59 metais pr. Kr. konsulas Cezaris išleido įstatymą, kuriuo įsakė trijų ir daugiau vaikų tėvus apdalyti žeme. Jo įpėdinis imperatorius Augustas davė nurodymą daug vaikų auginančius tėvus privilegijuoti, o bevaikėms šeimoms taikyti politines ir finansines sankcijas. Taip pat liepė bausti ir dvidešimties sulaukusias, bet neištekėjusias moteris (nes dauguma moterų būdavo ištekinamos dar paauglystėje) bei per 25 perkopusius vyrus. Ciceronas buvo užsimojęs šeimos nekūrimą apskritai uždrausti. O imperatorius Trajanas įvedė savotiškas vaikų pašalpas.

Bet visa tai nieko negelbėjo – Romos imperijoje vaikų nepadaugėjo. Jokios socialinės-politinės prievartos bei baudžiamosios priemonės imperijos demografinės padėties netaisė. Jau pirmame šimtmetyje graikų-romėnų pasaulis atrodė gerokai apmenkęs, gyventojų mažėjo (mažėjo ne vien dėl gimstamumo), imperija tapo priklausoma nuo imigrantų (dėl to vėliau jos teritorijoje buvo leidžiama kurtis įvairiems „barbarams“, kaip antai germanams).

Tautos prieaugio gausa nesileido reguliuojama įstatymais, nes vaikų trūkumas visų pirma susidarė ne dėl politinių ar ekonominių priežasčių. Tos priežastys daug labiau pasirodė esančios kultūrinės bei religinės prigimties.

Tais laikais kurti šeimą, be abejo, buvo taisyklė, kuri oficialiai buvo palaikoma ir gerbiama. Bet tikrovėje santuokos įvaizdis toli gražu nebuvo toks puikus. Šeimos dažniausiai buvo kuriamos dėl būtinybės – legalios galimybės susilaukti teisėtų palikuonių (visų pirma sūnų). Emocinio bei seksualinio pasitenkinimo buvo einama ieškoti kitur, pas vyriškos ir moteriškos lyties prostitutes, kurių tada būriavosi ant kiekvieno kampo.

Nepageidaujamų naujagimių žudymas arba pametimas buvo kasdienybė, normalus ir legalus veiksmas, Romoje įtvirtintas nuo V a. pr. Kr., Dvylikos lentelių įstatymuose bei palaimintas tokių didžių filosofų kaip Platonas ir Aristotelis. Tacitas su pasibjaurėjimu rašo apie žydų draudimą atsikratyti naujagimių.

Klestėte klestėjo ir abortai, kuriuos iš esmės reguliavo vyrai. Jie nuspręsdavo, kada abortas reikalingas, jie buvo atsakingi, jei ši procedūra pasibaigdavo ne tik vaiko, bet ir žmonos mirtimi (arba nevaisingumu, nes abortams dažnai buvo naudojami nuodai). Celsas veikale De medicina labai tikroviškai ir vaizdžiai aprašo žiaurius mechaninius abortų atlikimo metodus.

Kadangi daugiau nei vienos dukters dažniausiai nebuvo pageidaujama, todėl laikui bėgant, ėmė trūkti moterų, motinų būsimiems vaikams. Susiklostė ne tik prasta demografinė padėtis, bet ir atsirado vyrų perteklius (pagal sociologą R. Starką, pirmo šimtmečio pabaigoje 100 moterų teko 130 vyrų).

Situaciją Romos imperijoje pagerino ne įstatyminės priemonės, bet atėjusi krikščionybė. Vienu iš svarbiausių jos darbų buvo moters orumo ir vertės pakėlimas. Krikščionėms buvo leista vėliau tuoktis; vyrams draudžiama versti moteris savo nuosavybe; moters ir vyro santykiuose buvo akcentuojama abipusė pagarba, meilė ir ištikimybė. Lyčių lygiavertiškumo bei abipusio sutarimo santuokoje principo įvedimas, kaip rašo Paulius 1 Kor 7, tuo laiku sukėlė tikrą kultūrinę revoliuciją (todėl iš istorinės perspektyvos žvelgiant, Pauliui prikišti priešiškumą moterims, kaip daro net kai kurie krikščionys, yra tiesiog absurdiška).

Krikščionys neskirstė santuokinės meilės ir seksualumo kaip stoikai (ką vėliau, deja, perėmė ir Bažnyčios tėvai). Krikščionys draudė tiek vyrams, tiek moterims ikisantuokinius ir nesantuokinius lytinius santykius. Našlėms ir našlaičiams remti turėjo išvystę tuo metu labai naujoviškas bendruomenines socialines programas. Abortai, naujagimių žudymas ar pametimas buvo griežtai draudžiami.

