Kartu augančių vaikų vystymasis priklauso ir nuo tarpusavio santykių

Pabandykime pafantazuoti. Šalies valdžia paskelbia: privalote išsitraukti loterijos bilietą, o jame nurodytas žmogus visam likusiam gyvenimui persikelia gyventi pas jus. Su juo turite dalytis savo erdve, pinigais, maistu ir net šeimos narių dėmesiu. Loterijos esmė: neturite jokios galimybės to atsisakyti.

Tai turbūt panašiau į košmarišką sapną, nei į realybę. Tačiau ar ji neprimena jūsų vaikystės, kai namie netikėtai atsirado dar vienas vaikas arba patys buvote patekę po vyresnio brolio ar sesers padu?

Kaip jaučiasi pirmagimis

„Mažėlį auklėjame ne mes, o vyresnis mūsų vaikas“, – teigia kai kurie tėvai. Iš tiesų, kaip vystysis vaiko asmenybė, priklauso ir nuo to, kokie jo santykiai su broliais ar seserimis. Taigi ne viską lemia tėvai.

Pirmagimio padėtis geriausia, nes kol nėra kitų vaikų, visas tėvų ir aplinkinių dėmesys skiriamas tik jam. Tačiau gimus broliui ar seseriai jis tarsi nuverčiamas nuo sosto. Dabar pirmagimis privalo dalytis meile, tad nuoširdžiai nemėgsta jaunėlio ir įvairiais būdais bando kovoti dėl dėmesio, neretai tampa agresyvus, dirglus.

Kita vertus, jis prisiima atsakomybę globoti jaunėlį, kad tik pateisintų tėvų lūkesčius, sulauktų didesnio palankumo. O skatinamas pagelbėti prižiūrint jaunesnius brolius ar seseris anksti išsiugdo tokias charakterio savybes, kaip norą globoti ir lyderiauti. Laikui bėgant jis tampa reiklus, darbštus, ambicingas, mėgstantis dominuoti, bet ir jautrus, lengvai įsižeidžiantis dėl kritikos.

Kaip jaučiasi jaunėlis

Atėjęs į šį pasaulį jaunėlis iš karto sutinka konkurentą. Visą vaikystę vaikas regi pirmaujantį, galintį padaryti daugelį dalykų geriau už jį brolį ar seserį – tai verčia jaustis prastai. Padėtis ypač paaštrėja, kai tėvai pradeda lyginti vaikus jiems girdint. Tuomet stiprėja pirmo ir antro vaiko konkurencija. Mažėlis dažnai pradeda įnirtingai ieškoti kokios nors srities, kur galėtų pralenkti vyresnėlį. Viskas normalu, kol pernelyg neįsijaučia į tą kovą.

Jaunėlis lyg ir siekia savarankiškumo, bet giliai viduje slypi troškimas, kad kas nors jam vadovautų, globotų. Niekada nepatyręs, ką reiškia tik vienam skirtas dėmesys, jis retai būna pavydus. Kaip ir pirmagimis, nori lyderiauti, bet yra diplomatiškesnis. Tad svarbesnius atradimus jaunesni šeimos vaikai padaro, pripažinimo sulaukia dažniausiai vėliau.

Vyresnio vaiko pamokos

Taigi šeimoje augančių vaikų įtaka vieni kitiems gana didelė. Ypač kai jiems yra nuo dvejų iki dešimties metų.

Vyresnis vaikas nesąmoningai nustato elgesio taisykles, nevengia pamokyti jaunėlio. Šis dažniausiai paklūsta, atsižvelgia į brolio ar sesers interesus, prašo pagalbos, dalijasi paslaptimis, kai nedrįsta kreiptis į tėvus.

Ir tai nėra blogai. Su vyresniu broliu ar seserimi įgytus bendravimo įgūdžius jaunėlis lengvai perkelia į santykius su bendraamžiais, kitais žmonėmis. Jis draugiškiau nusiteikęs kitų atžvilgiu, lengviau prisitaiko prie besikeičiančių aplinkos sąlygų, nebūna toks reiklus aplinkiniams.

Pastebėta, jog su vyresniu broliu augusios mergaitės labiau savimi patenkintos ir agresyvesnės, dažniau pasižymi vyriškais charakterio bruožais. Jų intelektinės galimybės gana geros.

Jeigu šeimoje nėra tėvo, vyresnis brolis gali padėti mažesniems susidaryti jų lyčiai tinkančio socialinio elgesio vaizdą. Jaunėliai tampa vyriškesni, mažiau priklausomi, geriau mokosi, ko nepasakysi apie tuos, kurie auga be tėvo, bet su vyresne seserimi.

Žinoma, būna ir išimčių – šiame straipsnyje apžvelgiamos tik tendencijos.

