Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas ŽEMAITIS MIC yra kilęs iš Griškabūdžio parapijos Sparvinių kaimo. Gimęs 1926 m. rugpjūčio 30 d., kunigu įšventintas 1949 m. rugsėjo 25 d., dirbo vikaru Veiveriuose, Marijampolėje, 14 metų klebonavo Simne, 1967–1989 metais buvo Šakių klebonas ir dekanas. 1989 m. kovo 18 d. konsekruotas vyskupu, be to, priėmė amžinuosius įžadus marijonų vienuolijoje. Sulaukęs Kanonų teisės kodekse numatytos 75-erių metų amžiaus ribos, jis atsistatydino iš Vilkaviškio vyskupo ordinaro pareigų ir 2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II jo prašymą priėmė. Šiuo metu Vilkaviškio vyskupas emeritas gyvena Marijampolėje, marijonų vienuolyne. Manome, jog vyskupo vaikystės ir gyvenimo patirtis bus įdomi bei svarbi ir jaunimui.

Gal pirmiausia pradėkime nuo vaikystės. Griškabūdžio valsčiaus takus takelius vaikystėje esate daug kartų numynęs. Lankėte Meškinių ir Vėdarų pradines mokyklas, gimnaziją Šakiuose, o karo metais, valsčiaus įstaigoms persikėlus iš Šakių, – ir Barzduose. Sekmadieniais pėsčiomis eidavote į Griškabūdžio bažnyčią. Kokia Jūsų patirtis iš vaikystės, jeigu ją lygintume su šių laikų jaunimo patirtimi, kai paėjėti kelis kilometrus pėsčiomis yra didelė problema?

Mano tėvai Antanina ir Juozas Žemaičiai buvo pasiturintys ūkininkai, giliai tikintys katalikai ir mus, penkis vaikus, nuo mažens mokė nesibijoti sunkumų. Todėl ir kelionės 1–4 kilometrus pėsčiomis nebuvo problema. Juk ir medikai sako, kad vaikščioti sveika. Be to, apie 5 kilometrus keliaudami į bažnyčią, kurioje klebonavo labai geras ir principingas kun. Juozas Vaičaitis (poeto Prano Vaičaičio brolis), stiprinome ne tik kūną, bet ir dvasią. Tėtė norėjo, kad arkliai, sunkiai dirbę visą savaitę, sekmadienį pailsėtų. Dalyvavimas sekmadieniais šv. Mišiose, išpažintis ir šv. Komunija atgaivindavo ir sustiprindavo kitos savaitės darbams. Užjaučiu tuos vaikus ir jaunimą, kurie nesinaudoja galimybėmis ugdyti savo dvasią ir kūną.

Žinių ir viso gyvenimo pagrindus žmogus gauna dar pradžios mokykloje ir gimnazijoje. Štai vokiečių okupacijos metais vokiečių kalbą Jums dėstė Klaipėdos vokietis Vachauzas. Per trejus metus taip išmokė, kad iki šiol vokiškai galite susikalbėti. Kokios tada buvo pamokos, kiek jų per savaitę, kad taip gerai išmokė? Gal šis mokytojas turėjo kokią nors ypatingą sistemą?

Mokytojas Vachauzas buvo ne tik geras pedagogas, bet ir puikus dainininkas. Per jo pamokas ne vien kalėme gramatikos ir sintaksės taisykles, bet ir dainuodavome vokiškas dainas, deklamuodavome vokiečių klasikų eiles. Tai sudarydavo labai gerą emocinę atmosferą, kuri padėdavo įsisavinti ir patį dėstomą dalyką.

Jaunesnės kartos žmonės neretai neprisimena savo pirmųjų mokytojų, nežino jų pavardžių, ir dažnai ne todėl, kad tie mokytojai buvo netikę. O štai Jūs savo pradžios mokytoją Eugeniją Sartienę visada prisimindavote, žinojote apie jos tragišką likimą, 90-metę senutę net būdamas vyskupu nepasididžiavote aplankyti ir tuo ją labai nudžiuginti. Vargu ar daug mūsų aplanko savo pirmuosius mokytojus, taip įvertindami jų svarbą mūsų gyvenime. Kokią reikšmę žmogaus gyvenime palieka mokytojas? Kiek svarbu mokytojui, kai jį visą gyvenimą prisimena jo mokiniai?