Bet visų svarbiausia, krikščionys (kaip ir judėjai) laikėsi Dievo įsakymo iš Pr 1, 28: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“. Šį įsakymą jie suprato ne kaip individualią prievartą pradėti gyvybę ir gimdyti, bet kaip santuokos principą su iš jo išplaukiančia pareiga susilaukti palikuonių. Ši principinė pareiga kėlė ne būtinybės jausmą, o tikrą norą turėti vaikų.

Persikelkime į šias dienas. Lietuvos vyriausybė birželio gale pasiūlė motinystės pašalpai įvesti „lubas“ (vaiką auginanti motina ar tėvas į rankas negalės gauti daugiau nei 3720 litų; dabar didžiausia išmoka – 7440 litų; taip „Sodrai“ pavyktų per metus sutaupyti apie 150 mln. litų). Aplodismentų šitoks sprendimas, žinoma, nesulaukė. Viename iš LRT reportažų buvo pakalbintos būtent moterys, kurių šeimos pajamos siekia apie 20 tūkstančių litų ir jos, be abejo, reiškėsi labai piktai, valdžios sprendimą pavadindamos gryna vagyste: „Lygiai taip pat jausčiausi, jei kas nors įsibrautų į mano butą ir išsineštų televizorių, lovą, šaldytuvą.“

Tikėtis ko nors kito būtų naivu ir nereikalinga (nors sunkmečiu galėtų nuskambėti ir noro solidarizuotis gaidelė). Visur ir visada, kai tik valdžia persistengia ir puola remti ne tik stokojančius, bet ir ką tik netingi, užstringa savo užsiaugintuose rėmimų brūzgynuose. Visada ir visoms valdžioms paramų, lengvatų, kompensacijų, pašalpų įvedimas buvo ir bus aukso vertės žingsnis, nes patinka liaudžiai. Bet užtat liaudžiai baisiausiai nepatinka, kai valdžia susipranta klydusi. Kai pamato, kad visiems daigeliams nebeužtenka šilto vandenėlio… Tada tokia valdžia apšaukiama tikra bjaurybe. Žmonėms būdingas gebėjimas labai greitai ir tvirtai prisirišti prie įvairių lengvatų tiek, kad jos paverčiamos egzistencijos dalimi, teisėta nuosavybe. Nors apie tikrą nuosavybę net nė minties negali būti.

Tačiau pirmiausia kyla esminis klausimas: kam apskritai reikėjo įvesti tokio dydžio pašalpas? Kodėl pasirodė būtina vaiko susilaukusiems tėvams (vienam iš jų) per dvejus metus kompensuoti 100 (atitinkamai 85) procentus atlyginimo? Tikriausiai šitokiais skandinaviškais procentais pirmiausiai norėta duoti signalą: gimdykite daugiau vaikų! Ir tikrai, sako, vaikų ėmė gimti daugiau. Bet tada kyla antras klausimas, ar dėl to tolimesnėje ateityje tikrai pagausės Lietuvos gyventojų? Ar tokios priemonės iš esmės gali pagerinti šalies demografinę padėtį?

Iš pirmo žvilgsnio ši kampanija panaši į tą Vakarų Europoje, kur pinigų duoda už automobilio išmetimą į sąvartyną. Vokiečiai sumoka net 2500 eurų, kad tik atsikratytum senos ir pirktum naują mašiną. Kai šitaip, tai kodėl nenusipirkus (net jeigu senukė dar visai miela bei dailiai blizga). Žmonės skuba reaguoti, nes tik 2009 bus mokami pinigai. Paskui jau nebus. Žmonės paankstina savo sprendimą, kurį būtų įgyvendinę tik po metų ar kelerių. Žmonės perka dabar, bet tai reiškia, kad nepirks paskui. Kitąmet ar po poros metų nebus perkamos naujos mašinos, nes visi jomis bus apsirūpinę per šiuos, dosniuosius metus. Tikriausiai taip ir su tais vaikais. Ar tikrai didelė motinystės pašalpa kels norimų susilaukti vaikų skaičių, labai abejotina. Nes pinigai šian ar ten – tikram šeimų norui turėti vaikų valstybinių priemonių įtaka dažniausiai būna labai ribota.

