„Jau geriau fabriką pastatytų, šimtą žmonių į darbą priimtų“, – sakė LŽ žurnalistei kavinės savininkė Violeta Gargasienė, paklausta apie netoliese restauruojamą Kražių vienuolyną. Violeta – katalikė, bet ir prekybininkė, savo kailiu patyrusi, kad per pastaruosius dvejus metus žmonių materialinis pajėgumas stipriai smuktelėjo. Jos griežti žodžiai – iš nevilties… Anot Violetos, Kražiai atgyja tik kartą per metus – atėjus švento Roko atlaidams. Dažniau švęsti žmonės neturi pinigų.
Kai kalbėjomės su Violeta jos tuščioje kavinėje, Kražių bažnyčioje buvo aukojamos šventos Mišios. Tai buvo gražus renginys, skirtas Kražių skerdynių metinėms. Dalyvavo net du vyskupai, tad į bažnyčią susirinko daug žmonių.
Violeta nesitikėjo, kad žmonės po Mišių užsuks kavinėn, neruošė jokios užkandos, tik porą muštinukų, sakė iškepsianti, jei kas netyčia užklys. Ar paskaidrės Violetos nuotaika, kai ji perskaitys štai šį LŽ interviu su Kražių klebonu Alionidu P.Budriumi?
Klebonas irgi suinteresuotas, kad žmonės turėtų pinigų
– Girdėjau, kad turite daug gražių planų miesteliui pakelti? Bet kaip privilioti turistus, jei Kražiai asocijuojasi vien su čia kadaise vykusiomis ištikimųjų katalikų skerdynėmis?
– Ką darysi, kad tokia mūsų tautos istorija. Visos šventės – su vėliavomis, kryžiais ir gedulingomis giesmėmis. Bet Kražiai – ne vien tas baisus įvykis, kai kazokai užpuolė bažnyčią gynusius tikinčiuosius. Tos siaubo dienos, apvainikavusios tikinčiųjų kančią, nuskambėjo per visą pasaulį, kaip ir Sausio 13oji. O planų turime labai rimtų.
– Jūsų miestelio kavinės savininkė nusiminusi. Jai atrodo, kad restauruojamame vienuolyne įkurdintas muziejus padėties nepagerins, ji svajoja apie fabriką, apie algas žmonėms…
– Tai gal bažnyčioje atidaryti fabriką? Štai koks žmonių protas. Reikia visaip suktis, kurti naujus projektus. Matote, kokia graži mūsų klebonija. Prieš 6 metus atvykęs radau ją griūvančią ir dvokiančią. Amerikoje suieškojau rėmėjų, įtikinau juos, kad Kražiai taps kultūros centru, kad mums verta padėti, taip ir gavau pinigų. Daug darbų laukia, juk turistai nevažiuoja ten, kur nėra vietos nusiprausti ir nusimyžti. Nupirkau namą, gal pavyks jame įrengti viešbutį. Aplankiau Suomijos, Norvegijos, Švedijos ambasadas, juk istorinė vietovė, žmonės čia plaukte plauks, tik investicijų reikia.
– Ar skandinavai ką nors pažadėjo?
– Vieno pokalbio nepakanka, bet aš neatstosiu. Sakiau, būkit žmonės, padėkit. Jau turime didžiulės šiuolaikinio meno galerijos projektą. Atvažiuos į Vilnių japonų – reikia pacukruoti jiems kelią, kad ir mus aplankytų. O apsilankę ir kavos atsigers, ir suvenyrų nusipirks. Fabriką tegu kokia Kelmė stato.
– Ar vietos žmonės jau įsitraukė į jūsų projektus?
– Mūsiškiai verkia: „Melžiame karves – nepragyvename“. Nebūtinos tos karvės. Pardavinės suvenyrus – ir pragyvens. Vasarą pas mus veikė studentų stovykla. Mokėjo po 5 litus už lovą. Viena senutė džiaugėsi: „Per savaitę antrą pensiją užsidirbau“. Gal žmonės pagaliau supras, kad pinigų galima įvairiai užsidirbti.
– Ar jūsų parapijiečiai turtingi?
– Sumeta po 50 centų ar litą sekmadienį vos 50 litų surenku. Kai žmonės prasimanys darbo, suaukos 500 litų, todėl ir aš suinteresuotas, kad žmonės kuo daugiau užsidirbtų. Dabar net parapijos negaliu išlaikyti, nuolat turiu ir kitur ieškoti rėmėjų. Senasis ėemaičių vyskupas Antanas Vaičius mane įpareigojo: „Važiuok prikelti Kražių“.
– Ar jums nekelia nerimo šalia besikuriantys budistai?
– Vietos po saule visiems užteks. Jie rado vietą, kur, kaip žmonės sako, labai gera aura.
– Gal ten buvo pagonių šventykla?
– Tai kad visur būta pagonių. Mūsų žemėje pirmoji katalikiška bažnyčia dar Vytauto ant pagonių alkakalnio suręsta.

Kražiai ūžia tik per švento Roko atlaidus.