Mokytoja Eugenija Sartienė buvo labai geros širdies, mylėjo savo mokinius. Kartą visus mus nusivedė į savo namus, esančius už kelių kilometrų, parodė povą (dar nebuvome matę tokio paukščio), pavaišino pienu. Grįžusi iš Sibiro tremties aplankė mane Šakiuose, o tapęs vyskupu aš ją aplankydavau. Kiekvienas mokytojas ar auklėtojas man panašus į didelės šeimos tėvą ar motiną: vaikai užauga, gyvena savo gyvenimą ir tarp savų rūpesčių dažnai pamiršta žmogų, kuris galbūt parodė jam gyvenimo kelią. O šis žmogus savo mintimis, o gal ir malda, lydi kiekvieną iš jų. Neabejoju, kad buvusių mokinių apsilankymas mokytojui yra tikra šventė.

Buvote jauniausias sūnus, rūpinotės savo tėvais, stengėtės, kad jie turėtų ramią senatvę. O kas atsitinka, kai, atrodytų, normalių tėvų gerai išauklėti vaikai užaugę savo nusenusius tėvus ima niekinti, jų neprižiūri, kad tik greičiau pasisavintų jų turtą? Dėl likusio turto ir broliai su seserimis riejasi.

Tėvus gerbti, jais rūpintis įsako ne tik ketvirtasis Dievo įsakymas. Ši pareiga Kūrėjo įdiegta kiekvieno žmogaus prigimtyje. Deja, ateistinis auklėjimas viską apvertė aukštyn kojomis. Buvo aiškinama, kad tėvai, ypač religingi, yra tamsūs, atsilikę, neverta paisyti jų nuomonės, patarimų. Pasenę jie tampa kliuviniu maloniai ir patogiai gyventi, todėl skubama jais atsikratyti, išvežti į globos namus.

Per Motinos ir Tėvo dieną kunigai primena, kad nepamirštume ne tik savo tėvų, bet ir krikšto tėvų. Ką apie savo krikšto tėvus prisimenate iš savo vaikystės? Ar per karo ir okupacijų negandas visada žinojote, koks tolesnis jų likimas?

Mano krikšto mama buvo motinos sesuo Pranciška Jakaitienė, o krikšto tėvas – jos vyras Jonas Jakaitis. Jie gyveno Gudaičių kaime, Žvirgždaičių parapijoje. Susitikdavome su jais Griškabūdyje per Šv. Onos atlaidus ir Žvirgždaičiuose per Šv. Roką. Jie man visada buvo labai geri, pavaišindavo šokoladiniais saldainiais. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Apsigyveno Čikagoje, įsigijo nuosavą namą, nors buvo paprasti gatvių šlavėjai. J. Jakaitis mirė nesulaukęs senatvės, o krikšto mama su dukra Aldona ir jos vyru Vytautu Šarka persikėlė į Šiaurės Karolinos miestelį Casniers. Ten pamiškėje pasistatė namelį ir ramiai leido senatvės dienas. Kai buvau nuvykęs į JAV vesti lietuviams kunigams rekolekcijų, pasistengiau juos aplankyti. Krikšto mamai tada buvo 96-eri metai. Nežiūrint tokio amžiaus, buvo žvali ir protinga. Mirė sulaukusi 99-erių.

Per vienerius mokslo metus gimnazijoje perskaitėte 150 knygų. Taigi mėgote skaityti. Iš kur susiformavo Jūsų poreikis skaityti? Kur gaudavote knygų? Ką dabar mėgstate skaityti ir ką perskaitėte paskutiniuoju metu?

