Bažnytinės santuokos glėbys – amžinas?

Vis daugiau porų trokšta žengti prie altoriaus ir gauti bažnytinės santuokos palaiminimą. Tačiau pastaruoju metu smarkiai padaugėjo ir prašymų tokią santuoką pripažinti negaliojančia.

Apie bažnytinės santuokos ypatumus, jos reikšmę, galimybes pripažinti ją negaliojančia „Lietuvos ryto” žurnalistė kalbėjosi su sostinės Šv.Kryžiaus bažnyčios rektoriumi Ričardu Doveika.

Šis dvasininkas yra sutuokęs ne vieną garsią porą. Ir toli gražu ne visos jos išlaiko gyvenimo išbandymus – neilgai trukus išsiskiria.

– Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad Bažnyčia neteikia santuokos nutraukimo paslaugų, – pokalbio pradžioje pasakė R.Doveika. – Bažnyčia niekada nėra skyrybų palaikytoja ar teikėja.

Atvirkščiai, šeimos gyvenimas – vienas kertinių Bažnyčios veiklos pagrindų.

Bažnyčia deda didžiules pastangas, kad santuoka būtų išsaugota. Sutuoktinius konsultuoja šeimos krizių centrai prie vyskupijų, organizuojamos šeimų mokyklėlės, jaunavedžių savaitgaliai.

Siūloma žmonėms kalbėtis, o kartais ir pagyventi atskirai, išliekant santuokoje.

Primenant du švenčiausius santuokos žodžius – „atsiprašau” ir „atleidžiu”.

– Vis dėlto jei niekas nepadeda, Bažnyčia anuliuoja bažnytinę santuoką. Ar tas veiksmas vadinamas kaip nors kitaip?

– Išnagrinėjusi gyvenimo aplinkybes Bažnyčia gali paskelbti, kad dviejų žmonių bažnytinė santuoka yra negaliojanti.

Nes ji buvo negaliojanti jau jos sudarymo bažnyčioje dieną. Jei Bažnyčios palaiminimo prašantys žmonės, pavyzdžiui, ką nors nuslėpė nuo kunigo.

Juk vyras ir moteris, ateidami prašyti bažnytinės santuokos, jau turi žinoti Bažnyčios mokymą apie šeimą, tėvystę, motinystę, lytiškumo grožį ir gelmę, atsakingą lytiškumo naudojimą iki santuokos ir santuokoje.

– Ką žmonės nuslepia nuo kunigo savo vestuvių dieną, kad jų santuoką prie altoriaus būtų galima laikyti negaliojančia?

– Čia įsiterpia subtilūs moraliniai dalykai.

Pavyzdžiui, jei jaunavedžiai prie altoriaus ateina su nuostata – pagyvensime 3–4 metus be vaikų, po pasaulį pasivažinėsime, pinigų užsidirbsime.

Arba tardami priesaiką „iki mirties tavęs nepaliksiu” jau būna sudarę vedybų sutartį. Jei skirsimės, tau priklausys tiek, man – tiek. Jie jau ateina prognozuodami skyrybas.

Dažniausiai tokie dalykai kunigui nėra pasakomi. Ir jie daro bažnytinę santuoką jau tuo metu negaliojančią. Santuoka neįvyko iš esmės. Nors gal patys sutuoktiniai to nesupranta.

– O jei per išpažintį tai pasako kunigui?

– Man yra tekę klausytis išpažinčių, kai vienas sutuoktinis kalba apie didžiulę meilę, o pasisukęs į kitą klausyklos pusę išgirstu – „nei aš myliu, nei ką, teku iš reikalo”.

– Ir kaip tada? Nesutuokiate? Juk esate sutuokęs ir daug turtingų žmonių. Jums nebūna paslaptis, kad jie ateina prie altoriaus jau sudarę vedybų sutartį.

– Sutuokiame skaudama širdimi. Išpažinties paslaptis negali būti paviešinta.

– Tuokiate jau žinodamas, kad bažnytinė santuoka neįsigalios, yra niekinė iš pat pradžių?

– Taip, net jei penki kunigai ją palaimintų. Čia jau reikia kalbėti apie sutuoktinių atsakomybę.

