Mergvakaris

Tradicinių vestuvių sutikime ypač svarbus buvo mergvakaris. Į jį susirinkdavo artimiausios, visą gyvenimą būsimą nuotaką supusios, moterys, – jaunos ir pagyvenusios, mamos ir tetos, kito kaimo moterys. Mergvakaris – jaunosios atsisveikinimas su savo mergyste, draugėmis, jos išlydėjimas į kitą gyvenimą. Todėl jo dalyvės dainuodavo dainas apie mergelės gyvenimą, pasakodavo savo vestuvių, mergvakarių istorijas, patardavo, kaip susitvarkyti su vyru namuose ir kaip išvengti poblemų šeimoje. Dažniausiai vyriausioji pamergė orgnizuodavo visą mergvakarį: užvesdavo mergvakario dainas, graudindavo jaunąją, mokė šokti.

Ritualas prasidėdavo padovanojant jaunajai pinigėlį, kuris turėdavo atnešti sėkmę ir pinigus naujai šeimai. Pinigėlis būdavo paslepiamas jaunosios batelyje. Paskui jaunąją pasodindavo ant duonkubilio ir apsupusios puslankiu dainuodamos pindavo vainiką iš atsineštų gėlių. Paskui visos medinėmis šukomis eidamos ratu jaunajai iššukuodavo plaukus, uždėdavo vainiką ir padovanodavo veidrodį. Pasižiūrėjusi į savo atvaizdą jaunoji paimdavo šukas, kuriomis ją šukavo merginos ir mesdavo per dešinį petį į netekėjusių panų būrį…Kurią pirmą šukos paliesdavo – ta ištekės pirmoji.

Rūtų vainikėlių pynimas – mergvakario dalis. Vestuvėms būdavo atrenkamas gražiausias. Nuotakos apsaugojimui nuo užkerėjimo, vainiko pynėjos eidavo prie stalo, ant kurio gulėdavo įvairūs vainikui pinti skirti žalumynai, sukibusios užrankų ir apeidavo jį ratu. Nupynusios vainiką, jos vėl išeidavo ratu.

Mergvakario metu buvo vejamas siūlų kamuoliukas, kurį nuvydavo pamergės, o jaunoji vėliau paleisdavo išsivyti, laikydama už galiuko. Tai reiškė, kad ji savo nuotakos likimu vesis ir pamerges.

Būsimos pamergės atnešdavo savo keptus pyragus. Populiarus būdavo „kasos pyragas“, tarsi atsisveikinant su jaunatviška nuotakos plaukų kasa.

Dažniausiai mergvakariai baigdavosi kaimo šokiais, ateidavo ir jaunasis su bernvakario dalyviais gąsdinti jaunosios ir mergų. Jaunajam būdavo užduodamos mįslės, žaidžiami nuotakos atpažinimo žaidimai.

Šiuolaikinį mergvakarį, pritaikant senąsias tradicijas, galima būtų švęsti pas ką nors kaime, troboje, arba išsinuomavus sodybą (pvz., Dzūkijoje galima nebrangiai išsinuomoti kaimo turizmo nedideles etnografines sodybas, kurių vidus ir išorė įrengti siekiant atkurti senovinį vaizdą). Ten, susirinkus artimiausių draugių, giminaičių būriui, galima sugalvoti ritualinį jaunosios išlydėjimą šukuojant kasas, dainuojant ar klausantis autentiškų liaudies dainų, atliekant vainiko pynimo ritualą, pasakojant istorijas iš savų gyvenimų, dalinantis patirtimi.Vienas iš mergvakario akcentų –išsimaudymas kaimiškoje pirtyje, reiškiančių kūno švarinimą, apsivalymas nuo ydų, blogų minčių. Šalia senovinių mergvakario ritualų galima pritaikyt ir šiuolaikines mergvakario tradicijas, pvz., „mergystės priesaikos“ davimą, kad jaunoji netaptų visiška vyro „vergė“. Priesaiką galima duoti naktį, šviečiant mėnuliui ar kokioje gražioje aplinkoje (pvz., prie vandens), tarsi ją girdėtų visa gamta ( glaudus sąlytis su gamta – taip pat protėvių tradicijų dalis). Priesaikos tekstas turi būti susijęs su nuotakos gerove, pvz., „vieną dieną per savaitę ir vieną savaitę per mėnesį skirsiu tik sau“ ir pan.

Bernvakaris

Apie bernvakarius rašytiniuose šaltiniuose nėra daug medžiagos, simbolinių apeigų, ritualų aprašymo. Esminė idėja buvo su draugais, giminaičiais linksmai atšvęsti, pasidžiaugti „laisve“, nes po vestuvių užguls šeimos rūpesčio atsakomybė, įvairūs darbai. Todėl būdavo organizuojami kaimo vakarai – šokiai, kuriuose būsimasis jaunikis su draugais linksmindavosi. Tad bernvakario organizatoriai galėtų užsakyti kokią linksmą vietelę, su liaudiškais atributais – kur grojama liaudiška, linksma muziką, vyrauja lietuviški patiekalai, o juos atneša liaudiškais rūbais apsirengusios padavėjos (tai galėtų būti, pvz., „Bernelių“ užeiga).

Views All Time
Views All Time
9121
Views Today
Views Today
1
0 0