Štai kelios taisyklės, kurių zen mokytojas laikėsi kiekvieną dieną visą savo gyvenimą:

Ryte, tik atsikėlęs, medituok.
Vakare eik miegoti visada tuo pačiu laiku.
Stenkis valgyti nedaug, nepasisotindamas iki galo.
Priimdamas svečius, būk toks pat, koks esi likęs vienas.
Būdamas vienas, elkis taip, tarsi priimtum svečius.
Stenkis apmastyti tai, ką sakai, pažadus vykdyk.
Nesigailėk praeities.
Žvelk į ateitį.
Būk drąsus tarsi didvyris ir švelnus kaip vaikas.
Guldamas miegoti, įsivaizduok, kad šis poilsis-paskutinis.
Atsibudęs, kelkis greitai, atmesdamas miegą tarsi senus skarmalus.

“101 zen istorija”

Zen budizmas – (kin. ch’an, sanskr. dhyana, jap. zenno- reiškia “absorbavimas, įsigilinimas, meditacija”). Zen budizmas yra Mahayanos atšaka, paplitusi Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje. Pradininku laikomas indų vienuolis Bodhidharma (Japonijoje jį vadina Daruma), kuris atkeliavo VI a. į Kiniją ir ėmė čia skleisti savo mokymą ch’an, kuris didžiausią populiarumą įgavo Tang’ų (618-907 m. po Kr.) dinastijos valdymo laikais. Naujosios budizmo pakraipos plitimas buvo toks sėkmingas, kad turtingi vienuolynai pamažu pavirto ne į sielovados centrus, bet į paprasčiausias religines mokyklas jaunimui, besigilinančiam ne tiek į Dharmą, kiek į meną ir literatūrą, nors čia, tiesa, buvo pakankamai griežta disciplina. Ch’an budizmas klestėjo Kinijoje iki Mingų (1368-1643) dinastijos laikų. Vėliau skirtumai tarp įvairių budistinių mokyklų ėmė blėsti ir mūsų laikus pasiekė tik labai nežymi dalis buvusio galingo dvasinio tobulėjimo paveldo.

Zen budizmo idėjų įsigalėjimas Japonijos kultūroje glaudžiai susijęs su XII a. socialiniais poslinkiais. Šalyje susilpnėjus Fujiwarų giminės įtakai, iškilo naujas karingų samurajų sluoksnis, apribojęs imperatoriaus ir kilmingosios aristokratijos valdžią. Du galingi Taira ir Minamoto feodaliniai klanai susiremia, ko pasekoje 1192 m. nugalėjęs savo priešininkus, shogunu (aukščiausiu šalies kariniu vadovu) tampa rytų Japonijos karvedys Minamoto Yoritomo, kuris rezidenciją perkelia į Kamakuros tvirtovę rytinėje valstybės dalyje. Kamakuros epochoje (1192-1333) įsitvirtina Minamoto giminė, o imperatorių valdžia tampa grynai simbolinė; išryškėjo nauji filosofijos poslinkiai, susiję su laipsnišku kultūrinės iniciatyvos perėjimu iš senosios sostinės rūmų į periferijoje pasklidusius zen vienuolynus ir samurajų diduomenės pilis. Šis perėjimas sustiprėja, kai 1333 m. įsigalėjęs Ashikaga klanas perkelia sostinę į Muromachi miestą.

Pagrindiniai zen ideologai Japonijoje buvo vienuoliai, kurie sėmėsi žinių Kinijoje. Daugelį metų praleidę Kinijoje, jie buvo gerai susipažinę su indiškais budizmo šaltiniais, klasikine kinų filosofija, menu. Kitaip, nei Indijoje, kur budistinė filosofija buvo kupina sudėtingų abstrakčių išprotavimų, Japonijoje zen mokyme ji priartėjo prie kasdieninio gyvenimo. Zen budizmo paniekinamas požiūris į kanoninius tekstus ir stebėtinas paprastumas padėjo jam išplisti tarp samurajų, karinio Japonijos elito, kuris savaip performavo Budos mokymą, šiaip jau griežtai atmetančio gyvybės atėmimą, į busido , “Kario kelio”, garbės kodekso filosofiją.