– Bet gal ir apie jūsų, kunigų, atsakomybę, kad žiūrite pro pirštus teisindamiesi išpažinties paslaptimi?

– Pirmiausia sutuoktiniai duoda įžadus vienas kitam. Atėję prie altoriaus jie taip pat negali nuslėpti, kad gyveno lytinį gyvenimą. Lytiniai santykiai be bažnytinės santuokos laikomi nuodėme.

– Vadinasi, ir tokių žmonių bažnytinė santuoka yra negaliojanti? Duodu galvą nukirsti, kad du trečdaliai jaunųjų ne vienus metus gyveno kartu ir džiaugėsi seksu.

Ar Bažnyčia šiais laikais neturėtų būti atlaidesnė?

– Prieš žengdami prie altoriaus jauni žmonės turi gauti nuodėmių atleidimą.

Bažnyčia nepataria tuoktis bažnyčioje jauniems žmonėms, jie turi būti brandžios asmenybės.

Yra ir gražių išimčių. Esu sutuokęs porų, kurios net penkerius metus draugavo ir neperžengė kūniškumo ribos. Tikiu, kad šeimoje jie neturės problemų.

– Abejočiau. Gal jau po pirmosios nakties jiems gyvenimas taps nebemielas būtent dėl to lytiškumo, kurio nebuvo patyrę.

– Suprantu, jog šiandien tai aktualu, nes gyvename labai seksualizuotoje visuomenėje.

– Bet grįžkime į tą gyvenimišką situaciją, kai žmonės, pragyvenę Bažnyčios palaimintoje santuokoje gal 20 metų, supranta, kad jų ryšys neįmanomas. Kur jie kreipiasi?

– Pirmiausia apie savo skausmą papasakoja parapijos kunigui. Kaip minėjau, sutuoktiniams Bažnyčia teikia pagalbą. Ir kai išbandomos visos galimybės, jie turi teisę kreiptis į vyskupijos bažnytinį teismą. Pirma, suprantama, sutvarkę savo civilines skyrybas.

– Bet gal sutuoktiniai patys bandė spręsti savo problemas, atsisakė bažnytinių krizės centrų pagalbos? Ar taip galima?

– Taip. Jie taip pat siunčiami į vyskupijos teismą.

– Kaip vyksta bažnytinis teismas? Į salę susirenka sutuoktiniai, jų draugai, liudininkai, jie apklausiami?

– Ne. Žmogus teismo prašo peržvelgti bažnytinės santuokos aplinkybes – ar santuokos dieną jos buvo teisingai įvykdytos.

Bažnyčia nagrinėja, ar santuoka sudarymo dieną buvo sudaryta galiojamai ar negaliojamai. Ar buvo nuslėptų priežasčių? Apie kai kurias jų jau kalbėjome. Jei jų buvo, santuoka iš esmės neįvyko jau sudarymo dieną.

Draugai, liudininkai apklausiami atskirai, raštu užfiksuojami jų paliudijimai.

– Kas yra tie bažnytinio teismo teisėjai?

– Kiekvienas vyskupas savo vyskupijoje paskiria bažnytinės santuokos bylą nagrinėjantį kunigą. Dalyvauja ir dvasininkas – santuokinio ryšio gynėjas.

– Lyg advokatas, ginantis bažnytinės santuokos neišardomumą?

– Jis yra todėl, kad nebūtų praleista svarbių detalių, kurios leistų išsaugoti sudarytą santuoką.

– Bet juk gali taip atsitikti, kad tos priežastys, dėl kurių žmonės siekia savo bažnytinę santuoką paskelbti negaliojančia, atsirado vėliau, gal net po 20 bendro gyvenimo metų, o ne santuokos sudarymo dieną?

– Jeigu bažnytinis teismas nustato, kad santuokos sudarymo dieną nebuvo priežasčių laikyti ją negaliojančia, oficialiai raštu abiem sutuoktiniams paskelbia, kad jų santuoka lieka galioti.

– Tačiau jei žmonės nebegali gyventi kartu? Jiems lieka amžinai vilkti tą kančių grandinę, kurią užsidėjo prie altoriaus – kai buvo jauni ir tikėjo ateitimi.

Ar moralu pasmerkti juos kančiai?

