Piniginiai reikalai – pavojinga šeimyninių konfliktų zona. Kieno rankose šeimos biudžetas? Taupyti ar mėgautis gyvenimu? Ar gali du skirtingi žmonės rasti kompromisą?

Kai naujai iškepta jaunamartė pasitinka savo vyrą, ką tik grįžusį po sėkmingo sandėrio, ir teiraujasi, kiek jam pavyko uždirbti, šis pašiurpsta nuo tokio tiesmukumo. Ir suvokia tai kaip kėsinimąsi į savo laisvę ir privatumą. „Argi tai tavo reikalas? – klausia įsižeidęs. – Pasakyk, kiek reikia, – duosiu.“  Žmona nuo tokio „dosnumo“ pasijunta it gavusi antausį: „Aš tau ką – brangiai mokama prostitutė, kuriai kasryt paberi kišenpinigių?! Juk mes šeima ! “ Jos tėvų šeima kas mėnesį susirinkdavo, tėvai sudėdavo į algas, visi išsakydavo savo pageidavimus ir kartu skirstydavo pinigus. Ji įsitikinusi, kad tik toks pinigų tvarkymo būdas išmoko atsakomybės ir leidžia pasijusti šeima. „Tu manimi nepasitiki…“ – šniurkščioja viename kampe ji. „O tu bandai pakišti mane po padu“, – nenusileidžia jis. 

Psichologė psichoterapeutė Aurelija Markevičienė mano, kad dėl piniginių nesutarimų šaknys ne visada kalti pinigai. Tiesiog pinigus lengva skaičiuoti ir dėl jų lengviau ginčytis, tuo tarpu slaptas problemas sunkiau įvardyti. Noras kontroliuoti, saugumo trūkumas, nevisavertiškumo kompleksai ir paniška baimė susituokus prarasti laisvę neretai tampa tikrosiomis piniginių kovų priežastimis.

Kelią šeimos galvai !

Vyrai tikina, kad pinigus turi valdyti šeimos galva. Neva vyrai yra geriausi pasaulio finansininkai ir bankininkai, pasižymi strateginiu mąstymu, yra pragmatiški ir racionalūs. O mes esame lengvabūdiškos švaistūnės, gebančios tik melžti vyrus. Kur kas daugiau už savo žmonas uždirbantys vyrai itin dažnai laikosi tokios nuomonės. Kartais ir pačioms moterims patogiau atsikratyti finansinės atsakomybės bei pasisemti iš savo vyro neišsekančio šaltinio tiek, kiek reikia. Bet ne visi vyrai yra tokie dosnūs. Vilija Doronenkovienė, UAB „Hyla“ rinkodaros direktorė, žino, ką reiškia, kai visus šeimos pinigus valdo vyras. „Tuo metu auginau vaiką, o mano vyras dirbo, – prisimena ji. – Kasryt  mane surakindavo baimė, kai išlydėdama jį į darbą turėdavau prašyti pinigų. Ypač sudėtinga būdavo, kai atsiradus nenumatytoms išlaidoms (tarkim, suplyšus pėdkelnėms) tekdavo prašyti 10 litų daugiau. Nuleidusi galvą išklausydavau ilgiausią moralą apie tai, kokie sunkūs laikai, kaip viskas brangsta, ir kaip mums trūksta pinigų. Tik vėliau sužinojau, kad tas metas vyrui buvo finansiškai itin sėkmingas. O tada jausdavausi kalta dėl savo išlaidumo, nors prašydavau vos 20 litų. Kartais jis tiesiog atšaudavo, kad neturi smulkių, ir išeidavo palikęs mane be nieko. Pamažu pasiekiau, kad jis man duotų apie 100 litų savaitei. Jaučiausi laisvesnė, net susitaupyti šiek tiek pavyko. Tačiau nėra to blogo, kuris neišeitų į gera – tokia padėtis man tapo stipriu stimulu siekti finansinio savarankiškumo. Dabar, kai uždirbu ne mažiau už savo vyrą, pasikeitė ir jo požiūris į mane. Jis nelaiko manęs išlaidžiu vaiku – pradėjo gerbti kaip žmogų, kuris ne tik sugeba uždirbti pinigus, bet ir moka su jais tvarkytis. Dabar mes pinigus tvarkome atskirai, susitariame, kas už ką moka, ir problemų dėl to nekyla. Prarasti darbą nebijau – žinau, kad sugebėčiau save išlaikyti. Dirbdama prekybos srityje dažnai susiduriu su tokiomis šeimomis, kokia kadaise buvo mūsų. Išlaikytines iškart atpažįstu iš jų užguito triušio žvilgsnio, net jei iš pažiūros jos atrodo išpuoselėtos ir turinčios savo nuomonę.“