Norimų susilaukti vaikų skaičius beveik visoje Europos valstybių yra mažesnis negu du, o faktinis norimas šeimos dydis net turtingiausiose šalyse kaip Vokietija ar Austrija žymiai žemesnis – nepaisant labai dosnios paramos. Mat norimų susilaukti vaikų skaičius yra lemiamas faktorius, nes nenorimų vaikų ir taip nesusilaukiama (dėl gerų galimybių planuoti šeimos dydį ir reguliuoti gimstamumą). Ir šis faktorius, kaip ir pradžioje minėtame antikos pavyzdyje, yra visų pirma veikiamas kultūros ir religijos.

Tad kokia gi ta kultūrinė įtaka? Pirmuoju punktu tebūnie paminėtas gyventojų pertekliaus pasaulyje mitas. Pagal jį esą žemėje mūsų jau žymiai per daug. Todėl gimstamumą esą būtina ne skatinti, o kaip tik stabdyti. Šią tezę prieš du šimtus metų išpopuliarino britų ekonomistas T. Malthusas veikale „Gyventojų raidos principai“. Jo pagrindinė mintis, kad žmonių populiacija auga geometrine progresija, o maisto išteklių – tik aritmetine. Didelę įtaką turėjo ir amerikiečių biologo P. R. Ehrlicho „The Population Bomb“ (1968).

Nors visi „stabdytojai“ gerai žino, kad Europos šalims tai negalioja, tačiau nuomonę plačiais mostais sėja pasinaudodami intelektualų balsu ir žiniasklaida. Antai Lietuvos filosofas A. Šliogeris pereitų metų „Atgimime“ aiškiai pasakė, kad „pasaulyje trūksta maisto“ dėl per didelio gyventojų kiekio. O Lietuvoje dar esą per daug ir „lūzerių“, būtų labai gerai, kad asocialios šeimos vaikų visai nesusilauktų. Kadangi „iš asocialių šeimų atsiranda nusikaltėliai, debilai, girtuokliai, narkomanai, tinginiai ir panašaus pobūdžio padugnių fauna“, įsitikinęs filosofas. Šitokie sakiniai yra ne vien Šliogerio asmeninio cinizmo išraiška, bet ir paplitusi kultūrinė laikysena.

Ekonomistas Julianas L. Simonas (1932-1998) šitokiam mitui griežtai pasipriešina savo knygose „The Ultimate Resource“ ir „The Resourceful Earth“. Anot jo, problema numeris vienas yra ne pasaulio gyventojų perteklius, o politinės bei ekonominės laisvės stoka. „Daugiau žmonių tikrai sukuria daugiau problemų. Bet toms problemoms spręsti būtent ir reikia tų žmonių. Svarbi varomoji jėga, kuri galėtų paskatinti pasaulio pažangą, yra mūsų žinių lygis“, sako Simonas.

Simonas pateikia labai svarbų argumentą: žinios ir švietimas. Jis tinkamas būtent ir „asocialių šeimų vaikams“, nes tikrai negimsta nė vienas, prakeiktas būti padugnių fauna. Visi turi tam tikrą potencialą, net jei ir nepasieks A. Šliogerio lygio. Štai čia valstybės (valdžios) įsikišimas tikrai galėtų pasirodyti efektyvus. Valstybė galėtų padėti vaikams iš socialiai remtinų šeimų įgyti kuo geresnį išsilavinimą. Užuot šimtais milijonų šelpę penkiaženkles sumas gaunančias šeimas, galėtų ir turėtų paremti silpniau besimokančius vaikus. Geras aprūpinimas švietimu tikrai gali padaryti įtaką norui gimdyti daugiau vaikų, bet, deja, šiuo metu mokyklų finansavimas tik dar labiau karpomas…

Kitas punktas – nepalankus požiūris į daugiavaikes šeimas. Šeima su keturiais ar daugiau vaikų nelaikoma normaliu dalyku. Nes visuomenė, visas gyvenimas šaukte šaukia: daryk karjerą! Kuo greitesnę ir kuo didesnę! O su daug vaikų, be abejo, taip efektyviai neapsisuksi. Vienas iš vokiškojo dienraščio „FAZ“ leidėjų F. Schirrmacheris pateikia labai taiklią ir spalvingą daugiavaikės motinos vertinimo klišę: „Kvailė arba katalikė, ir jau tikrai absoliučiai neambicinga, nuolat serganti ir beveik garantuotai visai nesirūpinanti savimi“ („Minimum“).

