Antroji santuoka yra kur kas didesnis laimėjimas nei pirmoji. Vyrai – nelyginant vaikai. Ne taip sunku nieko nenutuokiantį vaiką nuvesti pas dantų gydytoją pirmą kartą. Tačiau pasodink jį į stomatologo kėdę antrą kartą, kai jis jau puikiai žino, kas yra replės ir dantų grąžtas! Tad jei vieną sykį rimtai nusvilęs vyras vėl ryžosi vesti, galite neabejoti – jis jus iš tikrųjų myli.

Ir vis dėlto net jei iš antrų rankų pirktas drabužis yra kur kas geresnės kokybės nei sužvejotas kur nors Gariūnuose, pažįstamiems geriau apie tai neprasitarti – dėvėtos kelnės, net jei jos yra paties Calvino Kleino, niekada nebus vertinamos taip kaip naujos. Panašiai ir su vyrais. Išvardijusios visas naujai atrastojo princo dorybes, frazę: „Tiesa, jis išsiskyręs…“ tariame kiek prislopinusios balsą. Žinoma, tai smulkmena. Ir tai jau nieko nebestebina. Psichologo Gedimino Navaičio teigimu, antroji santuoka nėra labai retas reiškinys – Lietuvoje šiuo metu jos sudaro apie ketvirtadalį visų santuokų. Yra ir kitas niuansas – išsiskyrę vyras ir moteris labai skirtingai vertinami. Vyrauja nuomonė, jog jei moteris išsiskyrė, – vadinasi, ji nesugebėjo išsaugoti santuokos, o vyras paprastai laikomas nesuprastu vargšeliu. Taigi jūs turite visus šansus tapti gerąja fėja, kuri jį supras, priglaus ir visa galva pranoks buvusiąją. Atsargiai: toks įsitikinimas neretai labai apsunkina gyvenimą.

Lenktynės, kurios nesibaigia

Viena mano pažįstama, tarkim, vardu Roma, prieš trejetą metų nusičiupo neblogą vyruką iš antrų rankų. Ji šventai tikėjo, kad pirmoji jo žmona buvo tikra bjaurybė: netvarkinga, kvaila, valdinga, neseksuali, o iš vyro troško tik pinigų. Roma – visiškai kitokia. Visada tvarkingai apsirengusi, pasidažiusi, nekaprizinga ir ištroškusi meilės. Pirmoji žmona nemokėjo ruošti valgio? Užtat Roma nukraudavo stalą kelių patiekalų vakariene. Anoji nuolat skambinėjo vyrui ir jį kontroliavo? Roma nedrįsdavo surinkti mylimojo numerio, net jei šis į pasimatymą vėluodavo porą valandų. Nepaisant to, susituokus išsaugoti pozicijas Romai darėsi vis sunkiau. Kartais ji taip norėdavo pabūti ir irzli, ir susivėlusi, tačiau vyro frazė: „Negi ir tu tokia pat?“ priversdavo ją sustingti poza „visada pasirengusi!“ „Gal taip ir geriau, – guodžiasi ji. – Tai padeda man neapkerpėti.“ Tačiau ko verta šeima, kurioje negali būti savimi?

Nuolatinis lyginimas su buvusiąja skaudina, o bandymas tapti tobulu anos antipodu verčia pamiršti savo tikruosius poreikius. Liūdniausia tai, kad pranokti kitą žmogų visu šimtu procentų net neįmanoma – visada atsiras savybių, kuriomis pirmoji ponia pasirodys esanti pranašesnė. Tarkim, jūs protingesnė, tolerantiškesnė, gal net gražesnė. Tačiau atsidūrusi tarp bendrų pažįstamų netikėtai išgirstate: „O prisimeni, kaip tavo Birutė pasakodavo tą anekdotą? Visi išlūždavo!“ Tik mažutė replika – ir iškart nokautas: tavo humoro jausmas nė iš tolo neprilygsta josios!

Stiprios ir savimi pasitikinčios asmenybės tokį lyginimą įveikia pasitelkdamos humorą. Žurnalistė Edita Mildažytė „Ievai“ prieš kelerius metus prisipažino su tuo taip pat susidūrusi: „Bendro gyvenimo pradžioje manasis klausdavo: „Tai ką? Pusryčių nebus?“ „Ne“, – atsakydavau ir apsiversdavau ant kito šono. Supratau, kad jis pratęs valgyti šiltus pusryčius ir norėtų jų gauti. Teko priprasti iš naujo“.