Dauguma vyrų sunkiai atlaiko išbandymą valdžia. Finansinis pranašumas tampa vienu svarbiausių ginklų kovojant dėl jos šeimoje. Taip nesunkiai nuslystama kone iki despotizmo. „Finansinis šantažas yra viena iš emocinio smurto rūšių, – teigia psichologė Aurelija Markevičienė. – Vyras (rečiau – moteris) neleidžia sutuoktinei dirbti, kad paverstų ją visiškai bejėge ir galėtų valdyti per pinigus. Tai nenutinka staiga. Merginoms iš pradžių visiškai smagu turėti vaikiną, kuris jomis rūpinasi, viską perka ir jos mielai sutinka su išlaikytinės statusu. Tačiau kuo toliau, tuo sunkiau pakeisti padėtį – nelengva įsidarbinti, nes prarandi kvalifikaciją, reikia prižiūrėti vaikus, taigi nejučia atsiduri savo vyro kišenėje. Reikia labai daug drąsos ir ryžto, kad jos išsivaduotum. Viena 40-metė mano klientė, net palikta vyro dėl kitos moters, žūtbūt siekia jį susigrąžinti. Nors jokių jausmų jam nejaučia, tačiau jis yra jos galimybė išgyventi.“ Pasak psichologės, padėtis, kai vyras uždirba pinigus, o žmona kasdien yra priversta jų prašinėti, yra žeminanti. Turėtų būti tam tikras pinigų fondas savaitei ar dviems, kad ji galėtų juo naudotis. Augindama vaikus ir prižiūrėdama namus moteris taip pat dalyvauja šeimos gyvenime kaip visavertės jos narė ir neturėtų tenkintis išmalda.

Dauguma nedirbančių moterų susitaiko su kišenpinigiais ir mano, kad vyro uždarbis yra ne jų reikalas. Iš tiesų Civiliniame kodekse numatyta jų teisė dalyvauti vyro finansiniuose šeimos reikaluose. Kadangi visos vyro pajamos laikomos bendra šeimos nuosavybe, moteris gali pareikalauti, kad jos būtų pervedamos į bendrą sąskaitą, kuria laisvai galėtų naudotis ir ji. Jei kyla įtarimų, kad vyras su pinigais elgiasi neatsakingai, tarkim, pralošia kazino ar pernelyg rizikingai investuoja, ji gali net pareikalauti apriboti jo teises valdyti šeimos turtą.

Įtrauktas į apskaitą

Dauguma buhalterių yra būtent moterys. Silpnosios lyties atstovės tempia ant savo pečių keturias namų kertes, planuoja išlaidas, moka mokesčius, rūpinasi vaikais, palikdamos vyrui spręsti globalias problemas.

Auksė Žukienė, „Vašingtono aikštės galerijos“ direktorė, pripažįsta, kad šeimos biudžetą tvarko ji: „Gal tokią tradiciją atsinešiau iš tėvų namų? Turiu draugių, ištekėjusių už turtingų vyrų, kurios neša jiems parodyti margarino pirkimo čekius. Tai žemina. Mūsų šeimoje aš esu praktiškesnė, geriau moku skaičiuoti ir skirstyti pinigus. Mano vyrui tokia situacija priimtina, nes atpalaiduoja jį nuo buities rūpesčių. Jis nėra technokratiškos prigimties žmogus. Man neįdomus būtų vyras, perkantis margariną. Maniškis apskritai nepakenčia apsipirkinėti – net kostiumus ar batus jam nuperku pati. Ir visada pataikau.“

Kad ir kokie sumanūs finansininkai jaustųsi mūsų vyrai, retas jų galėtų pasakyti, kiek kainuoja duonos kepalas ar skalbimo milteliai. Šeimos pinigams tvarkyti bankininkystės žinios nebūtinos – pakanka kruopštumo. Reta šeima uždirba tiek, kad kurtų globalių investicijų planus. Daugumai svarbiau prastumti iki algos. Moterys tarsi kruopščiosios skruzdės skrupulingai į sąskaitą įtraukia kiekvieną vyro cigaretę ar alaus butelį.

