Psichologai seniai pastebėjo, kad „alkoholinės“ santuokos stulbinančiai patvarios. Kuris iš mūsų nežino tokios situacijos: vyras daugelį metų geria, o žmona, įprastai pagraudendama, kad tai ne gyvenimas, o katorga, ir toliau kenčia. Dešimtmečiais. Kas ją sulaiko?

Žmogaus elgesį, kaip žinoma, lemia ne tik sąmonė, bet ir (dažnai daug stipriau) pasąmonė. Būtent ji lemia, kokius žmogaus poelgius lydės vidinis pasitenkinimas, o kokie bus nubausti dvasios skausmu. Akivaizdu, kad kiekvieno mūsų elgesį lemia noras uždirbti kiek įmanoma daugiau psichologinio pasitenkinimo – malonumų ir išvengti, pagal galimybes, skausmo.

Painiame alkoholizmo pasaulyje apdovanojimų sistema iškreipta. Tokioje sistemoje gyvena ne tik patys ligoniai, bet ir jų artimieji, o visų pirmiausia – žmonos. Įsisukę į nesibaigiantį ligos ratą jie suranda pasitenkinimą tokiais būdais, kurie negali nei sužavėti, nei įkvėpti sveikų žmonių.Šios šeimos stažas – 25 metai. Tiek pat metų šeimos galva geria. Nuo alkoholizmo jis gydėsi tris kartus, tačiau blaivumas netruko ilgiau pusmečio. O po to – vėl užgėrimas, krizė šeimoje, krizė darbe…

Noriu liautis gėręs, – pareiškia vyras. – Juk tiek rūpesčių pridariau… Visiems teko žmonai, vaikams… Mano žmona auksinė, tiesiog šventa. Be jos aš neišgyvenčiau…“ Kaip gi į šį monologą reaguoja žmona?

– Na ką tu, visai aš ne šventoji.

Tai ji sako garsiai, o pasąmonėje sako sau: „Taip, taip, aš šventoji. Be manęs jis pražūtų“. Toliau seka rimtas pareiškimas: „Arba jis meta gerti, arba aš su juo skiriuosi.“ Ir ką gi? Na iš esmės tai nieko naujo. Dar vienas blaivaus gyvenimo išbandymas ir dar viena nesėkmė. Ar ši moteris išsiskyrė? Ne. Paaiškinimas skamba taip: „Negaliu gi aš jo palikti, kai jis taip stengiasi išsikapstyti“. Ir vėl iš naujo pažįstamas priedainis:“Be manęs jis prapuls“. Santuokinis košmaras ir vėl pradeda naują, per 25 metus atidirbtą ratą. Ir vyras, ir žmona nepatenkinti gyvenimu ir vienas kitu, tačiau nei vienas iš jų negali pasikeisti. Kas palaiko šių kankinančių ryšių pusiausvyrą? Kaip bebūtų keista, tačiau abiem sutuoktiniams jų kankinanti šeimyninė situacija psichologiškai patogi. Tik nauda kiekvienam sava.

Pradėsime nuo alkoholiko vyro. Be apsvaigimo malonumo alkoholis apsaugo jį nuo blaivumo ir nepasitikėjimo savimi. Jam patinka ir dramos, jaudulio atmosfera, kuri paprastai lydi alkoholizmą. Nors ir iliuziškai, tačiau tai pakeičia normalų emocinį gyvenimą.

Gyvenimas ir blaivumo periodai jam atrodo labai nuobodūs. Tačiau periodiškai jis pasiryžta tokiai „aukai“. Tai leidžia prislopinti alkoholikams būdingą kaltės jausmą ir surinkti taškų savo naudai: „Aš sugebėjau be degtinės išgyventi pusę metų! Jei norėsiu, mesiu gerti iš viso!“Dar vienas laimėjimas – žmonos užuojauta ir rūpestis. „Maldauju, pamėgink negerti! Tu tik gydykis, o aš dėl tavęs (skaitykite – už tave. – red.) padarysiu viską, ko nori.“ Įprastinis vaizdelis klinikoje, kurioje gydoma nuo alkoholizmo, – žmonos su sunkiais krepšiais, prikrautais „ko nors skanaus“. Malonu, ar ne? Alkoholis – ir tai gali būti visiška tiesa – pašalina atsakomybės už artimuosius, už dvasinio ryšio su jais nebuvimą jausmą.

Šias „nuobodžias materijas“, reikalaujančias savęs ribojimo ir valios, galima palikti vėlesniam laikui, blaiviam periodui. Kažkuria prasme alkoholis suteikia galimybę išlikti amžinu vaiku, išvengti pastangų ir valios, be kurių suaugusiojo gyvenimas tiesiog neįsivaizduojamas. Neveltui alkoholizmo liga kartais vadinama neatsakingumo liga.

