Dirbdamas su besiruošiančiaisiais tuoktis atradau naujų Dievo gailestingumo aspektų. Manau, kad yra tikras Dievo gailestingumas, kad išsiskiria tik 72% susituokusiųjų, o ne 98% ar 99%.

Yra parašyta daugybė knygų, dirba nemažai šeimos konsultantų, besistengiančių padėti šeimoms išlikti patvarioms, laimę nešančioms. Nedaug esu tokių knygų perskaitęs, bet, man rodos, turiu supratimą, kur slypi sugriuvusių santuokų esminė priežastis. Beje, turiu paminėti, kad šio straipsnio mintis taip pat grindžiu viena knyga – Biblija. Tarp visų knygų, kurias reikėtų skaityti, norint gauti idėjų, kaip sukurti prasmingą šeimyninį gyvenimą, esu tikras, ši knyga turi būti pirma.

Vieną kartą su seminaristais turėjome pokalbį. Jie manęs, kaip kunigo, klausė, ką aš mieliau pasirinkčiau – laiminti santuoką ar vesti laidojimo pamaldas. Iš tikrųjų laidotuvėse daugeliu atvejų viskas būna paprasčiau nei santuokoje. Ir ne dėl to, kaip vienas mano kolega dalijosi, kodėl jam lengviau sakyti laidotuvių pamokslus nei santuokos ar sekmadienio. Jis paaiškino, kad santuokos ar kitos progos metu reikia labai stengtis sakyti pamokslus, nes antraip žmonės reiškia visokias pretenzijas, kad neaktualiai, nepritaikytai buvo kalbėta. O va, apibendrino mano kolega, kiek kartų pamokslavau mirusiajam, niekada negirdėjau jo nusiskundimų.

Santuokos laiminimo apeigos man kelia nerimą ne tik dėl pamokslo, kurio klauso neįprasta auditorija – daug jaunų ir gražių žmonių, kurių įprastai bažnyčioje nepamatysi. Dar didesnis vidinis rūpestis kyla iš nežinios, ar besituokianti pora po metų ar antrų neišsiskirs. O tai jau didelė nelaimė bei skausmas ne tik sutuoktiniams, bet ir visai Bažnyčiai bei kunigui, tą santuoką laiminusiam.

Tad kodėl tiek daug susituokusiųjų skiriasi? Iš susitikimų ir kalbų, iš sužadėtinių pažinimo, iš darbo bažnytiniame teisme, apskritai iš savo darbo su besiruošiančiais ir jau susituokusiais ar išsiskyrusiais asmenimis patirties galiu nurodyti nelaimingų santuokų priežastį – santuoka išyra, jei ji nėra Dieve. Visos Santuokos sakramento šaknys Dieve – Jis yra šio sakramento Kūrėjas, šis sakramentas atspindi ir sudabartina Dievo meilę žmonėms, Jis yra vyro ir moters meilės bendrystės iniciatorius, ir tik pats Dievas yra Atskleidėjas, kuriuo keliu vyro ir moters meilės bendrystė pasiekia pilnatvę. Žodžiu viskas, kas susiję su santuoka, kyla iš Dievo ir Jį liudija. Ir štai jaunuoliai pareiškia norą susituokti. Ko gali tikėtis iš jų santuokos, jei jie neskiria rimto dėmesio Dievui?

Per sekmadienio Mišias aš matau absoliučią daugumą vyresnio amžiaus žmonių. Jaunimas kažkur dingęs. Galvojantys apie santuoką jaunuoliai tik kada ne kada meldžiasi, o apie bendrą maldą jie niekada net nepagalvoję. Ir apskritai neaišku, ar jie laiko save tikinčiaisiais. Tad jei jų gyvenimuose Dievo nėra arba Jis gauna tik minimaliausią jaunuolių dėmesį, tad koks gali būti likimas jų santuokinio projekto, kuris įgyvendinamas tik labai artimai „turint“ Dievą savo gyvenime? Bandykite spėti. Aš bandau ir spėju, kad 99% turėtų išsiskirti. Dievas mane vėl stebina savo gailestingumu, nes skiriasi tik 72%.