Vyrai mano, kad teisę valdyti pinigus jie įgyja juos uždirbdami. Moterys imasi tvarkyti šeimos biudžetą net ir tada, kai pačios neuždirba nė lito. „Padėtis, kai šeimos biudžetą tvarko moteris, o vyras jai atiduoda visus pinigus, dar blogesnė, nes vyras praranda teisę tvarkytis su savo pinigais, ir tai žemina jo orumą, – teigia psichoterapeutė Aurelija Markevičienė. – Tai primena tėvų ir vaikų santykius – mes kontroliuojame vaikų išlaidas, nes jie nemoka to daryti patys. Jei taip elgiamasi su vyru, tarsi leidžiama suprasti, kad jis nėra pakankamai brandus ir mes nepasitikime jo gebėjimu savarankiškai spręsti.“ Mūsų tėvų kartai būtent toks finansų tvarkymo modelis, kai jis parneša algą, o ji paskirsto biudžetą, buvo įprastas ir niekas nė nemanė dėl to purkštauti. Psichologė tai vertina kaip vyriškumo krizę, savotišką vyrų bejėgystę, degradaciją. „Tai, kad moteris imasi tvarkyti šeimos turtą, nebūtinai reiškia, jog ji trokšta valdžios, – teigia Aurelija Markevičienė. – Tiesiog ji jaučia, kad niekas kitas šito nepadarys. Vienai pačiai prisiimti visą atsakomybės nėra lengva.“ Kur kas paprasčiau ištarti: „Aš juk tau atidaviau visus pinigus. Tai kodėl jų trūksta?“ Nors tų „visų pinigų“ toli gražu nepakanka šeimai normaliai gyventi.

Kartu ar atskirai?

„Nėra bendro biudžeto – nebus ir šeimos“, – įsitikinusios mūsų mamos. Tradiciškai manome, kad normalioje šeimoje viskas turi būti bendra – vaikai, ateities planai, lova ir piniginė. Toks modelis tebėra gajus šeimose, kur sutuoktinis laikomas saugumo garantu ir iš jo tikimasi visokeriopos paramos. Kai abu uždirbate, kartu planuojate išlaidas ir santaupas, jautiesi ramesnis, nes žinai, kad ištikus bėdai neliksi vienas. Puiku, jei abiejų požiūris į pinigus daugmaž sutampa. Bet jei jis linkęs taupyti, o ji – švaistyti? Jei jis nori pirkti naują automobilį, o ji mieliau už tuos pinigus pakeliautų? Bendri pinigai tampa nesibaigiančių diskusijų objektu. Net jei sutuoktinis taktiškai tyli, vis tiek jautiesi kalta, kad pirkdama brangesnius batelius lengvabūdiškai eikvoji šeimos biudžetą. Kai vienas į biudžetą įneša vos minimalią algą, tas, kuris ten palieka liūto dalį, jaučiasi tarsi apgautas. Viena pažįstama, ne vienus metus tempianti šeimos išlaikymo naštą, kurią vyras palengvina tik atsitiktiniais uždarbiais, kartą grįžusi iš komandiruotės apstulbo pamačiusi brangiausiojo staigmeną – naujus plastikinius langus. Jis stovėjo didžiuodamasis savimi naujojo lango fone, o ji vos atsispyrė impulsui išgrūsti jį lauk kartu su visu langu. Nes ši „dovana“ nupirkta iš bendrų pinigų reiškė tai, kad moteris turės visą žiemą pravaikščioti vilkėdama pavasariniu paltuku. „Kai pinigai tvarkomi bendrai, labai svarbu, kad sutuoktiniai ne tik gebėtų priimti bendrus sprendimus, bet ir jų laikytųsi, – teigia psichologė Aurelija Markevičienė. – Nusistatyti taisykles paprasta, bet neretai tai vienas, tai kitas ima ieškoti išimčių. Be to, metant visus pinigus į vieną katilą šiek tiek nukenčia privatumas. Net pirkdamas sutuoktiniui dovaną tu imi pinigus iš bendros kišenės. Tokiu atveju visiškai neblogai, kai kiekvienas tam tikrą pajamų dalį pasilieka tik sau ir gali daryti su ja ką tinkamas.“