Budistų centras
Kražių seniūnas Vaclovas Andrulis nusigando išgirdęs, kad jo teritorijoje kažkokia sekta kuriasi. „Ne kartą ten važiavau, bet nieko neradau, – sakė jis LŽ. – Išgirdę, kad jų ieškau, patys pas mane atvyko. Parodė registravimo pažymėjimą. Paaiškėjo, kad mūsų kraštas patiko budistų bendruomenei „Deimantinio kelio budizmo karma kagyu linija“. Radijo žurnalistės Eglės Rašimaitės vardu jie nusipirko net 46 hektarus žemės. Vieta išties labai graži, budistai žada vaistažoles auginti. Detaliau apie savo planus jie man nepasakojo“.
Telefonu pakalbinome „ūkininkaitę“ Eglę. „Nė jokia ten ypatinga vieta, tiesiog kaina mums tiko, – sakė ji. – Trokštame, kad Lietuvoje atsirastų budistų centras. Į Tibetą ar Indiją ne kiekvienas gali nuvykti… Kol kas įrengėme tik laikiną konstrukciją nuo vėjo pasislėpti. Tikimės, kad ateityje iškils didelis pastatas su keliais mažais pastatėliais. Rugsėjo viduryje ten jau vyko mūsų renginys, susirinko beveik pusė tūkstančio žmonių, daugiausia užsieniečių. Manau, kad vietiniai buvo patenkinti, juk mūsiškiai iš parduotuvių visą maistą išpirko“.

Ant Kražių bažnyčios užkėlė kryžių.

Čia nebūna nei krikštynų, nei vestuvių
Negana to, visai netoli Kražių, Palendriuose, neseniai pastatytas didžiulis ir labai gražus švento Benedikto vienuolynas, jo statyba kainavo 18 milijonų litų. Išties žemaičiams nėra vilčių tapti laisvamaniais… Palendrių vienuolynas, kurį įsteigė prancūzai, iškart tapo žymiu krašto religiniu ir kultūriniu centru, jį labai pamėgo jaunimas.
Vienuolyno prioras Herve de Brocas sutiko atsakyti į LŽ klausimus.
– Ar jūs turite teisę pr Šimti į vienuolyną ir Lietuvos piliečius?
– Taip. Kad tik būtų krikštytas ir… pašauktas. Mūsų gyvenimas nėra labai sunkus, bet be Dievo pašaukimo sunku jį ištverti. Bandomasis laikotarpis trunka maždaug 7 metus.
– O jeigu kandidato tėvai būtų prieš?
– Kai sūnus veda, tėvai irgi ne visada būna už. Mums galioja visi Katalikų Bažnyčios įstatymai. Be to, mes, prancūzai, tapome ir Lietuvos piliečiais. Šiuo metu tarp vienuolių – 7 prancūzai, 4 lietuviai ir amerikietis, kurio protėviai kilę iš Lietuvos.
– Kodėl jūs?.. Kodėl Lietuva?.. – Prieš kelerius metus į mūsų vienuolyną Prancūzijoje atvyko keli lietuviai, jie labai troško tapti benediktinais. Tai supratome kaip Dievo valią. Mes gyvename labai uždarą gyvenimą, bet turime svečių kambarių.
– Į celę, kaip suprantu, neįsileisite. Gal galima apžiūrėti svečių kambarį?
– Ne, negalima, svečiams reikia ramybės, jie turi paslapčių.
– Kiek kainuoja svečiui nakvynė ir maistas?
– Kiekvieną pr Šimame kaip Kristų. Juk Kristui sąskaitos nepateiktume! Mūsų bažnyčia atvira, kas tik nori, gali dalyvauti Mišiose, bet neteikiame sakramentų, čia yra tik vienuolių, ne parapijos bendruomenė.
– Ar moterims taip pat galima apsigyventi vienuolyno svečių kambariuose?
– Ne, moterims ir šeimoms skirtas atokiai stovintis namelis.

Benediktinų vienuolyno bažnyčioje.

Vienuolių kainos visiems priimtinos
Kavinės savininkė Violeta minėjo, kad Kražių žmonės pamėgo užsakinėti Mišias ne parapijos bažnyčioje, bet Palendriuose, pas vienuolius. Jiems pakanka paaukoti 20-30 litų, tai daug pigiau negu bet kurioje parapijos bažnyčioje.
Teko girdėti, kad pagyvenus svečių kambaryje galima užmokėti ir litą – vienuoliai nesupyks.
Ar benediktinai nesubankrutuos? Juk Seimo nario žemaičio Zenono Mačerniaus teigimu, nuo vienuolyno pridavimo dienos vienuoliai turi maitintis patys, pagalbos iš Prancūzijos nebegauna. Gal tik vandeniu gyvi? Galima tai įtarti, klausantis, kaip dangiškais balsais per Mišias jie gieda grigališkuosius choralus… Gal jie apskritai vaikšto kojomis neliesdami žemės?
Artimai su benediktinais bendraujančio Mačerniaus žinios kitokios: „Mačiau, kaip čia pirmąkart atvažiavo. Išsilakstė po laukus lyg vaikai, džiaugėsi kiekvienu vabalėliu, lauko gėlele, juk Prancūzijoje jų vienuolynas apstatytas aukštais pastatais, gamtos jie ten visai nematydavo. Ir pietauti su benediktinais teko. Jie visai normaliai maitinasi: vaisiai, šaltas užkandis, sriuba, antras patiekalas, desertas… O vienuolių paslaugų kainos tikrai mažos. Šių metų pradžioje mirė uošvė. Po mėnesio užpirkome Mišias ir parapijos bažnyčioje Luokėje, ir pas vienuolius. Nežinau, kiek jos kainavo, nes mokėjo žmona, bet sakė, kad skirtumas didžiulis“.
Labai simboliškas vaizdelis: šalia vienuolyno 99 metams išsinuomotos žemės stovi didžiulė tuščia katalikų bažnyčia. Kadaise ne vietoje ir ne laiku pastatyta, ji net nebuvo pašventinta. Vienuoliai pasigailėję uždengė ją nauju stogu…

Autorius: Brigita BALIKIENĖ

Views All Time
Views All Time
4173
Views Today
Views Today
1
0 0