Net kasmečiai TV mamų mamos rinkimai šio įvaizdžio, regis, negerina, nepadeda nei romantizavimas, nei pompastiškas aukštinimas. Atrodo, kad ne medalių, statulėlių ar padidinto žiniasklaidos dėmesio reikia, o paprasto normalumo. Kai nespoksosime į alėja žengiančią trivaikę ar keturvaikę šeimą, o patys tokią vesimės, nes tai bus normalu, tada daug kas keisis.

Tada garantuotai atsiras daugiau palankumo ir draugiškumo vaikams, formuosis vaikams draugiška aplinka – tebūnie tai trečiasis kultūrinės įtakos faktorius. Milijardai metami gatvėms, tiltams, pastatams, net tualetams – o kiek viešosioms vaikų žaidimo aikštelėms? Pasileiskime kada su šiuo klausimu per Lietuvos miestus ir didmiesčius! Gerai, kad sovietinis metalas nebuvo prastas, tai dabar bent kai kur stovi užsilikusi čiuožykla ar karuselė. Koks miestas gali pasiūlyti savo mažiesiems gyventojams viešų saugių ir gerai prižiūrimų žaidimo aikštelių? Kur eiti su tuo būriu savo vaikų, kai tėvai net su vienu neturi kur nueiti? Be abejo, privačios iniciatyvos taip pat reikalingos. Bet privatumas dažniausiai labai greitai iškelia vieną sąlygą: kuo aukštesnė tvora. Kad kuo saugiau atskirti savo geruosius nuo nešvarios ir besikeikiančios padugnių faunos.

O gal galėtų kas nurodyti bent vieną Lietuvos muziejų, kuris būtų pritaikytas ir šeimoms su įvairaus amžiaus vaikais? Net mėgstamasis Jūrų muziejus Klaipėdoje toks nėra. Kodėl valdžia nepanaudoja savo finansavimo galimybių štai šiose vietose? Bet ir privačiame sektoriuje šeimai draugiškos aplinkos pėdsakų nedaug surastume (palyginkime, pvz., Vakarų IKEA tinklo prekybos centrus su mūsiškėmis maksimomis, akropoliais ir megomis).

Pagrindinė problema yra ta, kad (vietinei) valdžiai šitie dalykai tiesiog nerūpi. Antai Šiaulių savivaldybė kasmet susišaukia savo metinį prieaugį (tais metais gimusius vaikus), kad apdalytų mažojo šiauliečio pažymėjimais ir balionais bei pasidėtų pliusą prie savo gerų darbų. O juk tuos mokesčių mokėtojų pinigus jeigu pataupius, argi nebūtų įmanoma tam mažajam prieaugiui sukurti daug daugiau ir bent jau suprantamo džiaugsmo?!

Bet tai kultūrinė problema, nes per sovietmetį žmonės (tėvai) buvo pripratinti prie vaikų atskirties: metukai dveji – ir marš į vaikų darželį. Visą dieną vaikų nėra namie. Tėvai vaikų neaugina, nes augina (ir, manoma, geriau) darželiai, kuriuose yra ir žaidimo aikštelių, ir nudažytų, kad ir iš sovietinio metalo, čiuožyklų ir karuselių. Šeimų viešose vietose nesimato (o dar daugiavaikių!). Tai kam tada tos viešos žaidimo aikštelės? Bet jei valstybė pasišovė remti šeimą, tai gal prasminga tą daryti žvelgiant bent kiek plačiau? F. Schirrmacheris sako, kad šeima turi būti matomesnė vardan kitų. „Vaikai turi bendrauti su vaikais, kad vėliau patys norėtų turėti vaikų. Suaugęs jaunimas turi matyti tėvus su vaikais, kad augintųsi norą patys kurti šeimas.“ Kuo bevaikiškesnė aplinka, tuo greičiau žmogus atpranta nuo vaikų. Todėl būtinos erdvės šeimų pramogoms, kuriose susitiktų tėvai ir vaikai. Būtent tėvai ir vaikai, nes meilė vaikams visų pirma formuojasi šeimoje. Didžiulė klaida buvo padaryta sovietmečiu (iš dalies tęsiama ir toliau) manant, kad vaiką visko galima daug geriau išmokyti dideliame kolektyve.