Knygas mėgau skaityti nuo pat vaikystės. Mokydamasis pradinėje mokykloje, knygų parsinešdavau iš mokyklos bibliotekos. Skaičiau daugiausia pasakas ir įvairias nuotykių knygas. Tiesiog nenormaliai daug skaičiau mokydamasis gimnazijoje. Kai kuri literatūra buvo privaloma pagal programą, bet daug skaičiau ir neprograminės literatūros. Knygų gaudavau gimnazijos ir miesto bibliotekose. Knygoms pirkti pinigų neturėjau. Tik tapęs kunigu galėjau nusipirkti nemažai knygų. Pirkau ir ateistines knygas. Vikaraujant Marijampolėje, knygyne dirbo vienuolė ses. Teresė Kajutytė. Jos paprašiau, kad beveik visas tos rūšies knygas temptų į mano butą, o aš jas perduodavau namo šeimininkei sudeginti. Tokiu būdu kovojau su bedievybės nuodais, nes kitokie kovos būdai tada buvo neįmanomi. Tapęs vyskupu skaitymui apetito nepraradau, bet laiko skaityti likdavo labai mažai. Tikėjausi, kad sulaukęs pensininko emerito amžiaus turėsiu daugiau laiko skaityti. Tačiau ši mano svajonė neišsipildė: ir dabar turiu pakankamai daug pastoracinio darbo. Kiek leidžia galimybės, stengiuosi susipažinti su naujausia religine literatūra.

Kiekvienam žmogui, kad ir ką jis dirbtų, būtina pailsėti. Kai kurie kunigai sako, kad jiems atostogų nereikia. Kaip Jūs pats, kai buvote Šakių dekanu, o ir vyskupijos ordinaras, atostogaudavot?

Atostogos reikalingos ir kunigams. Vikaraudamas ir klebonaudamas daug metų dėl darbų gausos neturėjau galimybės atostogauti. Būdamas Simno klebonu, kelis kartus mėginau pakeliauti po Lietuvą, Latviją, Estiją, aplankiau Maskvą, Leningradą, kitus žymesnius miestus. Tos kelionės trukdavo apie savaitę, retai kada ilgiau. Šakiuose savo vikarams leisdavau atostogauti po mėnesį, o pats rudenį, spalio mėnesį, kai sustodavo remonto darbai, su dviem draugais (kun. Juozu Preikšu ir kun. Juozu Užupiu) 10-čiai dienų vykdavau prie Juodosios jūros, kur dar būdavo pakankamai šilta. Tapęs vyskupu ne visada turėjau laiko atostogauti. Esant galimybei, su Kaišiadorių vysk. Juozapu Matulaičiu nuvykdavome į Vokietiją, į Bad Viorishofeno mieste esančias Kneipo sanatorijas sveikatos pataisyti. Ten pas mielas seseris vienuoles, globojančias šias sanatorijas, gaudavome nemokamą išlaikymą ir reikalingas procedūras.

Vyskupas turi didelį autoritetą tarp tikinčiųjų, daro įtaką daugeliui žmonių, net netikintiems. Jis yra visų, o ne tik vienos vyskupijos žmonių dvasinis vadovas. Pradėdamas vyskupystę, matyt, apie tai pagalvojote? Ar koregavote savo pamokslų mintis atsižvelgdamas į tai, kad esate jau ne klebonas, o vyskupas?

Labai bijojau prisiimti vyskupiškas pareigas ir atsakomybės naštą, nes jaučiausi tam per mažai pasirengęs. Bet žinojau ir kitą dalyką: kam Dievas uždeda sunkesnę naštą, tam daugiau ir padeda, tik reikia netingėti paprašyti jo pagalbos. Be to, Dievas ir su menkesniais įrankiais moka darbuotis. Aš buvau ir esu toks įrankis, tad jei pavyko ką nors gera nuveikti, tai ne man, o Viešpačiui garbė. Kiek sugebėjau, stengiausi kalbėti aktualiais klausimais. Nevengiau pasinaudoti ir kitų pamokslininkų parašytais pamokslais. Ypač man patiko kun. Jono Lauriūno SJ, kun. Viktoro Šauklio MIC pamokslai.