Psichologas Gediminas Navaitis tikina, kad nėra jokio reikalo nuogąstauti dėl lyginimo su buvusiąja. „Ir vyrai, ir moterys retai pasakoja naujiems partneriams apie buvusią šeimą. Todėl su akivaizdžiu lyginimu nesusiduriama. Didesnį pavojų kelia ne lyginimas su ankstesne sutuoktine, bet su moterimis, su kuriomis jis bendravo trumpai. Savaitės meilės romanas neretai palieka malonesnių įspūdžių nei nesėkmingai susiklostęs šeimyninis gyvenimas.“ Vis dėlto liūdna suvokti, kad visa tai, ką jūs išgyvenate su tokiu džiaugsmu ir entuziazmu, jo gyvenime jau buvo. Kad virpulys tariant vedybų priesaiką jam jau pažįstamas, o jūsų pirmagimis jam – visiškai ne pirmagimis.

Septyniolikto mėnesio sindromas

Manyti, kad ankstesnė vyro patirtis išsitrins kaip senas dokumentas spustelėjus mygtuką „Delete“, gali tik visiškos naivuolės. Psichologai tikina, jog skyrybos niekada nebūna baigtas procesas – žmogus, kuris ilgą laiką buvo svarbi vyro gyvenimo dalis, nesiliaus egzistavęs. Taktiškas ir protingas vyras niekada nepasakos savo antrajai žmonai apie jį apninkančias abejones, bet ar tai reiškia, kad jų išvis nėra? Buvo atlikti tyrimai bandant išsiaiškinti, ką iš tiesų jaučia išsiskyręs vyras. Savanoriai apklausti hipnotinio transo būsenos. Pasirodo, antrųjų žmonų baimė, kad vyras ja nusivils taip pat, kaip nusivylė pirmąja, nėra visiškai nepagrįsta. Dauguma vyrų tapę laisvi ima svajoti apie kažkokią nerealią idealią moterį, kuri bus visais atžvilgiais pranašesnė už pirmąją – supratingesnė, jaunesnė, gražesnė ir, žinoma, seksualesnė. Tai, kas nutiko pirmąsyk, jie laiko klaida, kurią padarė dėl patirties stokos, skubos ar jaunystės kvailumo. Tačiau dabar viskas bus kitaip. Pagyvenę kurį laiką su kita moterimi jie dar labiau nusivilia, nes suvokia, kad ši irgi turi savų trūkumų ir reikalavimų ir kad – tai baisiausia – svajonių moteris apskritai neegzistuoja. Nusivylimo jausmas verčia vyrus atsigręžti į pirmąją santuoką. Ir padaryti išvadą, jog ji buvo ne tokia jau prasta. Nenuostabu, kad tokiu metu maždaug kas trečias vyras svajoja apie grįžimą į buvusią šeimą. Psichologai šį periodą vadina „septyniolikto mėnesio sindromu“ – kaip tik tiek laiko praėjus po skyrybų vyrą užplūsta praeities ilgesys. Viena iš didžiausių klaidų, kurią daro antrosios sutuoktinės, – bandymas suvystyti vyrą, kol jis dar „šiltutėlis“, tiksliau, neatvėsęs po pirmosios santuokos. Taip, tuo metu jis yra jautrus, pažeidžiamas, išsiilgęs supratimo, šilumos ir meilės, tad gali čiupti jus kaip viliojantį jauką, kuris jį ištrauks iš depresijos liūno ir padės susigrąžinti prarastą savigarbą. Tačiau užuot žvejojusios drumstame vandenyje, verčiau luktelėkite, kol jis nusistovės, ir vyras susivoks, ko iš tiesų nori iš gyvenimo ir iš jūsų.

Išimtiniais atvejais bejėgis būna net laikas. „Problemų kyla, jei žmogus nėra psichologiškai išsiskyręs su savo ankstesne šeima, tebemyli buvusią žmoną ir nenorėtų kurti jokių kitų santykių, – teigia psichologas Gediminas Navaitis. – Tokie žmonės palyginti retai tuokiasi antrąsyk. Esama žmonių, kurie apskritai nesukurti šeimyniniam gyvenimui. Tokie nusivilia ir pirmąja, ir antrąja, ir bet kokia santuoka apskritai.“

Guodžia tai, kad, statistikos duomenimis, ir pirmosios, ir antrosios santuokos iširimo tikimybė yra panaši. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad antrąsyk vedę vyrai jaučiasi tokie pat laimingi – visiškai gali būti, kad nusvilę antrą kartą jie tiesiog nuleidžia rankas ir nebenori iš naujo pradėti skyrybų, teismų ir naujų paieškų maratono.

