti už kelis šimtus. To beveik nesu girdėjęs iš moterų. Galbūt moters realus atsakomybės jausmas didesnis?“ Pasak psichologų, moteris imtis bet kokio darbo verčia itin stiprus motinystės instinktas. O vyrai labiau priklausomi nuo socialinės aplinkos, ambicijų, prestižo. Keista, bet būti išlaikomam kai kuriems vyrams atrodo mažiau gėdinga, nei imtis atsitiktinių darbų.

Greitoji pagalba darbo netekusiam vyrui

1. Įsijauskite į jo padėtį ir apsišarvuokite kantrybe. Bet koks jaudulys, nerimavimas suteiks tik nereikalingos panikos.

2. Pirmomis dienomis leiskite vyrui išsikalbėti, pasiskųsti ar tiesiog patylėti – žiūrint ko jam tuo metu reikia.

3. Vėliau neskatinkite jo grįžimo į prisiminimus, ignoruokite jo kalbas apie tai, kas buvo ir koks niekšas yra eksviršininkas. Skatinkite kalbėti apie tai, ką vertėtų keisti ir kas bus.

4. Netapkite įpročių vergais. Noras žūtbūt išsilaikyti viršūnėje – apsipirkinėti prabangiuose salonuose ir pietauti restoranuose – įstums jus į dar sunkesnę padėtį.

5. Nekaltinkite, neįžeidinėkite ir nesišaipykite iš vyro. Dar blogiau jo gailėti: jis arba paliks savo bejėgiškumo liudininkę, arba susitaikys su tokia padėtimi ir taps mamytės sūneliu.

6. Neprisiimkite visos atsakomybės. Jis turi jaustis atsakingas už save, jus ir vaikus. Tai vers ieškoti išeities.

7. Užkraukite jį darbu, geriausia fiziniu. Netgi sportas yra geriau nei nieko neveikimas, nes tai kelia organizmo tonusą, padeda palaikyti formą, atitraukia nuo juodų minčių ir noro visus rūpesčius užpilti alkoholiu.

8. Leiskite jam suprasti, kad net nedirbdamas jis tebėra toks pat mylimas, vertas pagarbos ir geidžiamas.

9. Vertinkite tai kaip bendrą nelaimę, neskubėkite nutraukti santuokos. Jei atlaikysite šį išbandymą, sustiprės judviejų santuoką ir padidės pasitikėjimas vienas kitu. Tačiau jei našta tampa nepakeliama, gelbėkite save ir vaikus, leisdama vyrui kapstytis vienam.

Views All Time
Views All Time
1697
Views Today
Views Today
1
0 0