Per savo 60 kunigystės metų, iš kurių 20 buvote vyskupu, pasakėte daugybę pamokslų. Girdėjau žmones kalbant, kad vyskupas Žemaitis savo pamoksluose nesuka aplink, visada sako tai, kaip iš tiesų yra. Religinių švenčių progomis rašydavote ganytojiškus sveikinimus savo vyskupijos tikintiesiems. Kaip kasmet surasti žodžių, tinkamų tai progai, kai gyvenimas tampa su tomis pačiomis nesibaigiančiomis ir nesikeičiančiomis problemomis?

Negaliu pats spręsti apie savo pamokslų vertę. Tegul juos vertina kiti. Ganytojinius sveikinimus didžiųjų švenčių progomis tikrai nelengva paruošti, kad jie būtų aktualūs ir padėtų susiorientuoti tikintiesiems, nuolat susiduriantiems su įvairiais informacijos kanalais sklindančiais teiginiais, žeminančiais tikėjimą ir dvasininkus.

Ar buvote visiems žmonėms prieinamas vyskupas?

Į šį klausimą galėtų atsakyti tie žmonės, kurie į mane kreipdavosi įvairiais reikalais. Kiek sugebėjau, stengiausi būti prieinamas visiems.

Per Jūsų vyskupystės metus buvo atstatyta keletas bažnyčių, nukentėjusių nuo karo audrų. Pirmoji buvo Sintautuose. O dar keletas bažnyčių, pavyzdžiui, Alvito, Bartninkų, Sudargo, liko neatstatytos. Nuo ko priklausė vienos ar kitos bažnyčios atstatymas? Nejaugi vien nuo kunigo ryžto, kaip kadaise Šakių bažnyčios atstatymas priklausė nuo kunigo Andriaus Gustaičio?

1989 metais buvau vienintelis vyskupas, neturintis savo bažnyčios – katedros. Todėl vienas iš pirmųjų uždavinių buvo pasirūpinti atstatyti Vilkaviškio Katedrą. Be jos buvo statoma ar atstatoma dar Akmenynų, Patašinės, Naujosios Ūtos, Sintautų, Kučiūnų, Aleksoto, Alytaus Švč. M. Marijos Krikščionių Pagalbos, Ežerėlio, Pilviškių, Viršužiglio, Sangrūdos, Pažėrų, Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios ir Kryžių koplyčia. Statybų sėkmė priklauso nuo klebono organizacinių sugebėjimų ir nuo geradarių dosnumo, bet labiausiai – nuo Dievo palaimos.

Būdamas kunigu ir monsinjoru, vikaru ir klebonu, daug vaikų pakrikštijote, jaunavedžių – sutuokėte, mirusiųjų – palaidojote. O būdamas vyskupu tikriausiai tik kunigus laidojote? Ar būdamas vyskupu esate ką nors krikštijęs ar sutuokęs?

Būdamas vyskupu esu dalyvavęs ne tik kunigų, bet ir kai kurių seserų vienuolių, aktyvių katalikų pasauliečių laidotuvėse. Kai reikia, neatsisakau pakrikštyti, sutuokti, suteikti Ligonių patepimą.

Dažnai sakoma, kad kunigas – žmogus, nepriklausantis sau. Ar Jūs pats niekada nesijautėte vienišas? Juk būdamas vyskupu, turbūt niekur vien dėl savęs negalėjote nei nueiti, nei nuvažiuoti nepastebėtas ir neatpažintas?

Nei būdamas kunigu, nei eidamas vyskupo pareigas niekada nesijaučiau vienišas, nes visada bendravau su žmonėmis. Be to, nebuvo kada nuobodžiauti: šv. Mišios, išpažinčių klausymas, kitų sakramentų teikimas, asmeninė malda, kuri ypač svarbi kunigo gyvenime, užima nemažai laiko, o laisvalaikiu, jei šiek tiek jo likdavo, skaitydavau knygas.

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas savo tėviškėje kasmet organizuoja giminės susitikimą, o anąmet Krinčino bažnyčioje pakrikštijo dvi giminės atžalas, gimtosios sodybos vietoje pašventino pastatytą kryžių. O ar Jūsų giminė bendrauja? Kas dabar yra gimtosios sodybos vietoje?