Ir vis dėlto net jei iš antrų rankų pirktas drabužis yra kur kas geresnės kokybės nei sužvejotas kur nors Gariūnuose, pažįstamiems geriau apie tai neprasitarti – dėvėtos kelnės, net jei jos yra paties Calvino Kleino, niekada nebus vertinamos taip kaip naujos. Panašiai ir su vyrais. Išvardijusios visas naujai atrastojo princo dorybes, frazę: „Tiesa, jis išsiskyręs…“ tariame kiek prislopinusios balsą. Žinoma, tai smulkmena. Ir tai jau nieko nebestebina. Psichologo Gedimino Navaičio teigimu, antroji santuoka nėra labai retas reiškinys – Lietuvoje šiuo metu jos sudaro apie ketvirtadalį visų santuokų. Yra ir kitas niuansas – išsiskyrę vyras ir moteris labai skirtingai vertinami. Vyrauja nuomonė, jog jei moteris išsiskyrė, – vadinasi, ji nesugebėjo išsaugoti santuokos, o vyras paprastai laikomas nesuprastu vargšeliu. Taigi jūs turite visus šansus tapti gerąja fėja, kuri jį supras, priglaus ir visa galva pranoks buvusiąją. Atsargiai: toks įsitikinimas neretai labai apsunkina gyvenimą.

Lenktynės, kurios nesibaigia

Viena mano pažįstama, tarkim, vardu Roma, prieš trejetą metų nusičiupo neblogą vyruką iš antrų rankų. Ji šventai tikėjo, kad pirmoji jo žmona buvo tikra bjaurybė: netvarkinga, kvaila, valdinga, neseksuali, o iš vyro troško tik pinigų. Roma – visiškai kitokia. Visada tvarkingai apsirengusi, pasidažiusi, nekaprizinga ir ištroškusi meilės. Pirmoji žmona nemokėjo ruošti valgio? Užtat Roma nukraudavo stalą kelių patiekalų vakariene. Anoji nuolat skambinėjo vyrui ir jį kontroliavo? Roma nedrįsdavo surinkti mylimojo numerio, net jei šis į pasimatymą vėluodavo porą valandų. Nepaisant to, susituokus išsaugoti pozicijas Romai darėsi vis sunkiau. Kartais ji taip norėdavo pabūti ir irzli, ir susivėlusi, tačiau vyro frazė: „Negi ir tu tokia pat?“ priversdavo ją sustingti poza „visada pasirengusi!“ „Gal taip ir geriau, – guodžiasi ji. – Tai padeda man neapkerpėti.“ Tačiau ko verta šeima, kurioje negali būti savimi?

Nuolatinis lyginimas su buvusiąja skaudina, o bandymas tapti tobulu anos antipodu verčia pamiršti savo tikruosius poreikius. Liūdniausia tai, kad pranokti kitą žmogų visu šimtu procentų net neįmanoma – visada atsiras savybių, kuriomis pirmoji ponia pasirodys esanti pranašesnė. Tarkim, jūs protingesnė, tolerantiškesnė, gal net gražesnė. Tačiau atsidūrusi tarp bendrų pažįstamų netikėtai išgirstate: „O prisimeni, kaip tavo Birutė pasakodavo tą anekdotą? Visi išlūždavo!“ Tik mažutė replika – ir iškart nokautas: tavo humoro jausmas nė iš tolo neprilygsta josios!

Stiprios ir savimi pasitikinčios asmenybės tokį lyginimą įveikia pasitelkdamos humorą. Žurnalistė Edita Mildažytė „Ievai“ prieš kelerius metus prisipažino su tuo taip pat susidūrusi: „Bendro gyvenimo pradžioje manasis klausdavo: „Tai ką? Pusryčių nebus?“ „Ne“, – atsakydavau ir apsiversdavau ant kito šono. Supratau, kad jis pratęs valgyti šiltus pusryčius ir norėtų jų gauti. Teko priprasti iš naujo“.