Dabar pakalbėkime apie religijos įtaką palankumo vaikams požiūriui. Susilaukti vaiko reikia drąsos ir pasitikėjimo (todėl per sunkmečius gimstamumas dažniausiai mažėja). Antikos laikais Romos imperijoje drąsos turėti vaikų stigo daug kam. Žmones vargino karai, gyvenimo nesaugumas, didelis sergamumas bei aklas pasitikėjimas aukštesniųjų galių sprendimais, veikimu, demonų įtaka. Tuo tarpu patiems demonams ir dievams žmonės nebuvo svarbūs. Graikai gana anksti išvystė sampratą apie pomirtinį gyvenimą, bet gyventi šešėlių pasaulyje jiems neatrodė labai patrauklu. Graikų ir romėnų dievams nerūpėjo žmonių amžino teisingumo troškimas. Platono išdėstytos mintys apie mirusiųjų teismą buvo nė kiek ne daugiau negu religinė filosofo svajonė. Sklandė daug abejonių, netikrumo dėl gyvenimo po mirties.

Tais laikais gyvenimo klausimais daug dažniau buvo kreipiamasi į filosofiją negu dabar. Bet ir ji menkai ką tepadėjo. Hedonistai epikūriečiai neigė sielos nemirtingumą, tuo tikėdamiesi žmonėms sumažinti mirties baimę. Stoikai elgėsi švelniau, tačiau negalėjo pateikti apskritai jokio nemirtingumo mokymo, todėl etinius patarimus dalijo tik šiam gyvenimui.

Tad nieko keisto, kad romėnų-graikų pasaulyje klestėjo aiškiaregystė, astrologija ir magija. Labai populiarūs buvo misterijų kultai, nes iš dalies tenkino informacijos apie amžinybę deficitą.

Tačiau daug kas ėmė pastebėti, kad žymiai geresniais atsakymais apie gyvenimą šiapus ir anapus apsirūpinusi beauganti krikščionybė. Kad ji turi vieną ir aiškų Dievą, kuris yra asmeniškas ir visagalis, valdantis žmogaus ir pasaulio likimą, besirūpinantis žmogaus gyvenimu ir net mylintis jį. Naujoji religija nešėsi konkretų ir aiškų tikėjimą pomirtiniu gyvenimu, amžinybės viltį – tai skatino tikrumą ir pasitikėjimą tiek paprasto žmogaus, tiek didiko, vergo ir senatoriaus, moterų ir vyrų širdyse.

Tikėjime ateitimi, viltyje gyventi su Dievu čia ir amžinybėje – šiose dogmose, šiose tikėjimo sampratose kunkuliavo neregėta kultūrinė galia. Tokia galia, kuri mažai žydų sektai suteikė jėgų pakeisti galingą pasaulio imperiją. Pagaliau šis tikėjimas buvo ir tas, kuris suteikė antikiniam žmogui drąsos susilaukti vaikų.

Šiandien, be abejo, šeimai reikalingos ir naudingos socialinės-politinės bei mokestinės priemonės, kurios gali prasmingai padėti. Tačiau nereiktų užmiršti, kad svarbiausių dalykų valstybė nesureguliuos. Ypač tokioje dar nelabai turtingoje šalyje kaip Lietuva, negalima savo teisėtų lūkesčių taip aklai ir tvirtai sieti su valstybe. Valstybė gali būti katalizatoriumi, garantuoti teisinius rėmus ir tokiu būdu pagelbėti šeimai (galėtų, pvz., ginti sekmadienį nuo per didelio liberalizavimo darbo rinkoje; ši diena, jeigu privalomai liktų laisva, daugybei žmonių duotų galimybę pabūti šeimoje ar pagaliau pasirodyti visiems kartu viešumoje).

Šiandien valdžios sprendimu Lietuva vadinasi drąsia šalimi. Praeities atžvilgiu šis apibūdinimas tikriausiai tinkamas. Bet dėl dabarties ir ateities kyla abejonių. Drąsos nenuleisi iš viršaus, nepridėsi nei teisės aktu, nei net pašalpa. Tikrai drąsiais tampama tik tuomet, kai daroma tai, kas reikalinga. Krikščionims, kaip antikoje, taip ir dabar yra puiki proga drąsiai pasireikšti. Tik pirma patiems reikia padrąsinti savo tikėjimą; drąsos veiklumui, ištikimybei Dievo žodžiui; drąsos išsilaisvinti ir neflirtuoti su neopagoniškais dalykais bei tapti tvirta alternatyva jiems. Tik tokia, drąsi, krikščionių bažnyčia pajėgs įkvėpti ir kitus, visą visuomenę viltingai žvelgti į ateitį ir susilaukti vaikų – ne dėl to, kad valdžia duoda gerą pašalpą.

Views All Time
Views All Time
3071
Views Today
Views Today
1
0 0