O dabar pažiūrėsime, ką iš šios santuokos gauna alkoholiko žmona. Stebina, tačiau psichologinė nauda jai yra ne ką mažesnė. Malonu pripažinti, kad tiek metų atlaikai tai, kas kitą palaužtų per savaitę. Kančia priartina prie šventumo, yra kažkuo gimininga didvyriškumui. „Ką jūs, netgi jis pats mano, kad aš šventoji.“

Malonu jaustis stipriu partneriu, priimančiu sprendimus ir žinančiu, kaip elgtis, diktuojančiu: „Negerk! Gydykis!“ Pojūtis, kad vyro gyvenimas pilnai priklauso nuo jos, pakelia jos kritiškai žemą savigarbą, sustiprina asmeninės vertės suvokimą. Objektyvumo dėlei reikia pastebėti, kad vyras be jos, žinoma, neprapuls.Tačiau moteris negali būti objektyvi. Jai svarbu jausti, kad ji geresnė už savo vyrą, stovi aukščiau jo – to nuolat reikalauja jos žema savigarba. Be to, vyro problemos – puikus pretekstas („Niekada! Aš dabar turiu kitų rūpesčių!“) užmesti savo reikalus.

Artimų ryšių su savimi moteris bijo. Verčiau slėptis už patikimos formulės: „Jo problema – alkoholis, mano problema – jis. Apie kokias dar problemas galima būtų kalbėti?!“ Dvasinės dramos, protrūkiai, kritimai – sūpynės iš pragaro į rojų („Šiandien jis blaivus. Kokia laimė!“), ir atvirkščiai. Ši moteris jau seniai atsisakė realių jausmų: jos dvasinis gyvenimas visų pirmiausia yra reakcija į vyro gyvenimo įvykius.

Žiūrint tiesai į akis

Tiesa ta, kad alkoholiko žmonos problema – ji pati, o ne jos geriantis vyras. Tačiau… kaip ir jis, ji mieliau gyvena iliuzijų pasaulyje. Protestai, grasinimai skyrybomis – dūminė uždanga. Iš tikrųjų ji, kaip ir jos vyras, gauna tai, ko nori. Tik toks sutuoktinis jai ir reikalingas. Jų bendras gyvenimas leidžia jai tenkinti giliausius, gyvybiškai svarbius poreikius – kas dieną maitinti žemą savigarbą, kančia užsitarnauti asmeninio vertingumo pojūtį, skausmu pridengti silpnumą, žmogišką nepilnavertiškumą.Iš pirmo žvilgsnio tokia moteris – ryžtinga ir tvirta. Tačiau po šiuo kietu kiautu – trapi, nuolat išsigandusi mergaitė, kuri mirtinai bijo, kad jos nemyli ir gali palikti. Būtent ši baimė – nuolatinių kančių šaltinis. Svarstyklės sureguliuotos. Niekuomet nesibaigs tokio vyro alkoholizmas, niekuomet neišseks šios moters „šventumas“.

Kaip ištrūkti iš užburto rato?

Pirmas (ir labai sudėtingas) žingsnis – suprasti, kad jokiomis pastangomis pakeisti kito žmogaus neįmanoma. Tapęs įpročiu siekimas kontroliuoti „paklydusios pusės“ elgesį ir nuolatiniai mėginimai diktuoti „žaidimo taisykles“ veda tik prie vieno – sužlugdo tą, kuris mėgina tai padaryti. Begalinis šių klaidų kartojimas įmanomas tik todėl, kad to reikalauja mūsų sunki, pasenusi vidinė negerovė, neišspręstos asmeninės problemos.Kiekvienas (ir kiekviena) iš mūsų gali ir turi atsakyti tik už savo elgesį, gyvenime siekti savo tikslų. Norint pradėti keistis reikia iš tikrųjų to panorėti. Kam norisi pradėti bute remontą? Tačiau mes tai darome – kai priverčia aplinkybės. Dažniausiai postūmiu permainoms tampa šeimyninio gyvenimo krizė. Toliau seka darbas su savimi.

Tai ilgas, viso gyvenimo darbas. Nesvarbu, kaip jūs pradėsite: savarankiškai, psichoterapijos grupėje, savipagalbos grupėje ar pasikonsultavę su kompetentingu specialistu. Svarbiausia, kad jūsų pasirinktas kelias jus vestų į save, į šios dovanos – savarankiško gyvenimo, kuriuo galima dalintis su kitu, tačiau ne mesti jo po kito kojomis, – unikalumo suvokimą.

Views All Time
Views All Time
2457
Views Today
Views Today
1
0 0