– Žmonės išsiskiria civiliškai. Tačiau Bažnyčia nepripažins jų kitos – nei antrosios, nei trečiosios – santuokos sudarymo.

Pagal Bažnyčios mokymą, lieka pirmoji, bažnytinė, santuoka. Su kitu asmeniu gyvens nuodėmėje. Negalės eiti išpažinties ir priimti komunijos.

– Tai kur dėtis tai nelaimingų žmonių armijai?

– Jie galėtų atlikti išpažintį ir duoti pažadą pataisyti savo gyvenimą. Bet jei vėl grįš pas savo neteisėtą sutuoktinį, su kuriuo susituokė tik įstatymo lygmeniu, vėl gyvens lytinį gyvenimą, jie gyvens nuodėmėje.

– O kokia tampa bažnytinės santuokos sakramentu sutvirtintos šeimos padėtis, jei vienas sutuoktinių miršta?

Ar gali jis vesti nereikalaudamas pirmosios santuokos paskelbti negaliojančia?

– Našlys ar našlė, jei negyveno su kitu asmeniu susidėję, neturėjo lytinių santykių, vėl gali tuoktis bažnyčioje, nes bažnytinė santuoka galioja iki vieno sutuoktinių mirties.

– Ar gali bažnytinė santuoka būti paskelbta negaliojančia, jei kitas sutuoktinis tam prieštarauja?

– Tenka susidurti, kad šeimos net bažnytine institucija ima naudotis siekdamos naudos: „Sumokėk, aš eisiu į bažnytinį teismą, o kitaip – vilkinsiu.”

Bažnytinis teismas visuomet reikalauja ir antrosios pusės argumentų. Asmuo yra apklausiamas. Jei vienas sutuoktinių nepaiso teismo reikalavimų, byla išnagrinėjama ir be jo, o apie santuokos negaliojimą arba galiojimą pranešama raštu.

Bet vėliau bažnytinis teismas gali asmeniui taikyti tam tikrus reikalavimus, jei jis panorės sudaryti naują bažnytinę santuoką. Tokiu atveju asmuo privalo gauti vietos vyskupo leidimą.

Kai bažnytinė santuoka pripažįstama negaliojančia, po jos sudaryta naujoji bažnytinė santuoka laikoma pirmąja.

– Kiek trunka santuokos paskelbimo galiojančia ar negaliojančia procesas?

– Įvairiai, nes kalbama ne apie turto dalybas, o moralinius dalykus. Nuo kelių mėnesių iki kelerių metų.

– Teigiama, kad Lenkijoje patenkinami du trečdaliai prašymų pripažinti santuoką negaliojančia. O kaip Lietuvoje?

– Manau, kad didžioji dalis patenkinama. Tokioje laisvoje visuomenėje padėti žmogui subrandinti šeimos sampratą nelengva.

Todėl ir raginame, kad bažnytinės santuokos nesiektų jauni žmonės, skatiname draugystę, o sužadėtiniai rengiami santuokai.

– Tada jie jau gali mylėtis?

– Ne, negali.

– Teigiama, kad prašymų dėl santuokos paskelbimo negaliojančia ėmė daugėti po to, kai 1983 metais Vatikanas patvirtino 1095 kanoną: santuoką galima pripažinti negaliojančia, jei vienas sutuoktinių turi psichikos problemų.

– Todėl teismas turi itin atidžiai nagrinėti aplinkybes. Čia pasitelkiami ir gydytojai, jų tyrimai.

– Bet tokios problemos kaip narkomanija, alkoholizmas, neištikimybė gali atsirasti po santuokos drauge nugyvenus daug metų. Kaip bažnytinis teismas reaguoja į tokias priežastis?

– Bažnyčia siūlo tam žmogui, kuris kenčia dėl kito sutuoktinio, atsiskirti, gyventi atskiruose butuose, bet išlaikant bažnytinę santuoką. Tada jis išlieka ir visateisis Bažnyčios narys, jei neįteisina civilinių skyrybų.

– Matyt, todėl daug žmonių ir nusprendžia nepradėti tų procedūrų, o gyvena „susidėję” su kitais asmenimis, nes viskas atrodo labai sudėtinga.

– Yra daug nemalonių dalykų, bet žmogaus brandą rodo jo sugebėjimas įveikti tą procesą.