Mano tėviškės vietoje belikę trys medžiai. Namai sugriauti, sodas iškirstas. Tėviškės žemę pavedėme dirbti mano pusbrolio Vito Baltrušaičio šeimai. Su giminaičiais susitinku artimų žmonių laidotuvėse, įvairių jubiliejinių švenčių progomis.

Kokių vilčių ir planų turėjote tapęs pirmuoju atgimusios Lietuvos Vilkaviškio vyskupu ordinaru, kurių dar neįgyvendinote?

Nepavyko atstatyti gyvosios Bažnyčios, kurią 50 metų griovė ateistinė valdžia. Nors šiais laikais vaikai turi galimybę lankyti tikybos pamokas mokyklose, dalyvauti įvairiuose renginiuose, rūpestingai rengiami pirmajai išpažinčiai ir Komunijai bei Sutvirtinimo sakramentui, religijai abejingi ar net priešiški tėvai dažnai sugriauna gražias pastangas. Pasėta tikėjimo sėkla dažnai vos išdygusi nudžiūsta.

Pažvelgus į Jus, pasiklausius Jūsų kalbos, neatrodo, kad jau einate 84-uosius gyvenimo metus. Iš kur semiatės sveikatos? Gal išskirtinai maitinatės, valgote vien daržoves, darote mankštą?

Sveikata – Dievo dovana. Ją reikia saugoti. Maitinuosi taip, kaip dauguma mūsų tautiečių, bet stengiuosi neprisivalgyti labai sočiai, vengiu alkoholio. Mankštos reguliariai nedarau. Mankštinuosi tik retkarčiais.

Kokia Jūsų kasdienybė? Ar jau galite būti laisvesnis žmogus, kaip pensininkas, o gal vis tebesate labai užimtas? Pagyvenę žmonės dabar stengiasi išmokti dirbti kompiuteriu, susipažįsta su naujomis informacinėmis technologijomis, kurios, atrodo, tik jaunimą domina. Ar Jūs dirbate su kompiuteriu, naudojatės internetu?

Tapęs pensininku emeritu nejaučiu sunkių rūpesčių naštos, bet laiko vis trūksta. Kompiuterį turiu, bet dažniausiai rašau tušinuku, nes taip įpratęs. Mielai naudojuosi internetu, per jį klausau „Marijos radijo“ laidų.

Svarbiausios katalikams šventės yra šv. Kalėdos ir Velykos. Įdomu, kaip jas švęsdavo Jūsų vaikystėje? Sovietinės okupacijos metais šv. Kalėdų rytą, nors būdavo darbo diena, į ankstyvąsias šv. Mišias ateidavo daug jaunimo, paskui dar ir į pamokas suspėdavo. Dabar, jau laisvą dieną šv. Kalėdų rytą, nors šv. Mišios ir nebūna tokios ankstyvos, ir į mokyklą eiti nereikia, žmonių bažnyčiose pastebimai sumažėjo. Gal žinote, kodėl?

Tėvų namuose Kalėdų ir Velykų švenčių labai laukdavome, Velykų rytą mielai keliaudavome į ankstyvąsias Bernelių Mišias. Sovietmečiu Bernelių Mišios būdavo vakare, 22 valandą, kad žmonės po Kūčių galėtų ateiti. Susirinkdavo daug vaikų ir jaunimo. Ir dabar Marijampolėje tikintieji į šv. Kalėdų ir Velykų šv. Mišias renkasi gausiai. Nepasakyčiau, kad į šias pamaldas vaikų ir jaunimo ateina daug mažiau, negu sovietmečiu.

Dėkoju už pokalbį, linkiu sveikatos ir Dievo palaimos toliau tarnaujant Dievui ir žmonėms.

Vido Venslovaičio nuotrauka: Vysk. Juozas Žemaitis.

„Žvilgsniai“, „XXI amžiaus“ priedas jaunimui
(Nr. 4, 2010 04 23)

Views All Time
Views All Time
1813
Views Today
Views Today
1
0 0