Pastaruoju metu atsiduoti sutuoktiniui visu kūnu, siela ir visa pinigine tampa nebemadinga. Net ir susituokę žmonės trokšta išsaugoti bent finansinę nepriklausomybę. Puiku, jei abu uždirba tiek, jog viskam užtenka ir dar lieka. Priešingu atveju skirstymas, kas už ką mokės, labiau primena prekybininkų debatus nei šeimyninį pokalbį. Rima Dirsienė, kirpyklos bendrasavininkė, pati pasiūlė savo buvusiam vyrui tvarkyti pinigus atskirai. „Taip nusprendžiau pastebėjusi, kog vyras į šeimos kasą neįdeda beveik nė lito, o viską, ką uždirba, iššvaisto savo poreikiams. Išlaikyti šeimą auginant mažametį sūnų vienai buvo neįmanoma, – sako ji. – Mes susitarėme abu skirti po 400 litų bendroms reikmėms – maistui, vaikui, mokesčiams už butą. O likusius pinigus kiekvienas leidome savo nuožiūra. Tiesa, kildavo kivirčų ir dėl tų bendrųjų tvarkymo. Tarkim, skutimosi putas jis laikė bendromis reikmėmis, o mano balzamą plaukams – jau mano asmeninėmis. Tačiau verstis buvo kur kas lengviau, nebereikėjo teisintis dėl savo išlaidų ir neskaudėjo galvos dėl jo. Artėjant skyryboms dėl tokio pinigų dalijimo pradėjome elgtis visiškai kurioziškai: jis prašydavo sumokėti už tai, kad pavežė mane į darbą arba įkalė vonioje vinį. Aš irgi nenusileisdavau – imdavau iš jo pinigus už kirpimą. Nors lig šiol, kad taip tvarkyti pinigus nėra blogai. Ypač jei sutuoktinis mėgsta kontroliuoti net menkiausias išlaidas. Turėti vieną bendrą biudžetą gali tik labai tolerantiška ir gerai sutarianti šeima.“

Psichologės įsitikinimu, kai pinigai tvarkomi atskirai, dar svarbiau laikytis susitarimų – būtina detaliai aptarti, kas mokės už butą, už maistą, tenkins vaikų poreikius. Kartais tokia padėtimi pradeda manipuliuoti vaikai – „pamiršę“, jog gavo pinigų iš tėčio, paprašo ir iš mamos. Opiausia tokiose šeimose vis dėlto yra saugumo tema. Jei sutuoktinis nelinkęs tavęs prileisti prie savo piniginės, netekus darbo ir pajamų jis gali tau pasiūlyti kaip nors verstis pačiai.

Mes skirtingi

Vyrų ir moterų požiūris į pinigus gerokai skiriasi. „Vyrams pinigų turėjimas asocijuojasi su jėga, valdžia, vyriškumu. Moterims pinigai tėra priemonė gyvenimui pagerinti“, – teigia psichologė. Ko gero, būtent dėl to ir atsirado stereotipinė nuomonė, kad moterys yra nepataisomos švaistūnės. Ar gali nesipiktinti matydamas, kaip ji tavo jėgos simbolį paverčia krūva skudurų ir niekučių?! Moterys iš tiesų perka dažniau, tačiau pigesnius daiktus, tuo tarpu vyrai negaili prestižinėms prekėms, kad šios, kaip ir pilna piniginė, dar labiau pabrėžtų jų statusą. Ką reiškia tie keliolika litų, išleistų lūpų dažams ar dailesnėms kojinėms, kai vyras dešimtis tūkstančių pakloja už naują automobilį, kuris po poros metų jau bus nuvertėjęs perpus? Moterys iš tiesų dažnesnės pirkėjos, tačiau taip nutinka dar ir todėl, kad jos rūpinasi ne tik savo, bet ir visos šeimos reikmėmis. JAV šeimos ir darbo institutas ištyrė vyrų ir moterų finansų tvarkymo skirtumus. Paaiškėjo, kad moterys ne itin pasitiki savo pajamomis ir vertina jas kaip galinčias greit išsekti, tuo tarpu vyrams atrodo, kad pinigai visada plūs nenutrūkstama srove. Gal todėl pirmaisiais karjeros metais moterys paišlaidauja, kad pasimėgautų savo padėtimi, ir grįžta prie racionalesnio pinigų tvarkymo. Tuo tarpu vyrų išlaidumas bėgant laikui tik auga. Vyrai drąsesni – jie mieliau ima paskolas verslui plėtoti ar namui pirkti. Vyrams didelė paskola neretai yra prestižo reikalas. Jie ima tiek, kiek duoda. O negalėdami susidoroti su užgriuvusiomis finansinėmis problemomis geriau nusišaus, nei kreipsis pagalbos. Moterys linkusios skolintis tik tiek, kiek reikia. Todėl jos lengviau grąžina skolas. Julita Varanauskienė, „Vilniaus banko“ šeimos finansų ekspertė, pastebi, kad šeimos biudžeto tvarkymu vis dar labiau domisi moterys. Tačiau vyrai į ateitį žiūri optimistiškiau: mažiau bijo įsipareigojimų ir labiau linkę rizikuoti. „Kartais jie tikina, kad geriausia investicija – lošimas, – pastebi ekspertė. – Kadangi bet kokia loterija laimėjimams skiria tik apie pusę gautos sumos, atrodytų, kad vyrai mielai renkasi investicijas, kurių nuostolingumas siekia 50 procentų.“ 