Iš daugiau nei 50 Japonijoje žinomų zen pakraipų įtakingiausios yra jau XIII a. išsiskyrusios dvi pagrindinės mokyklos: rinzai-shu ir soto-shu.

Rinzai-shu. XII a. pabaigoje į Kiniją atvyko vienuolis Eisai arba Yosai (1141-1215), kuris pradžioje norėjo pasitobulinti ezoterizmo srityje, bet susibičiuliavo su ch’an budizmo mokytoju. Po kelių metų studijų jis grįžta ir Japonijoje įkuria rinzai-shu mokyklą Kyushu mieste, kurią galiausiai ima remti pats imperatorius. Žymiausi jo rašytiniai darbai, skirti naujajam judėjimui, yra Kozen gokokuron (1198 m.) ir Kissa yojoki (1214 m.) Šis mokymas, kreipiantis ypatingą dėmesį į auklėjimo griežtumą, savikontrolės, vidinės disciplinos ugdymą, skiepijantis aktyvų tikslo siekimą, išplito ne tik tarp estetikų, bet ir karinės diduomenės, samurajų, tarpe. Nušvitimas rinzai-shu mokykloje buvo siekimas pagrinde pasitelkus koanus. Tuo ji skyrėsi nuo soto-shu mokyklos, kuri vertino zazen meditacinę praktiką.

Soto-shu. Šios mokyklos, įkurtos 1234 m., pradininkas ir pagrindinis ideologas buvo vienas žymiausių Japonijos viduramžių kultūros veikėjų, garsus poetas ir filosofas Dogen (1200-1253), dar žinomas kaip Dogen Kigen. Jis gimė kilmingoje imperatoriaus antspaudo saugotojo šeimoje Kyoto mieste. Gavęs puikų klasikinį išsilavinimą, jis 1223 m., vyksta į Kiniją, kur taoistine, neokonfucianistine ir ch’an filosofijomis, studijuoja klasikinę kinų literatūrą. Grįžęs jis Kyoto priemiestyje įkuria pirmąją soto-shu bendruomenę. Iš gausaus Dogeno teorinio palikimo iki mūsų dienų išliko septyni traktatai, tarp kurių reikšmingiausias yra fundamentalusis 95 dalių veikalas Shobo Genzo (“Pagrindinis tikrojo tikėjimo lobynas”). Nušvitimas soto-shu mokykloje buvo siekimas pagrinde pasitelkus zazen meditacinę praktiką. Tuo ji skyrėsi nuo rinzai-shu mokyklos, kuri vertino koanus.

Kamakuros ir Muromachi epochose įsivyravusi zen budistinė pasaulėžiūra stipriai paveikia japonų estetinio fenomeno savitumą. Zen įtakos pėdsakus regime jautriai įkomponuotoje į gamtos kontekstą architektūroje, santūriame prislopintų spalvų interjere, asketiškuose “sausų akmenų sodų” kompozicijose, rafinuotoje arbatos ceremonijoje bei arbatos ceremonijos namelio paprastume, savitoje No teatro estetikoje, suiboku, haigos, zengos, tapyboje, kondensuotoje kaligrafijoje, glaustoje haiku poezijoje, natūralią žaliavos spalvą ir faktūros elementus išsaugančioje keramikoje bei kitose taikomosios dailės šakose.

Zen budizmas neteikia ypatingos reikšmės nei šventų tekstų studijoms, nei ritualams, svarbiausiu dalyku laikoma meditacija, kuri turi būti nuolatinė. Pasak zen mokytojų, tiesos neįmanoma perduoti nei raštu, nei žodžiu, kiekvienas turi pats sau ją atverti ir savyje spontaniškai atrasti Budos prigimtį. Jai pažadinti dar pasitelkiama sėdima meditacija , zazen, ir koan’ai- paradoksalaus pobūdžio klausimai, reikalaujantys įprastines supratimo taisykles laužančio atsakymo.

