Skelbiame žymaus stačiatikių dvasininko tėvo Antonijaus svarstymus apie išpažinties sakramentą.

Išpažinties tema tarsi visiškai nereikalinga žmonėms, kurie gimė ir buvo išugdyti Bažnyčioje. Tačiau, matant kokia bevaisė dažnai būna žmogaus išpažintis (kalbu tiek apie kitus, tiek apie save), tenka nuolat susimąstyti: kas yra išpažintis? Kodėl mes išpažįstame savo kaltes, kuo ji įpareigoja, į ką veda?

Kai apmąstau savas išpažintis arba tas, kurias teko išklausyti, man atrodo, kad labai dažnai išpažintis yra akimirka, kai mes paprasčiausiai norime nusimesti naštą, norime išsivaduoti nuo kankinančios nuodėmių svorio, idant būtų lengviau gyventi. Vienas berniukas, kurio sesuo paklausė, kodėl jis eina išpažinties, pasakė: tam, kad, numetus buvusių nuodėmių dalį, atsilaisvintų vieta naujoms nuodėmėms. Man regis, jog tai nėra vien tik šio berniuko požiūris, tai daugelio suaugusiųjų požiūris.

Ateiname išpažinties norėdami palengvinti savo sielą, siekdami nusimesti praeities naštą. Tačiau ar ateiname tam, kad iš esmės susitaikytume su Dievu, susitaikytume su savo sąžine, susitaikytume su savo artimaisiais, išlaisvėtume nuo praeities, idant galėtume pradėti naują gyvenimą?

Tai pirmas klausimas, kurį kiekvienas iš mūsų turi permąstyti. Ne tik tam, kad susidarytume savo nuomonę, bet kad atgailautume, jei iš tiesų kaip tas berniukas ateiname išpažinties tik norėdami nusimesti dalį naštos, kad būtų lengviau gyventi, bet ne siekdami atsiversti iš nuodėmingos praeities. Kai kalbu apie „nuodėmingą praeitį“, nekalbu apie tai, kas mumyse yra netobulo, nes tai – viso gyvenimo darbas. Bet apie tą praeitį, kurią mes įsisąmoninome, išvydome visą jos nuodėmingą, kuria pasibjaurėjome, kurią norime ne tik atidėti į šalį, bet sunaikinti, kad jos neliktų.

Šventojo Varsonofijaus Didžiojo darbuose yra puiki vieta, kuri griežtai mus smerkia už nederamą atgailą. Jei mes iš tiesų išvydome vienos ar kitos nuodėmės, kuri buvo mus įkalinusi, bjaurastį, jei mes iš tiesų ligi širdies gilumos krūptelėjome nuo šios nuodėmės šlykštumo ir nuo to purvo, kurio ši nuodėmė pridrėbė į mūsų sielą, tai galime pasiekti tokią būseną, kai iš tiesų apraudame savo nuodėmingumą: ne akių, bet širdies ašaromis apraudame, visa savo sudrebinta esybe apraudame, ir mums tampa aišku, jog mes niekada prie šios nuodėmės negalime grįžti. Šventojo tvirtinimu, tik tada galime sakyti, kad mūsų nuodėmė atleista.

Jis taip pat rašo: jei patyrėme tokį apsivalymą, jei mūsų nuodėmės įsisąmoninimas su visa jos bjaurastimi mus sukrėtė iki prigimties gelmių, jei suvokiame, kad daugiau niekada negalime grįžti prie šios nuodėmės, nes šlykštimės ja – tai galime tikėtis, jog Dievas atleido mums šią nuodėmę, apvalė mus ir išgydė, netgi nebūtina ją išpažinti dvasininkui, nes tam, ką Dievas jau atleido, nereikia tolesnio apvalymo ir atleidimo.

Bet čia jau antras klausimas. Kas iš mūsų kada nors išgyveno vieną ar kitą nuodėmę taip, tarsi ji žudytų mūsų sielą, būtų žmogžudystė, kaip dalyvavimas nukryžiuojant Kristų? Šį klausimą turėtume sau kelti – nes nuolat grįžtame išpažinti tas pačias nuodėmes. Negi mes jų nejaučiame? Negi jos mums tiek mažai reiškia? Jei iš tiesų suvoktume, kad tai nuodėmės, ar galėtume taip ramiai prie jų grįžti?

Apaštalas Paulius sako, jog esmė yra ne nuodėmės dydis, bet tai, kad mes renkamės nuodėmę. Mano supratimu, tai galime pavaizduoti šiuo vaizdiniu: tarp Kristaus ir šėtono sritys atskirtos upe. Vietomis ji siaura, ją galime perbristi, vietomis ji plati ir gili. Tačiau esmė ne ta, kurioje vietoje pereiname šią upę, bet ta, kad mes palikome Kristaus žemę ir perėjome pas šėtoną. Tai labai paprasta ir kartu siaubinga.

Nuodėmė – tai pasirinkimas tarp Dievo ir Jo priešininko, tarp gyvenimo ir mirties, tarp šviesos ir tamsos. Tai gali būti ne piktavalis pasirinkimas. Ta prasme, jog mes nesakome: „Aš atsižadu Kristaus ir pereinu pas šėtoną“. Bet tai pasirinkimas, kuris dažniausiai lydimas tokių minčių: „Kaip nors prasprūsiu. Tai nėra labai svarbu. Aš padarysiu sau nuolaidą ir kurį laiką paliksiu Kristaus sritį, pereisiu ten, kur nejausiu sąžinės priekaištų ir tamsos srityje nebeatrodysiu sau toks tamsus, koks atrodau šviesos srityje“.

Tai nuodėmės esmė. Kai nusidedame, mes kartojame tą patį kelią. Kartais piktavališkai, o kartais lengva širdimi: „Juk viską galima atkurti“.

Taip atkurti galima, bet ne taip lengvai, galima sugrįžti – bet tai sunku. Taip, mes galime perkirsti upę ir kita kryptimi. Kartais užtenka perbristi, kartais tenka plaukti. Bet kokie mes sugrįžtame?

Mes grįžtame ne tokie, kokie buvome iki tol, kol atsižadėjome draugystės su Dievu ir perėjome į Jo priešininko sritį, grįžtame purvini, sužeisti, dažnai – labai smarkiai sužeisti. Išpažintis, apie kurią čia kalbu, ir yra sugrįžimas į gyvenimą. Tai nėra vien tik apsivalymas. Tai nėra tarsi nusiprausti pirtyje ir pasijusti švariam, tarsi praeities nebūtų buvę, Tai yra susitaikymas. Tačiau ne paprasčiausiai susitaikymas su savo sąžine: „Dabar aš jau kitas, daugiau nebenoriu nusidėti“. Bet susitaikymas su Dievu, kuriam buvome neištikimi, kurio atsižadėjome, buvome pasirinkę kitą šeimininką, kitą gyvenimo vedlį.

Vertė Andrius Navickas

Views All Time
Views All Time
3407
Views Today
Views Today
1
0 0