Nors iš pažiūros moterys atrodo taupesnės, iš tiesų jos sutaupo mažiau negu vyrai, nes pradeda tai daryti gerokai vėliau. ELTOS duomenimis, tarp 15 -17 metų asmenų, šiais metais nusprendusių kaupti lėšas senatvei, vyrų buvo 4 kartus daugiau. Užtat mes kur kas dažniau linkusios turėti slaptų santaupų. Ar tai reiškia, kad esame savanaudės vagilės? O gal tiesiog nesijaučiame saugios? Paprastai tokias santaupas kaupia vyro išlaikomos moterys. „Jei slaptos santaupos naudojamos ne slaptai šeimai išlaikyti, bet nupirkti žmonai dovaną, vertinu jas teigiamai, – teigia Auksė Žukienė. –  Tačiau visiškai slaptos santaupos rodo, kad šeimoje nėra visiško atvirumo, taigi gali atsirasti ir kitokių paslapčių.“ Psichologė teigia, kad kiekvienam žmogui yra gerai turėti savų paslapčių. Ypač santaupos praverčia toms, kurios jaučiasi nesaugios su savo partneriu. Žinojimas, kad paliktos jos kurį laiką galės išgyventi, teikia tvirtumo ir pasitikėjimo. Blogai, jei tie pinigai yra vagiami iš bendro šeimos biudžeto. Jei vienas sąžiningai atiduoda visą dalį, o kitas savąją nuslepia, prasideda nieko gera nežadantys žaidimėliai.

Kur lietuviai deda pinigus?

Julita Varanauskienė, rengianti paskaitas šeimos biudžeto klausimais, pastebi, kad lietuviai dar nelabai įsivaizduoja, kaip elgtis su atliekamais pinigais, ir ne itin mėgsta į savo šeimos finansinius reikalus įsileisti svetimus žmones. Šiuo metu Lietuvos rinkoje yra apie 3 mlrd. grynųjų pinigų. Dalis jų tiesiog „guli kojinėse“. Pagrindine lietuvių investicija išlieka terminuoti indėliai – juose sukaupta apie 56 mlrd. lėšų. Saugu, bet ne itin pelninga. Todėl jaunesni žmonės ieško greitesnių būdų užsidirbti. Išgirdę, kad indėlis banke duoda vos du procentus palūkanų, kalba apie indėlius Meksikos ar kituose bankuose, kur palūkanos siekia iki 60 procentų. Kitokios investavimo formos dar tebėra naujovė – tai Gyvybės draudimas, Pensijų fondas. Jos sunkiai skinasi kelią dar ir todėl, kad lietuvius gąsdina įsipareigojimas – kai kiekvieną mėnesį esi priverstas atidėti tam tikrą sumą. O jei ji sudegs? Mes vis dar tikime, kad mumis pasirūpins kiti – valstybė, Europos Sąjunga ar vaikai. Akcijos domina retą lietuvį. Koks investavimas, kai vos suduriate galą su galu?  Statistikos departamento duomenimis, situacija iš tiesų atrodo liūdnokai – vienam šeimos nariui tenka apie 460 litų pajamų per mėnesį. Beveik 40 procentų jų išleidžiama maistui. Dar 13 procentų – komunaliniams mokesčiams. Mažiausiai išleidžiama švietimui – tik apie 0,8 procento. Laisvosios rinkos instituto atliktas tyrimas optimistiškesnis. Jis rodo, kad šeimos nariui tenka apie 700 litų. Ketvirtadalis gyventojų prisipažįsta įstengiantys šiek tiek susitaupyti. Prognozuojama, kad vidutiniškai kiekvienas Lietuvos gyventojas gali atidėti apie 250 litų per mėnesį.