Kas jaunuolius, kurie Dievo savo gyvenime neatsimena, „atveja“ į Bažnyčią tuoktis? Reikia pripažinti, kaip pristato Bažnyčios mokymas, kad santuoka yra bendražmogiškas ir prigimtinis pašaukimas, o ne Bažnyčios sugalvotas, ir jei žmogus trokšta tuoktis Dievo akivaizdoje, nereikia jiems to atsakyti, tačiau turėtume padaryti kiek įmanoma daugiau, kad vaikinai ir merginos suprastų, kas yra Dieve sudaryta santuoka ir koks yra kelias į laimingą ir patvarų šeimos gyvenimą.

Panašu, kad didžiąją dalį jaunuolių tuoktis skatina ne kas kita kaip lytinis potraukis vienas kitam. Tai yra bendražmogiškas dalykas, bet, kaip rodo praktika, lytinio „karščio“, kurį jaučia vienas kitam vaikinas ir mergina, laimingai santuokai neužtenka. Graži ir laiminga santuoka ir šeima yra brangi Dievo dovana, kurią Dievas duoda tiems, kurie pasiryžę dėl jos daug pasistengti ir daug ką paaukoti. Gražios šeimos nesukursi prisiminus Dievą tik artėjant santuokos apeigoms ir ištarus santuokos priesaiką. Santuoka privalo būti pradėta Dieve ir Jame nuolat palaikoma.

Beje, apie santuokos pradžią. Kaip manot, kiek iš besiruošiančiųjų tuoktis draugauja skaisčiai? Ko gero, nedaug. Kažin ar priskaičiuotume 1% (labai džiaugčiausi, jei čia klysčiau). Lytiniai santykiai iki santuokos yra nuodėmė, nes amžinas Dievo įsakymas nurodo – „nepaleistuvauk”. Tad jei jaunuolių draugystė per ikisantuokinį seksą jau yra nuodėminga dar prieš santuoką, tai ko gali tikėtis ateityje, jei jų nusiteikimas nepasikeis? Kiekviena nuodėmė padaro žmogų nuodėmės vergu: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas” (Jn 8, 34). Nuodėmingi lytiniai ryšiai aptemdo protą, supančioja valią vergauti kūno geismams. Kas mano, kad tai yra paistalai, kiekvienas, kuris įsivėlęs į tokius nuodėmingus ryšius, tepabando nutraukti ikisantuokinį seksą ir tada įsitikins kiekvieno Jėzaus žodžio teisingumu. Tik Jėzus per išpažintį ir nuolankią maldą gali tokį žmogų išlaisvinti. O jei žmogus yra geismų pavergtas, ar jis gali taip susituokti, kaip to nori Dievas? Žmogus turi tuoktis iš laimės ir laisvai, o ne spaudžiamas kūno geismų, norėdamas turėti kitą sutuoktinį kaip objektą savo lytiniams potraukiams tenkinti. Tikra meilė kitam visada yra laisva, o jei nėra laisvės, tada nėra ir tikros meilės. Santuokos be meilės ateitis labai aiški, ar ne?

Sunki nuodėmė, o seksas iki santuokos ir yra sunki nuodėmė, atskiria žmogų nuo Dievo. Ar gali žmogus, darydamas nuodėmę, toli nueiti? Ar kas nors gero lieka atsiskyrus nuo Dievo? Apaštalas Paulius liudija: „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus“ (Gal 6, 7). Kodėl jaunuoliai pjauna tik 72% skyrybų vietoj 99%, paaiškina tik Dievo gailestingumas, kuris teikia malonę net ir be jokių žmogaus nuopelnų.

Matome, kad nėra veiksmo be pasekmių. Štai šiame sugriuvusių santuokų kontekste naujai atsiveria skaistaus ir Dievo artumu pagrįsto gyvenimo aktualumas. Bažnyčia ir ypač tėvai apgailestauja, kai jaunimas pamiršta Dievą, neranda laiko maldai ir Dievo žodžio skaitymui bei sekmadienio Mišių šventimui. Bažnyčia atrodo naivi kalbėdama, kad jaunuoliai turi vengti ne tik ikisantuokinių lytinių santykių, bet ir kitų veiksmų, kurie skatina tai.