Psichologas Gediminas Navaitis tikina, kad nėra jokio reikalo nuogąstauti dėl lyginimo su buvusiąja. „Ir vyrai, ir moterys retai pasakoja naujiems partneriams apie buvusią šeimą. Todėl su akivaizdžiu lyginimu nesusiduriama. Didesnį pavojų kelia ne lyginimas su ankstesne sutuoktine, bet su moterimis, su kuriomis jis bendravo trumpai. Savaitės meilės romanas neretai palieka malonesnių įspūdžių nei nesėkmingai susiklostęs šeimyninis gyvenimas.“ Vis dėlto liūdna suvokti, kad visa tai, ką jūs išgyvenate su tokiu džiaugsmu ir entuziazmu, jo gyvenime jau buvo. Kad virpulys tariant vedybų priesaiką jam jau pažįstamas, o jūsų pirmagimis jam – visiškai ne pirmagimis.

Septyniolikto mėnesio sindromas

Manyti, kad ankstesnė vyro patirtis išsitrins kaip senas dokumentas spustelėjus mygtuką „Delete“, gali tik visiškos naivuolės. Psichologai tikina, jog skyrybos niekada nebūna baigtas procesas – žmogus, kuris ilgą laiką buvo svarbi vyro gyvenimo dalis, nesiliaus egzistavęs. Taktiškas ir protingas vyras niekada nepasakos savo antrajai žmonai apie jį apninkančias abejones, bet ar tai reiškia, kad jų išvis nėra? Buvo atlikti tyrimai bandant išsiaiškinti, ką iš tiesų jaučia išsiskyręs vyras. Savanoriai apklausti hipnotinio transo būsenos. Pasirodo, antrųjų žmonų baimė, kad vyras ja nusivils taip pat, kaip nusivylė pirmąja, nėra visiškai nepagrįsta. Dauguma vyrų tapę laisvi ima svajoti apie kažkokią nerealią idealią moterį, kuri bus visais atžvilgiais pranašesnė už pirmąją – supratingesnė, jaunesnė, gražesnė ir, žinoma, seksualesnė. Tai, kas nutiko pirmąsyk, jie laiko klaida, kurią padarė dėl patirties stokos, skubos ar jaunystės kvailumo. Tačiau dabar viskas bus kitaip. Pagyvenę kurį laiką su kita moterimi jie dar labiau nusivilia, nes suvokia, kad ši irgi turi savų trūkumų ir reikalavimų ir kad – tai baisiausia – svajonių moteris apskritai neegzistuoja. Nusivylimo jausmas verčia vyrus atsigręžti į pirmąją santuoką. Ir padaryti išvadą, jog ji buvo ne tokia jau prasta. Nenuostabu, kad tokiu metu maždaug kas trečias vyras svajoja apie grįžimą į buvusią šeimą. Psichologai šį periodą vadina „septyniolikto mėnesio sindromu“ – kaip tik tiek laiko praėjus po skyrybų vyrą užplūsta praeities ilgesys. Viena iš didžiausių klaidų, kurią daro antrosios sutuoktinės, – bandymas suvystyti vyrą, kol jis dar „šiltutėlis“, tiksliau, neatvėsęs po pirmosios santuokos. Taip, tuo metu jis yra jautrus, pažeidžiamas, išsiilgęs supratimo, šilumos ir meilės, tad gali čiupti jus kaip viliojantį jauką, kuris jį ištrauks iš depresijos liūno ir padės susigrąžinti prarastą savigarbą. Tačiau užuot žvejojusios drumstame vandenyje, verčiau luktelėkite, kol jis nusistovės, ir vyras susivoks, ko iš tiesų nori iš gyvenimo ir iš jūsų.

Išimtiniais atvejais bejėgis būna net laikas. „Problemų kyla, jei žmogus nėra psichologiškai išsiskyręs su savo ankstesne šeima, tebemyli buvusią žmoną ir nenorėtų kurti jokių kitų santykių, – teigia psichologas Gediminas Navaitis. – Tokie žmonės palyginti retai tuokiasi antrąsyk. Esama žmonių, kurie apskritai nesukurti šeimyniniam gyvenimui. Tokie nusivilia ir pirmąja, ir antrąja, ir bet kokia santuoka apskritai.“

Guodžia tai, kad, statistikos duomenimis, ir pirmosios, ir antrosios santuokos iširimo tikimybė yra panaši. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad antrąsyk vedę vyrai jaučiasi tokie pat laimingi – visiškai gali būti, kad nusvilę antrą kartą jie tiesiog nuleidžia rankas ir nebenori iš naujo pradėti skyrybų, teismų ir naujų paieškų maratono.

Views All Time
Views All Time
3841
Views Today
Views Today
1
0 0