Rungtynės neišvengiamos

Jokia paslaptis, kad dauguma šeimoje augančių vaikų nuolat konfliktuoja: kovoja dėl erdvės, daiktų, tėvų dėmesio ir meilės. Broliai ir seserys gali būti visiškai skirtingo charakterio, temperamento, bet privalo gyventi kartu ir stengtis palaikyti kuo artimesnius santykius, nes to pageidauja tėvai.

Jei gimdytojai skatina gyventi draugiškai, kviečia kartu aptarti iškilusias bėdas, tai padeda suvienyti vaikus. Bet jei nuolat palaikomas kuris nors vienas, girdint vaikams jie lyginami, didėja konkurencija ir priešiškumas.

Vis dėlto, kad ir kaip gerai sutartų, vaikai nepaliauja rungtyniauti. Jei jų santykiai nėra draugiški, pavydas, noras dominuoti dar labiau išryškėja ir vaikai vieni kitiems jaučia daug pykčio. Kartais tėvai bando tai neigti, apsimeta, jog nieko blogo nevyksta. Tada savo neigiamas emocijas vaikai nuslopina, stumia į pasąmonę. Bet jos niekur nedingsta, laikui bėgant dar labiau „apauga“ nuoskaudomis.

Kaip elgtis, kad vaikų kivirčai šeimoje būtų kuo retesni

  • Tėvai turi pripažinti, kad jų vaikai vienas kitam gali jausti pačius nepalankiausius jausmus: pavydą, pyktį, nepasitenkinimą ir panašiai. Tai natūralu. Svarbu nepanikuoti ir pabandyti negatyvius jausmus nukreipti pozityvesne kryptimi. Pavyzdžiui, jei vaikas nuolat įsivelia į muštynes, aiškinkite, kad savo nepasitenkinimą jis išsakytų žodžiais, ne kumščiais.
  • Jei vaikai dažnai šaukia vienas ant kito, prasivardžiuoja, pasiūlykite užvesti skundų knygą. Joje tegul surašo visus žodžius, kuriuos norėtų pasakyti garsiai. Paskui tą knygą suplėšykite, o tai, kas buvo joje surašyta, vaikams persakykite savais, bet neįžeidžiamais žodžiais.
  • Neigiamus jausmus galima pasiūlyti išlieti užsiimant aktyvia fizine veikla, pavyzdžiui, jei supyko, tegu geriau muša pagalvę ar bokso kriaušę, o ne brolį ar seserį. Taip iškrovus neigiamas emocijas ir atvėsus, pokalbis apie iškilusias bėdas bus kur kas efektyvesnis.
  • Mokykite vaikus gerbti vienas kito erdvę ir asmeninius daiktus: neimti jų neatsiklausus ir negavus leidimo.
  • Vaikams svarbu žinoti, kad tėvai jų atžvilgiu elgiasi sąžiningai. Sąžiningai nebūtinai reiškia vienodai. Vaikų poreikiai dažnai skiriasi. Pavyzdžiui, dukrai reikia naujos suknelės vakarėliui. Bet tai nereiškia, jog ką nors būtina nupirkti ir kitam vaikui, kad šis nepavydėtų. Pakanka paaiškinti, jog kai jam ko nors tikrai reikės, bus nupirkta.
  • Vaikams susikivirčijus, tėvams reikėtų vengti teisėjo vaidmens, nes mažieji kartais pykstasi tik dėl to, kad atkreiptų jūsų dėmesį. Nesivelkite į ginčus, pabandykite supažindinti vaikus su konfliktų sprendimo būdais.

Pirmas žingsnis. Tegul kiekvienas mokosi aiškiai išsakyti skundus. Kol vienas kalbės, kitas turi klausytis. Vėliau abi pusės turi apibendrinti, ką išgirdo. Taip padaryti svarbu – taip jie išsiaiškins, ar teisingai vienas kitą suprato.

Antras žingsnis. Vaikai turi įvardyti konflikto esmę, t. y. dėl ko jie šįkart susipyko.

Trečias žingsnis. Vaikai kartu susėda ir aptaria galimus konflikto sprendimo būdus. Geriau, kad tai vyktų tėvams nesikišant, o mažesniems vaikams suaugusieji gali tarpininkauti. Jei sprendimas nerandamas, problema aptariama susirinkus visai šeimai. Sprendimai privalo būti kompromisiniai.

Tai tik galimos auklėjimo gairės, nepretenduojama į absoliučią tiesą. Juk kiekviena šeima ieško ir suranda savų būdų, kaip sušvelninti tarp vaikų įsiplieskiančius nesutarimus.

Views All Time
Views All Time
1590
Views Today
Views Today
1
0 0