Bažnyčia, įkvėpta Dievo žodžio, liudija, kad lytiniai santykiai, net draugaujant su pasitikėjimu, ir net jau galvojant apie bendrą santuokinę ateitį, yra nuodėmė, atskirianti nuo Dievo. Nuolatinis raginimas nepamiršti išpažinties, per kurią Dievas vėl atkuria ar stiprina vienybę su žmogumi, gali, kaip ir kiti raginimai, skambėti senamadiškai, naiviai. Kad šie Bažnyčios palinkėjimai yra naivūs, sako pasaulis per televiziją, radiją, laikraščius, muziką ir t.t. O Dievo žodis sako ką kitką. Kurio šaltinio klausysime, tokius ir vaisius skinsime. Tesupranta jaunimas ir ne tik jie, kad „viskas man valia! Bet ne viskas naudinga!“ (1 Kor 6, 12).

Jei dar pažvelgsime į santuokinį gyvenimą, mes taip pat rasime daugybę sutuoktinių praktikuojamų dalykų, kurie nėra iš Dievo ir, tokie būdami, žudo, o ne palaiko tarpusavio meilę ir gyvenimo džiaugsmą, kas skatina skyrybas. Kiek pajuokų ir pasipriešinimo gauna Bažnyčia už kategorišką kontraceptikų smerkimą! „Bažnyčia per daug susirūpinusi dalykais žemiau juostos“. „Ar Bažnyčia visai sukvailėjo, kad draudžia „sargius“ ir kontraceptines piliules, gal ji pati nori auginti vaikus, kurie gims nenaudojant šių priemonių? – dažnai skamba tokie ar panašūs pareiškimai. Argumentai tik skamba kaip rimti, o iš esmės yra tik gyvuliškos mąstysenos demonstravimas. Bet žmogus nėra gyvulys. Savo kalba Bažnyčia primena tiesą, kad žmogus nėra gyvulys, o Dievo paveikslas. Ir tik Dievas padeda suvokti, kas yra meilė, kuri yra santuokos pagrindas. Pasaulis ir piktoji dvasia įteigia žmogui, kad meilė yra seksas. Anaiptol, visiems žmonėms būdingas lytinis potraukis, stumiantis vyrą ir moterį į lytinį aktą, daugelio mokslininkų nuomone, yra gamtinė jėga, kurioje nėra nieko individualaus ir žmogiško, kurį žmogus išgyvena kaip spaudimą iš šalies. Tačiau šis potraukis egzistuoja, kad būtų išlaikyta žmonių rūšies išlikimas [1]. Aš manau, kad tai yra velnio darbas įteigti Kristaus atpirktam žmogui taip galvoti ir elgtis esą seksas – ir daug jo – parodo meilę. Jei žmogus tuo įtiki, mes matom tragiškus tokios elgsenos vaisius – jis ar ji pradeda rujoti kaip gyvulys, o gyvuliui būdinga nuolat keisti partnerius. Ar sulaužyta ištikimybė nėra daugelio skyrybų priežastis? O ką apie meilę byloja Kristus? Ar jo atskleista meilė mums turi ką nors bendro su seksu? Meilės esmę nusako šie jo žodžiai: „Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Meilės esmė yra tapti dovana kitam.

Kristus kalbėjo, kad myli mus ir tą meilę pademonstravo tapdamas ant kryžiaus mums amžina dovana, kuri sutaikė mus su Dievu. Tokią meilę privalome atspindėti ir santuokoje. Tik Dievo akivaizdoje pirmiausia save padovanojus santuokinėje priesaikoje, žmogus turi teisę lytiškai save padovanoti kitam. Priešingu atveju seksas iki santuokos yra nuodėmė ir kito išnaudojimas, ir, kas taip daro, tampa nuodėmės vergu. O „sargiai“ ir kontraceptinės piliulės yra moraliai sunkus nusikaltimas ir nepriimtinas šeimos planavimas, nes neišreiškia viso asmens dovanos, nes vaisingumas yra neatskiriamas ir esminis kiekvieno žmogaus sandas. Ar Kristus pasiaukodamas savo meile ką nors pasilaikė sau? Jis viską atidavė mums, net numirė už mus. Kas nori sekti dieviškos meilės keliu, kuris veda į žmogišką laimę ir džiugią amžinybę, tas labai rimtai ir kritiškai peržvelgs savo santuokinį gyvenimą ir labiau atvers jį Dievui. Natūralus šeimos planavimas yra vienintelis gimstamumo kontroliavimo būdas, kuris atitinka Dievo valią, nes išlaiko pagarbą kitam sutuoktiniui, asmens lytiškumo gėriams, pasipriešina egoizmui, kuris verčia išnaudoti kitą ir liudija laisvę bei mumyse veikiantį Kristaus atpirkimą, nes Dievo malone mes pajungiame savo lytinį potraukį tarnauti meilei. Tad santuokinio gyvenimo moto turi būti šie apaštalo Pauliaus žodžiai: „Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam“ (1 Kor 10, 24). Šis nusistatymas yra mums atskleistas Kristaus, ir tai atveria Dievo kelius į santuoką, o ten, kur Dievas, ten ir gyvenimas, džiaugsmas ir ramybė.