Zazen- (jap. “sėdėjimas ir meditavimas”), meditacinė praktika, pasisavinta iš jogų, kai adeptas sėdi “lotoso poza”, t.y. sukryžiavęs kojas, laikoma tiesiausiu keliu į Nušvitimą. Čia atsisakoma kontempliacijos, sudėtingos kvėpavimo technikos, ir sąmonė nekoncentruojama į meditacijos objektą (dievybę ar mandalą). Šios meditacijos metu stengiamasi išlaisvinti protą iš bet kokių pančių: minčių, sąvokų, formų suliejant su savo tikrąja Budos prigimtimi ir Tuštuma.

Koan- (jap.”viešas pastebėjimas”), pirminė šio žodžio reikšmė zen tradicijoje buvo trumpas pamokantis pasakojimas iš Budos ar kokio šventojo gyvenimo. Vėliau koanais imta vadinti paradoksalias frazes ar klausimus, neturinčius reikšmės realiame suvokimo lygmenyje, tačiau galinčius sužadinti naują sąmonės būseną, kartais net Nušvitimą, satori, aukščiausią zen budizmo siekiamybę, kai išnyksta subjekto ir objekto, “aš” ir “kiti”, būties ir nebūties priešstata. Vienu seniausiu koanu laikomas klausimas : Ar šuo turi Budos prigimtį? Ir atsakymas į jį skamba- Wu! arba Mu! (Ne!), bet adeptas nežino teisingų atsakymų, jis turi pats savaime išgyventi juos. Kitas senas koanas klausia : Koks bus garsas suplojus vienu delnu? Zen budizmo praktikoje vienuoliai koanus studijuoja net trisdešimt metų (žinoma, priklausomai nuo mokyklos), ir toli gražu ne visi pasiekia gerų rezultatų ar satori būseną. Žymiausiais koanų rinkiniais yra laikomi šie du: Hekigan-roku ir Mumonkan, atėję pas mus iš XII-XIII a.

Satori- kaip jau buvo minėta, tai tokia būsena, kai išnyksta subjekto ir objekto, “aš” ir “kiti”, būties ir nebūties priešstata. Ją galima palyginti su nirvana. Tai aukščiausias religinės zen praktikos tikslas, jis turi būti pasiektas savaime, netikėtai, lyg nušvitus žaibui, kai žmogus pilnai perpranta būties prigimtį. Tačiau galimi ir “mažieji satori” , tik trumpam praskleidę paslapties šydą. Nors Nušvitimas negali būti nusakomas žodžiais, vienuoliai pasiekę satori būseną, turi gauti jo patvirtinimą iš savo Mokytojo.

Zen budizmo filosofija yra labai gerai žinoma Vakarų valstybėse. Jos pažinimui labai prisidėjo japonų tyrinėtojo Suzuki Daisetz (1870–1966) išleistos knygos : Essays in Zen Buddhism (1927 m.), Introduction to Zen Buddhism (1934 m.), The Training of Zen Buddhist Monk ( 1934 m.), Mannual of Zen Buddhism (1935 m.) . Suzuki Daisetz mokėsi Tokijo miesto universiteto filologijos fakultete, budizmą studijavo rinzai-shu mokyklos vienuolyne, ilgai gyveno JAV ir Europoje, kur Harvardo, Kolumbijos ir kituose universitetuose skaitė paskaitas apie budizmą.

Daugelis iškilių rašytojų, menininkų, poetų, muzikantų bei filosofų domėjosi zen budizmu. Šios budizmo pakraipos atspindžių galime rasti Hermann’o Hesse (1877-1962), J.D. Salinger’io (1919- ), Jack’o Kerouac (1922-1969) ir kitų kuryboje; XX a. šeštąjį dešimtmetį “zen bumas” apima daugelį JAV universitetų ir padaro lemiamą įtaką jaunimo judėjimui, kuris labiau žinomas “bitnikų kartos” pavadinimu. Vakarų Europos valstybėse ir JAV yra nemažai zen budizmo vienuolynų, mokyklų, šventyklų ar tiesiog meditacijos centrų. Dar apie budizmą Japonijoje ir Kinijoje galite sužinoti čia.

Views All Time
Views All Time
12423
Views Today
Views Today
1
0 0