Vienas pažįstamas prancūzas niekaip negalėjo atsistebėti, kad svarbiausias lietuvaičių gyvenimo tikslas – lizdelio sukimas. Visą atliekamą laiką ir pinigus jis skiria būsto remontui, gražinimui ir baldams, kai tuo tarpu prancūzas gali ilgus metus tenkintis kukliu kampeliu, negailėdamas pinigų pramogoms, savišvietai ir kelionėms. Pasak Julitos Varanauskienės, nederėtų taip smerkti to sėslaus lietuvių žemdirbio mentaliteto. Kadangi nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje vis auga, pinigų kišimą į būstą galime laikyti protinga ir saugia investicija. Pardavę jį visada atgausite savo pinigus, o gal ir uždirbsite. Ar ši manija nepakiša kojos tiems, kurie bando iššokti aukščiau bambos ir čiumpa paskolą rizikuodami jos negrąžinti? Pasak J.Varnauaskienės, bankas prieš duodamas paskolą labai kruopščiai apskaičiuoja kiekvienos šeimos galimybes, tad vadinamųjų „blogų“ paskolų Lietuvoje išduodama ne taip jau daug.

Biudžeto tvarkymo pradžiamokslis

Julita Varanauskienė siūlo tokį biudžeto tvarkymo planą.

1. Bent porą mėnesių kruopščiai registruokite savo išlaidas – tada galėsite įsivaizduoti, kur derėtų pasispausti. Švedijoje šeimoms kasmet leidžiamos brošiūros su praktiniais taupymo patarimais. Pavyzdžiui, kaip išsirinkti ekonomiškesnį automobilį? Kiek galite sutaupyti nešdamiesi pietus į darbą? Deja, senamadiški namų buhalterijos sąsiuvinukai Lietuvoje tampa nemadingi – dauguma jaunų šeimų tingi skaičiuoti pinigus, gyvena šia diena.  

2. Sukaupkite tam tikrą sumelę „juodai dienai“ – kad nepultumėte į paniką nelaimės, ligos ar darbo netekimo atveju. Paskaičiavę, kiek per mėnesį išleidžiate, padauginkite šią sumą blogiausiu atveju iš trijų, geriausiu – iš 12 mėnesių. Šios sumos niekur neinvestuokite, nebent į terminuotą indėlį.  Kuo daugiau turite svarbių išlaidų (paskolos grąžinimas, draudimas, vaikų studijos), tuo mėnesių skaičius turi būti didesnis.

3. Jei vienas sutuoktinis renkasi rizikingesnį investavimo būdą, kitas turėtų rinktis nuosaikesnį. Rizikos procentą reikėtų derinti prie amžiaus. Tarkim, jei jums 40 metų, tai maždaug 40 procentų investicijų turi būti saugios. Įvertinkite padėtį realiai. Kam reikalingas gyvybės draudimas vaikui ar nedirbančiam šeimos nariui? Jis skirtas apsaugoti šeimą nuo finansinių sunkumų mirus maitintojui.

4. Nusistatykite prioritetus. Jei jums svarbiausia atrodo gyventi čia ir dabar, imkite paskolas ir mėgaukitės gyvenimu. Jei svajojate apie gražią materialiai saugią senatvę ir norite išvengti dabartinių pensininkų skurdžios dalios, verta pinigus atidėti į pensijų kaupimo fondą. Tie, kuriems labiausiai rūpi vaikų likimas, itin domisi studijų draudimais. Trokštantys buities komforto investuoja į namus.

5. Stenkitės, kad išlaidos neviršytų pajamų. Su šia problema itin dažnai susiduria kreditinių kortelių mėgėjai. Jos kol kas sudaro vos 1 procentą visų kortelių, tačiau tarp jaunų žmonių gyvenimas skolon tampa vis madingesnis. Švedijoje gyventojų išlaidos jau ėmė viršyti pajamas. Kreditinės kortelės leidžia be jokių problemų skolintis iš banko nemažas sumas (iki keliasdešimt tūkstančių), kurias vėliau reikia padengti. Tačiau ir palūkanos gana nemažos  – apie 18 procentų. Geriau nusistatykite sau kuo mažesnį limitą – nekils pagundos išlaidauti. O ir kortelės ar jos duomenų vagystės atveju nuostoliai bus mažesni.

Views All Time
Views All Time
2402
Views Today
Views Today
1
0 0