Žinant, kaip toli dabartinė situacija yra nuo mano išsakytų dalykų, galėtume paklausti: ar galima realiai ką nors padaryti geriau? Ar neatrodo tai tik šventakupriški dūsavimai? Leiskite priminti, kad aš kalbu apie dalykus, kurie mus gali supanašinti su Dievu. Kaip jums atrodo, ar lengva išpildyti mumyse glūdintį panašumą į Dievą? Be Dievo pagalbos tai visiškai neįmanoma. Bet kito kelio nėra. Arba mes renkamės Dievo kelią ir renkamės gyvenimą tikrąja žodžio prasme, o ne tik egzistavimą ir neišvengiamą mirtį, arba visą gyvenimą būsime apgailėtini, nes kitaip ir negali būti. Mes esame sukurti aukštesniems dalykams ir savo noru savo paskyrimo nepakeisime, nes būtent Dievas mus sukūrė ir numatė mums tikrąjį kelią į gyvenimo prasmę ir džiaugsmą bei amžinąjį gyvenimą.

Neturiu paruoštų receptų, kaip situaciją keisti, ir nenoriu jų primetinėti kitiems, tik pasidalysiu, ką darau aš, kaip kunigas, kuris laimina santuokas ir skaito pranešimus sužadėtiniams apie santuoką, kaip sakramentą, ir kaip teisėjas gan dažnai skelbiantis teismo sprendimą apie santuokos niekinumą. Turėdamas šį neužtikrintumą dėl santuokos ateities, labai rimtai kalbuosi su pareiškusiaisiais norą tuoktis.

Labai rimtai žiūriu į norinčiuosius tuoktis, kurie jau gyvena kartu – susidėję. Manau, reikėtų nelaiminti susidėjusiųjų, kol nepersiskirs ir kurį laiką nepagyvens atskirai. Kodėl? Todėl, kad pirmiausia jie turėtų pataisyti tą didžiulę žalą, kurią padarė visuomenei, ypač jaunimui, savo blogu pavyzdžiu, kuris garsiai šaukia: „Man nesvarbu santuoka, mes galime ir taip gyventi“. Ir negalvokime, mielieji kunigai, kad tuokdami tokius jaunuolius mažinsime nuodėmes – atseit sutuoksime, ir jie negyvens susidėję ir nedarys daugiau nuodėmių. Kas mes tokie, kad norime atimti iš Dievo Jam vienam priklausančią teisę šalinti nuodėmės? Mes tik galime patikrinti, ar žmogus turi teisingą nusistatymą krikščioniškai santuokai, ir būti drąsiems ją atidėti, jei to reikia. O laimindami susidėjusiuosius mes tarsi duodam žinią jaunimui, kad jūs galite taip gyventi, tik nusibodus taip gyventi, ateikite, ir mes jus kaip visus kitus „sutvarkysime“. Jei nuo pat pradžių paniekinai santuokos instituciją, tai kas rodo, kad gailiesi ir nori krikščioniškai mylėti ir gyventi? Viena tokia pora, tvirtindama, kad jie nesiskirs, pateikė argumentą: „Mes pažįstam vienas kitą. Jau treji metai gyvename kartu“. Pagalvokite dar kartą… Jūs pažįstate vienas kitą tik kūniškai, bet žmogus nėra tik kūnas. Kas nutiks jų santykiams, kai lytinis karštis išblės? Kai jie pradės regėti savo ir kito tikruosius „aš“, neaptemdytus lytinio bendravimo teikiamos euforijos? Būti vedamiems lytinio karščio yra prastas motyvas santuokai, kuris gali nemaloniai baigtis. Net jau „užgyventas“ vaikas dar nereiškia, kad būtina tokius žmones prileisti prie santuokos. Dar pridėsiu, kad JAV vyskupijose taikoma ši taisyklė dėl susituokti norinčiųjų, jau gyvenančių kartu. Jie turi pagyventi atskirai kurį laiką iki santuokos, antraip gali tikėtis tik kuklių santuokinių apeigų – jie, liudininkai ir tik artimiausi šeimos nariai.

