Žodis pagonybė mums skamba kaip keiksmažodis. Kas tai yra? Religija ar gyvenimo būdas? Iš kur ji atėjo? Kas tai buvo per žmonės, kurie kreipė dėmesį į Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir įvairius gamtos reiškinius. Pabandykime sugrįžti kelis tūkstantmečius metų atgal ir paieškoti viso to ištakų. Pasirodo toli eiti ir nereikia. Pagonybė – tai tikėjimas, kuris egzistavo iki krikščionybės. Skirtumas yra tas, kad Romos imperijoje pagonių tikėjimas nuskendo užmarštin prieš 2000 metų, o pas mus šis procesas įvyko prieš kelis šimtus metų. Iki šių dienų ji nėra visiškai išnaikinta, tai šen, tai ten sužiba jo židiniai. Tai ar ne laikas išsiaiškinti, sužinoti, kokia tauta garbino dangaus šviesulius? Na juk ir maldose sakoma“kaip danguje, taip ir žemėje”. Vadinasi, mokėti skaityti dangaus šviesulius reiškia gyventi darnoje ir harmonijoje su mus supančia gamta, gerbti Žemę, Orą, Vandenį, Ugnį ir, žinoma, Dievo kūrinius – pačius save, nes kiekviename žmoguje yra dalelytė Dieviškos ugnies. Vadinasi mūsų ainiai (pagonys–mitraistai, Zoroastros pasekėjai) garbino Viešpatį, pripažindami Visatos ritmus, o juk tai astrologiją, ne šarlatanizmas, kuo dabar užsiima, kas tik netingi, nors niekas jos dorai nežino.

Zoroastrizmas tai viena seniausių dvasinių tradicijų, kurios pagrindu susiformavo šiuolaikinės pasaulinės religijų tradicijos. Didžiuliam nusivylimui, susidarius istorinėms aplinkybėms, ši tradicija buvo užmiršta. Dabartiniu metu daugelis mūsų amžininkų, turi visišką balzganą supratimą apie zoroastrizmą, kaip apie religiją.
Ugnies ir Šviesos religija gyva iki šių dienų ir bus gyva, kol žmonių gyslomis tekės karštas senovės Ugnies pasekėjų kraujas. Šiuo metu daugiau kaip milijonas trys šimtai tūkstančių ugnies religijos pasekėjų išsimėčiusių po visą pasaulį meldžiasi Visatos Kūrėjui. Zoroastrizmas yra religija, paskelbusi apie vienatinį Visatos Kūrėją. Sandūroje 3-2 tūkstantmečių prieš mūsų erą pagrindus šiai religijai sudėjo pranašas Zoroastra. Avestos religijos pasekėjams pagrindinis reikalavimas yra vadovautis tiesos ir gėrio sąvokomis: Mintimis, Žodžiais ir Veiksmais. Mūsų pasaulis turi dvi puses, todėl avestos religijos pradininkas – pranašas Zoroastra, objektyviai įvertinęs vykstančius aplink mus reiškinius, sugebėjo savo stebėjimams suteikti užbaigtą formą, kuri išsireiškia pagrindiniame zoroastros mokymo postulate. Visas pasaulis susiskirstęs į dvi priešingas stovyklas: gėris ir blogis, šviesa ir tamsa, kvepėjimas ir dvokas, gyvenimas ir mirtis, sveikata ir liga, džiaugsmas ir skausmas ir t.t. Visas blogis eina ne iš Dievo-Visatos kūrėjo, o iš jo priešo Dvasios Griovėjo.

Tiesos Dvasia-Kūrėjas sukūrė patį gyvenimą, prie jo kūrinių priskiriamos tokios taurios stichijos, kaip ugnis, oras, žemė, gyvūnija, augmenija, žmogus. Blogis, įsiveržęs į Kūrėjo sukūrtą materialinį pasaulį, išniekino viską, ką tik galėjo ir sukūrė mirties demonus, ligas, skurdą, pavydą, tinginystę, paleistuvavimą, baimę ir kt. Pasaulyje atsirado ligos ir mirtis, neapykanta ir godumas, ydos užvaldė žmones ir vietoje gyvenimo džiaugsmo atėjo nusivylimas ir sielvartas.

Avestos religija verčia Zoroastros pasekėjus žiūrėti į visą tai, kaip į kosminės kovos areną tarp Gėrio ir Blogio jėgų. Kiekvienas tikras zoroastrietis turi sąmoningai nuspręsti: ar eiti Gėrio keliu? Nuo to momento, kai zoroastrietis pasirenka šį kelią, jis turi eiti juo iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Tikinčio zoroastriečio kelias – tai kelias kario, kovojančio su visais blogio reiškiniais, kaip pačiame savyje, taip ir aplink save.

Visa žmonija dabar gyvena Gėrio ir Blogio sumaišymo epochoje. Mes kiekvienas atsakingas už tai, kas vyksta pasaulyje. Mes visi esame dalyviai kosminės kovos, kuri būtinai baigsis šviesos ir tiesos jėgų pergale. Kiekvienas mūsų žingsnis, kiekvienas darbas, pasakytas žodis gali arba priartinti, arba nutolinti šitą ilgai laukiamą momentą.

Gėrio ir Blogio kovos misterija zoroastrizmo tradicijose turi kosminę apimtį, į ją įtrauktos žvaigždės, planetos, kometos ir kiti kosminiai kūnai. Avestos astrologijoje žmogaus likimas suprantamas, kaip kovos laukas, kuriame poveikis gerų žvaigždžių ir žvaigždynų prieš pastatomas pykčio veiksmui išniekintų planetų, asteroidų ir visokių kosminių šiukšlių. Kaip ten bebūtų, tik pats žmogus turi teisę nuspręsti savo likimą, nežiūrint į jokį kosminių kūnų poveikį. Pasirinkimą savo gyvenime jis turi padaryti pats. Zoroastriečiai įsitikinę, kad žvaigždės pataria, bet neįpareigoja.

Kiekvieno individo asmeninė atsakomybė už atliktus jo darbus zoroastrizme keliama aukščiau visko, nes šis mokymas nepriima minties apie tai, kad vieno žmogaus mirtis gali išpirkti visos žmonijos nuodėmes. Mus supančios aplinkos požiūriu kiekvienas turi įnešti savo įnašą pradinės harmonijos atstatymui, nes tik žmogus, yra aukščiausias Kūrėjo kūrinys ir būtent žmogui priklauso garbinga teisė keisti supančią tikrovę. Žmogaus panašumą į Dievą zoroastriečiai priima kaip patį didžiausią įvertinimą. Nepripažįstamas teiginys ir apie pirmąją nuodėmę, nes viskas, ką sukūrė Dievas yra kilnu ir neišniekinta. Kadangi Žmogus yra aukščiausias Dievo kūrinys, tai Dievas padovanojo jam didelę jėgą, didelį protą, o reiškia ir didelę valdžią kovai su blogio jėgoms.

P.Globa almanach”Put Arty”, pusl. 86-88

Views All Time
Views All Time
7012
Views Today
Views Today
1
0 0