Jau seniai įrodyta, kad puiki emocinė ir fizinė žmogaus savijauta priklauso nuo asmeninės laimės. Tos, kurią patirti lemta ne kiekvienam. Daugelis gyvendami ramų šeimyninį gyvenimą mano, kad jų santuoka stabili ir sėkminga. Tačiau ar laiminga? O gal laiminga ir sėkminga šeima yra vienas ir tas pats? Pasirodo – ne.

Pusė rinktųsi tą patį

Susituokusiems ir skirtis neketinantiems žmonėms psichologai pasiūlė anoniminę anketą.

Pagrindinis klausimas sutuoktiniams buvo toks: „Jeigu šiandien vėl rinktumėtės savo antrąją pusę, ar pasirinktumėte tą patį žmogų, su kuriuo dabar gyvenate?“.

Tyrinėtojų nuostabai, tik pusė apklaustųjų atsakė teigiamai. Kiti arba negalėjo atsakyti, arba pareiškė, kad rinktųsi kitą. Nors jų šeimos buvo pakankamai stabilios.

Vengia skyrybų

Paaiškėjo, kad šeimos stabilumas dar nereiškia, kad žmonės patenkinti santuoka, tačiau skirtis nesiruošė, nes įprasta, kad skyrybos – visiškos nesėkmės simptomas. Skyrybų griebiamasi kaip chirurginio įsikišimo, kai nebėra vilties kitaip išgyti. Tiesa, kai kada žmogus pasirengęs metų metus kęsti įkyrų skausmą, kad tik nereikėtų kreiptis į chirurgą. Šeimos išsaugojimas bet kokiomis sąlygomis kai kada atrodo mažesnė blogybė.

Pripranta per 4 metus

O ar šeimos gerovė prilygsta šeimos laimei? Juk mes esame pratę laimę vertinti kaip pakilią ekstazę. Panaši būklė apima įsimylėjėlius ir jaunavedžius. Tačiau susižavėjimas negali trukti amžinai. Vis dėlto žmogų šildo ne liepsnojančios meilės aistros, bet rami namų židinio šiluma. Būtent todėl taip dažnai išyra šeimos, sukurtos iš aistringos meilės. Vos tik gaisras nurimsta, ateina liūdesys: meilė dingo.

Šeimos laimei meilės aistra nėra privaloma. Meilės santykių dinamiką galima paaiškinti psichofiziologiniu požiūriu. Moks-lininkai priėjo išvados, kad meilės emocijos yra biocheminės prigimties. Jos tiesiogiai susijusios su feniletilamino sinteze organizme.

Ilgainiui organizmas prie šios medžiagos pripranta, todėl audringa meilė baigiasi. Pripratimo periodas trunka maždaug 4 metus. Anot statistikos, daugelis santuokų nutrūksta būtent tuo laikotarpiu. Jeigu sutuoktiniai sėkmingai ištveria biocheminio pripratimo pe-riodą, ima veikti kitos medžiagos – endorfinai. Jie žmogui suteikia ramybės ir pasitenkinimo.

Bendra vakarienė – būtina

Laimė – labai subtili materija. Ją labai sunku apibūdinti teoriškai. Kiekvienas žmogus jos ieško pats, nepaisydamas patarimų ir pavyzdžių. Vis dėlto esama ir bendrų kriterijų.

Psichologė Barbara Ker iš Kanzaso universiteto, kelerius metus tyrinėjusi laimingų šeimų psichologiją, įrodė tai, apie ką rusų klasikas Levas Tolstojus rašė dar prieš 120 metų: „Visos laimingos šeimos laimingos vienodai“.

Visose laimingose šeimose gyvuoja tradicija vakarais bendrauti vakarieniaujant. Galima kalbėtis bet kokiomis temomis – aptarti naujienas, dienos įvykius. Yra tik dvi sąlygos – anot psichologės ir knygos „Stebėtina bendro šeimyninio stalo jėga“ autorė Miriam Vainštein tyrimo, „pasisėdėjimai“ prie vakarienės stalo turi būti ne retesni nei 5 kartus per savaitę. Visi šeimos nariai papasakoja po 2 istorijas – geriausią ir blogiausią dienos įvykį. Geriau nepateikti klausimų, į kuriuos reikia atsakyti „taip“ arba „ne“. Kalbėtis reikia taip, kad visi norėtų pasisakyti. Vakarieniaujant televizorių vertėtų išjungti! Jeigu jūs pasinėrę į serialų aistras, vakarieniaudami niekada nepasikalbėsite „iš širdies“!

Barbara Ker mano, kad bendros šeimyninės vakarienės privalumai milžiniški. Pirma, tai padeda vaikams mokytis sklandžiai kalbėti. Suprantama, jiems reikia skaityti ir knygas, tačiau kalbėtis būtina – o vakarienės metas tam geriausiai tinka! Antra, tokios vakarienės sukelia vieningos šeimos jausmą. Net jeigu tuo metu aptariate labai nemalonius dalykus, šeimos nariai lieka įsitikinę, jog kartu viską galite įveikti.

Neatsisako savo interesų

Laimingos šeimos turi ir kitų skiriamųjų bruožų. Įdomu, kad tai nesusiję nei su šeimos ekonomine padėtimi, nei statusu visuomenėje, nei religija ar etnine priklausomybe.

Laimingų šeimų motina ir tėvas ne tik rūpinasi vaikais, bet ir turi savų pomėgių. Labai naudinga, kai vaikai mato, jog tėvai dėl jų neatsisako savo interesų.

Kiekvienas šeimos narys namuose turi savo kampelį, kur gali pabūti vienas. Ir yra vieta, kur šeima tradiciškai susirenka draugėn – dažniausiai tai būna virtuvė.

Nėra griežtų taisyklių

Laiminga šeima turi labai mažai griežtų elgesio taisyklių. Kuo mažiau, tuo geriau! „Nelaimingose šeimose kiekvienam menkniekiui sugalvojamos taisyklės“, – sakė B.Ker.

Laimingos šeimos abu tėvai dirba – nesvarbu, biure ar namuose. Vaikams leidžiama įsipareigoti – ypač ne namuose. Net ir paaugliai neretai keliauja vieni.

Suprantama, laiminga šeima, kaip ir visos kitos, neišvengia konfliktų. Bet visi šeimos nariai įsitikinę – kad koks būtų tas konfliktas, šeima neiširs!

Views All Time
Views All Time
2075
Views Today
Views Today
1
0 0