Pamatyti, kad jaunuoliai nepasiruošę santuokai yra labai lengva. Pradedu klausinėti, kodėl jie nori tuoktis Bažnyčioje, koks skirtumas tarp civilinės santuokos ir bažnytinės, klausiu, kas yra meilė ar kas palaiko tarpusavio meilę, kaip spręsite iškilusias problemas. Bet labiausiai nuvilia jų atsakymai į klausimą, kas garantuoja, kad jie nebus iš tų, kurie po metų ar antrų neišsiskirs kaip tie 72% maniusiųjų, kad sukūrė laimingą santuoką, o ėmė ir išsiskyrė. „Mums tai neatsitiks“, „mes pažįstam vienas kitą“, „galų gale kaip bus, taip bus“ ir panašūs atsakymai man uždega raudoną šviesą, ir tada iš visų jėgų bandau įtikinti, kad jie dar nepasiruošę ir nesupranta, koks rimtas sprendimas yra santuoka. Tik prisiminkime: juk 72% prašančiųjų santuokos išsiskirs, tad gal geriau jų visai netuokti, nei leisti, kad jie niekintų Dievą per savo priesaikų laužymą, daužytų vienas kitam širdis ir luošintų vaikus nedarniomis šeimomis. Aš net ir neslepiu, kad noriu juos atkalbėti nuo santuokos, ir sakau, jei jie pereis mano šiuos „papurtymus“, vadinasi, jau bus patyrę pirmus išbandymus, bet atvirai, nedaug porų gerai pasirodo. Nors ir kalbinu neskubėti ir atidėti santuoką, bet visada nurodau, kad tai jų sprendimas: ką žmogus sėja, tą ir pjaus. Ar mums patiems, kurie laiminam santuokas, ne gėda, kad tiek daug skiriasi? Gal verta giliau apie viską pamąstyti? Ar mes, dvasininkai, kaip kompetentingi santuokos liudininkai, nedarome nuodėmės, jei laiku nenušaliname jaunuolius nuo santuokos ketinimų? Jų motyvai nebrandūs, bet ar mes neklystam labiau, matydami tokį jų nusistatymą ir vis tiek prileisdami prie sakramento?

Tuokdami jaunuolius ir tuo norėdami naikinti nuodėmes dėl jų nesantuokinių ryšių, ar neleidžiame jaunuoliams įklimpti į dar didesnes nuodėmes ir bėdas – juk santuoka Dieve yra neišardoma. Jei išsiskyrę antrą kartą susituoktų, ne tik svetimautų, bet ir niekintų Dievą savo pirmos šventos priesaikos laužymu, užkirstų kelią pilnam dalyvavimui Bažnyčios gyvenime ir t.t. Ne visai nekaltas yra tas mūsų lengvas leidimas jaunuolių prie santuokos. Nežinau, ką reikia daryti, kad santuoka būtų tvirta, bet kad reikia kažką daryti, tai labai aišku. Šios mintys yra bandymas raštu pamąstyti ir kviesti jaunimą, tėvus ir dirbančiuosius pastoracijoje labiau dėti dar daugiau pastangų šeimos gerovės labui.

Be Dievo nėra absoliučiai nieko gero. Tik gerasis, gailestingasis, mus mylintis Dievas gali padėti sukurti gražią ir laimingą šeimą. Jėzaus žodžiai išlieka amžiams: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių (Jn 15, 4-5). Tik santuoka sudaryta Dieve ir Jame kasdien palaikoma teikia džiaugsmo, ramybės ir meilės amžinuosius vaisius.

 

[1] Atsakingos lytinės elgsenos ugdymo ir jaunimo lytinės sveikatos išsaugojimo principai. Medžiaga mokytojui. Sudarytojai: Narbekovas A., Obelenienė B., Švedas E. Kaunas: santuokos ir šeimos studijų centras. 2006. P. 35.

Views All Time
Views All Time
1143
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn