Keistas tas dabartinis laikas. Vieni teisia prezidentą, kiti keikia jo teisėjus; vieni veržiasi į ES, kiti balsuoja prieš; vieni kaltinami suplėkusiu konservatyvumu, kiti – ištvirkusiu liberalumu; vieni didžiuojasi nauju greitkeliu ar savivaldybės dangoraižiu, kiti aprauda paskutinę šilagėlių augimvietę; vieniems ąžuolų giraitė yra vieta statybos atliekoms išpilti, kitiems – griausmasvaidžio šventykla; vieniems kryžius – laisvės, atpirkimo ir meilės ženklas, kitiems – vergiškos ir fanatiškos mirties medis. Įdomiausia, kad ypač retai savieji įsitikinimai, prieraišumai, kaltinimai, ar nusiteikimai grindžiami aiškiais argumentais. Paprastai svarbiausias savosios tiesos „įrodymas“ – tai pasakymai „aš tuo įsitikinęs“, „tai man akivaizdu“, „tikiu, kad…“.

Gerai tai ar blogai? Ar įmanoma išlikti objektyviam net tada, kai pats esi kažkuo tvirtai įsitikinęs, kai tiesiog tiki?

…Kokiais žodžiais, įvaizdžiais, palyginimais ar pavyzdžiais liudyti tikėjimą? Bepigu nupasakoti ar nupiešti saulę, kai žiūri į ją iš žemės; tačiau kokiais žodžiais ją apibūdintų esantysis viduje? Įmanoma nufotografuoti kalnus ir pakankamai aiškiai tai, ką matei, papasakoti, kuomet stebi juos pro lėktuvo iliuminatorių; tačiau ar tų vaizdų įtaigumas gali prilygti įspūdžiams keliautojo, esančio kalnuose, žygiuojančio tarpeklyje arba kopiančio viršukalnėn? Tu gali valandų valandas stebėti girios skruzdėlyną, kamanės urvelį pievoje ar vapsvų lizdą pašelmeny, gali moksliškai ištirti vabzdžių savybes, sandarą, įpročius, parašyti šūsnį protingų straipsnių; tačiau nejaugi viliesi suvokęs, kas iš tiesų yra skruzdės, kamanės ar vapsvos gyvenimas?

Kažkada būdavo visai smagu ir lengva svarstyti, koks gi buvo mūsų protėvių tikėjimas, kas yra tasai tautiškumas, kokia buvo baltiška medžiaginė ir dvasinė kultūra, kaip krikščionybė buvo atnešta Lietuvon, kokią ji padarė ir tebedaro įtaką ir pan. Ieškodavome istorinių, etnokultūrinių, archeologinių duomenų. Atrasdavome sau nuostabių ir svarbių dalykų. Tačiau vis dėlto tai tebuvo stebėtojo žvilgsnis, atradimai bei suvokimai žiūrinčiojo iš šalies, per erdvės, laiko ir pažiūrų atstumą.

Tačiau nepalyginti sunkiau apie tai kalbėti, kuomet staiga skausmingai ir kartu džiugiai pajunti pats esąs nebe stebėtojas, vertintojas, tyrinėtojas, žiūrovas, o gyvas lietuvis krikščionis. Pasijunti stovįs ant tūkstantmečio baltiškosios kultūros pamato ir pats bestatąs ant jo Bažnyčios rūmą. Išgyveni esąs Gyvybės medis, kurio šaknys – senoji baltų kultūra bei tikėjimas, kamienas – mūsų istoriniai šlovingi ir gėdingi, skausmingi ir palaimingi šimtmečiai, o žiedai – Kristus. Ir tam Medžiui – tau – skauda skauda skauda, juntant, kad šaknys beširdiškai, beprotiškai ir beprasmiškai kapojamos, o žiedai sąmoningai ir piktdžiugiškai draskomi. Ir negali nei pabėgti, nei sulaikyti naikinančios rankos, nei atsitraukęs palaukti, kol tas nepakenčiamas bjaurus laikas (galbūt…) baigsis. 

Ir vis dėlto, buvimas bejėgiam, silpnam, mažutėliam, nusižeminusiam nereiškia, kad reikia būti abejingam, bevaliam ir neveikliam. Jei noriu (o aš noriu!), kad Kristaus žiedas manyje žydėtų, privalau ne tik dėl to melstis, bet ir kautis. Jaučiu, kad jei manosios – medžio – šaknys bus nukapotos, tai ir nebemaitinamos šakos neaugs, o žiedai – nepražys. Na, geriausiu atveju, tie žiedai, atsiplėšę nuo mirusio medžio, nuplevens Dangun, nes jų ryšys su motina Žeme bus nudžiūvęs. Todėl man nejauku, kai brolis krikščionis taria: „Man neįdomūs tie jūsų pagoniški tautiškumai, aš – visuotinės Bažnyčios narys“. Ir dėl to norisi, kad kas nors apie tai prabiltų. Tačiau tas, kuris pats yra Medis, nebesugeba savosios pasaulėjautos ir išgyvenimų apibūdinti ir net įvardinti, o tasai, kuris yra greta (stebėtojas), nesugeba suprasti, jam tai išvis svetima.

Tad jeigu Visa-kas-yra buvo užmanyta nuo pat Pasaulio sutvėrimo, tai viskas jau buvo pirmojoje Kūrėjo sėkloje, iš kurios išaugo mūsų Medis: ir jo giliosios šaknys, ir šakotasis kamienas, ir neprilygstamas Žiedas-Žodis. Kiekvienas grūdas, kiekviena sėklelė, Sėjėjo rankos pasiųsta žemėn, pirmiausiai išleidžia šaknelę, kuri leisis gilyn, į Tamsą. O tik tada link Šviesos pradeda stiebtis daigelis, kažkada, po amžių, išsiskleisiantis Žiedu ant galingo tūkstantašakio Ąžuolo. Tad išsiraizgę gilios šaknys Žemėje ir gajos šakos Saulėje yra Aukščiausiojo užmanytoji jungtis tarp materijos-žemės ir dvasios-dangaus. Ir tai yra žmogus, arba žmonija, arba aš. Visai kaip Medis. 

Visi žmonės, visos tautos – iš vienos Dievo sėklos išaugę stiebeliai ar šakos. Tad dažnam tautiečiui (ir lietuviui, ir tarkim kokiam filipiniečiui, jau nekalbant apie arabą ar tibetietį) nemenku kliuviniu tampa Senojo Testamento „Dievo išrinktoji tauta“. Kuo „manoji“ šaka blogesnė už izraelietiškąją? Kodėl Žiedas pražydo tik ant jos, – juk normalus sveikas medis turėtų „atėjus laikui“ visas apsipilti žiedais? Ar Dievas (trečiasis Jo Asmuo) yra žydas? Ir t. t. Na, gerai, galbūt tai toks medis, kurio tik viršūnė gali pražysti. O aukščiausiasis stiebas tegali būti vienas, centrinis, stipriausiasis ir pan. Tačiau juk žinome, kad centrinis, svarbiausiasis krikščionybės dalykas, ašis – kaip tik ne jėga, galia, stiprybė, ištvermė, net ne protingumas ar naudingumas, o būtent atvirkščiai – nuolankumas, mažumas, mielaširdystė, meilė. Galų gale, visiems aišku, kad senovės izraelitai visiškai nebuvo tie išskirtinių malonių verti „geriečiai“. Atvirkščiai – jie buvo bailūs vergai, godūs aukso stabų garbintojai, neištikimi ir neištvermingi, žiaurūs ir menko tikėjimo. Tad kodėl gi pasirinkti jie, kodėl būtent jų šaka pražydo? O kodėl ne, pavyzdžiui, indų – labai religingų, su tūkstantmete Dievo pažinimo tradicija, su būriais jogų ir brahmanų, nuoširdžiai praktikuojančių ir neretai labai vaisingai žengiančių Viešpaties link vedančiais laipteliais. Beje, įsitikinusių, jog avatarai, t. y. Dievo įsikūnijimai juos periodiškai aplanko… O kodėl ne Viešpats Jėzus?

Tačiau mums svarbesnė mūsiškė šaka. Ką galima pasakyti apie tautą, kažkada įsikūrusią giriose tarp Baltijos ir Uralo? Kad buvo sėslūs, iš niekur čionai neatsikraustė ir neiškeliavo; kad buvo labai religingi, net garbindami (gal tiksliau – nuoširdžiai gerbdami) visa, kas gyva, visą sutvertąją kūriniją, nepamiršdavo Vieno aukščiausiojo Dievo; dora, šventumas, skaista buvo įprasta gyvenimo norma, atspindėta dainose, sakmėse, pasakose; nekaringi (net ginklo pavadinimas kilęs nuo gintis, o ne pulti); kalbėję (ir tebekalbantys) pačia seniausia gyva Indoeuropos, o gal ir pasaulio, kalba. Tikrai esantys vienu iš pirmųjų senojo kamieno atsišakojimų, viena iš seniausiųjų, taigi ir ištvermingiausiųjų šakų. Tai kodėl žiedas nepražydo (o ir ar tikrai nepražydo…) ant jos?

Keista, kad izraeliečiai, besididžiuojantys ir garbinantys savąją Senojo Testamento Torą, nepripažįsta ir nepriima pačių išpranašautojo Mesijo ir Jo Gerosios Naujienos. Ne mažiau keista ir tai, kad mes, baltai-lietuviai, o dabar ir katalikai, nebepriimame (atmetame) savo tūkstantmetę šaką (testamentą) ir tarsi peršokame ant semitų-hamitiškojo kamieno. O juk kiekvienas sodininkas žino, kad skiepijimas į seną storą šaką kažin ar gali būti sėkmingas. (Na, nebent tasai medis – būtent Vynmedis… O tada jau gal ir Kristus – tai ne vien žiedai, o ir šakos, ir šaknys taip pat, t. y. – visas Medis…?). Ar vis dėlto mums nereikėtų puoselėti savosios šakos, vertinant ir maitinantis iš savųjų šaknų, ir didžiuotis būtent ant jos pražystančiais žiedais ir sunokstančiais vaisiais. Ir jokios prieštaros čia nėra. Senoji baltiška kultūra ir tikyba niekuo neprieštarauja dešimčiai Dievo (juk visiems bendro…) įsakymų, duotų žydams, o ir kitiems Senojo Įstatymo nurodymams. Kaip tik atvirkščiai – būtent mūsų protėviai visų šių reikalavimų laikėsi, o izraelitai – nuolat pažeisdavo (gal kaip tik todėl – dėl jų menkumo, nedorumo, varganumo jiems, dėka begalinio Dievo atlaidumo ir meilės, buvo paskelbti Įsakymai – kaip vienintelė išsigelbėjimo viltis bei galimybė…). Ypač svarbu tai, kad senieji baltai buvo ir Naujojo Testamento nurodymais gyvenantys žmonės dar gerokai prieš tai, kai Evangelija buvo jiems paskelbta. Visa tai buvo juose gyva, įrašyta nuo amžių mūsų tautoje. Kas gi tų įrašų autorius? Juk tas pats mūsų visų Dievas.

Kristaus mokslas – gryna esmė. Evangelijose neaprašyta jokia praktikavimo forma, joks bažnytinis reikalavimas, jokia teisingo religingumo išraiška. Jėzus paliko mums teisę apvilkti Jo žodžius sau patogiu laikmečio, tautiniu, psichologiniu ar net klimatiniu rūbu. Taigi ir galimybę pražydinti Žiedą ant kiekvienos šakos. 

Todėl aš džiaugiuosi taip vadinamomis „pagoniškomis liekanomis“ šiandieninėje mano Bažnyčioje. Man gera matyti, kaip deganti krikšto pažadų atnaujinimo žvakė nardinama į kubilą su švęstu šulinio vandeniu (ir regiu baltiškosios Rasos šventės vainiką ant kryžmos su degančiomis žvakelėmis nuplaukiantį upe). Aš kartu su kunigu šventinu ugnį, kuria įdegsiu Velykų židinį (ir regiu grasą nuvaikančius apsaugos laužus senovinėse metinėse šventėse). Rugpjūčio vidury nešu gėlių puokštes Marijai (ir neįžvelgiu blogio nei Žolinių žolynuose, nei trejose devyneriose kupolės žolelėse). O ir mūsų Kalėdų senelis man neprilygstamai mielesnis už senį Šaltį, o ir už Santa Klausą. Tūkstantmečius simbolius išlaikantis velykinis margutis man nė kiek neprieštarauja Atpirkėjo Prisikėlimui, nes kas gi gamtoje ryškiau atspindi atgimimo ir prisikėlimo idėją nei kiaušinis – amžinas gimimo ir gyvybės ženklas. Ir šventojo Jono Krikštytojo liejamas vanduo išties dera su jam paskirtosios šventės – Joninių-Rasų rasa. Mūsų senosios baltiškos ilgesingos Ilgės bei ryšių su mirusiaisiais diena Vėlinės visiškai nesipyksta su Visų Šventųjų švente, mininčia didžius Bažnyčios mirusiuosius. O dar – „kryžiavų“ dienų procesijos ir senoviniai laukų apėjimai bei laiminimai; Grabnyčių žvakė, simbolizuojanti Kristų kaip pasaulio šviesą, o senovėje – Perkūno atstovaujamą dangiškąją ugnį; ir šventoji Agota, kurios duona saugo nuo gaisro, tikrai sutaria su senąja Gabija, globojančia namų židinį ir neleidžiančia ugniai savivaliauti. Ir t. t. ir t. t. Vien apie šventes, šventimą ir šventumą galima būtų parašyti atskirą straipsnį.

Jau A. Maceina yra teigęs, jog „galima ir reikia kalbėti apie lietuviškąją krikščionybę, nes krikščionybė konkrečiomis savo reiškimosi formomis, savo egzistenciniu būdu turi būti išaugusi iš tautinės individualybės. Kitaip ji bus žmogui svetima, nesuvokiama ir nepergyvenama, nes kiekvieną daiktą žmogus gali priimti į save tik tada, kai jis apsireiškia jo dvasiai artimomis formomis“.

Taigi, ar būtų akibrokštas štai kad ir toks „scenarijus“? Rasos (švento Jono) eisena sustoja prie seno ąžuolo, dainuojamos senosios dainos, viskas vyksta kaip įprasta jau keletą dešimtmečių (kaip būta prieš šimtmečius, žinome tik nuotrupas), tik vedantysis kreipiasi ne į Ąžuolą, ne į Perkūną, o pvz.: „Viešpatie, mūsų Dieve, kurio galybę taip nuostabiai išreiškia šis galingas ąžuolas, …“, o priėjus šaltinį jis tartų: „Dvasia Šventoji, kurios gyvybę teikiantį gaivumą mums rodo šis tyras vanduo, …“, o prie aukuro ugnies: „Viešpatie, kuris dovanoji pasauliui šviesą ir šilumą, kuris pats esi pasaulio šviesa, priimk šiuos mūsų aukojamus žolynus, simbolizuojančius mūsų dėkingumą tau ir žalias ateities viltis, …“ ir pan.

Gal net nereikia laužtis pro atviras duris. Šiandieninė Bažnyčia palaiko tautinius savitumus, nebando naikinti krikščioniškumo raiškos skirtumų. Aukščiausios hierarchijos oficialus požiūris šiuo klausimu yra, tarsi, teigiamas. O ir eilinėse bažnytėlėse ta senoji praktikavimo forma tebėra įvairiais pavidalais išlikusi (bent jau Lietuvoje). Tačiau bėda tame, kad tai jau ir tebėra forma – esmės nebesuvokia nei parapijiečiai, nei dažnas kunigas. Jau nė nekalbu apie tai, kad nemenka dalis tikinčiųjų aiškiai nesuvokia ir krikščionybės esmės… Mąstymas įvaizdžiais-ženklais-simboliais, mitologiniais archetipais šiandieniam televiziniam žmogui svetimas. Jis nebepajėgia nei šventinamoje žvakėje, nei Joninių lauže įžvelgti Šventosios Dvasios ugninių liežuvių; mūsų protėviams akivaizdi ugnies ir šviesos sąsaja su Dievu jiems jau nebėra tokia savaime suprantama. Įprotis Aukščiausiąjį garbinti greta seno ąžuolo esmės požiūriu kažin ar skiriasi nuo to pat darymo katedroje, – juk ir šimtametis galingas medis, ir didingas pastatas ženklina Dievo galią ir didybę. Daugelio etnologų nuomone, senieji baltai ne patį ąžuolą (ar žaltį, akmenį, saulę, šaltinį) garbino, o per juos nuostabiu, neprilygstamu būdu besireiškiantį Dievą. Nejau mes, krikščionys, prie Marijos paveikslo ar švento Antano statulėlės, ar šalia Lurdo akmenų besimeldžiantįjį kaltiname stabmeldyste? O juk meldžiasi ir prieš Turino drobulę, ir prieš šventą kapo rūsį, ir prieš kitas relikvijas. Tačiau mes suvokiame, jog ir šventųjų bendravimu, ir per šventus daiktus reiškiasi vienatinis triasmenis mūsų Viešpats. Ir galų gale kiekvienu atveju bendraujame būtent su Juo. 

Čia vėlgi, neminėkime atvejų, kai krikščioniškoji šventenybė iškraipoma, suniekinama iki stabo (pvz.: „…man gali padėti tik šita statulėlė“, „jei neužsakysiu Mišių pas tą kunigą, kažin ar pasveiksiu“ ir pan.). Tokios stabmeldystės tarp krikščionių, deja, apstu. Lygiai kaip šitokių niekintojų, be abejo, buvo ir senosios tikybos pasekėjų tarpe. Tačiau dėl vargšų brolių krikščionių nukrypimų statulėlės nėra daužomos, paveikslų nedegina, o koplyčios negriaunamos. O štai ąžuolai buvo iškirsti, žalčiai iškapoti, šaltiniai užversti. Ir ne dėl to man šiandien širdį skauda. Istoriniai įvykiai visad liks šiek tiek pridengti paslapties skraiste, – net tiksliai žinodami patį faktą, mes nepajėgūs šiandieniniu savo suvokimu įvertinti to laikmečio žmonių psichologijos, mąstymo būdo, teisingumo bei doros sampratos ir pan. Bet skaudu, kai kapojama bei griaunama (žodžiais ir pažiūromis) tebėra ir šiandien. Tuomet man norisi savo protėvį apginti.

Kita vertus, skaudu, kai broliai folkloristai, ramuviečiai, neopagonys ir kiti kaltina mus, krikščionis, būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis. Taip, nuodėmių turime visi. Tačiau kaltinama dažniausiai dėl išties visai nepagrįstų dalykų – pavyzdžiui, kryžiaus karų ar raganų deginimo (kas nieko bendro neturi su Jėzaus Kristaus mokymu, o tėra viduramžių papročių sąlygota politinė bei ideologinė kova, beje, neretai išties nuoširdžiai tikint, jog kovojama už gėrį). Žinoma, tai istorinis blogis, klaidos, už kurias net popiežius atsiprašė. Tačiau tai – visai ne krikščionybė! Ir apskritai – aršiausieji krikščionybės kritikai apie ją iš esmės nieko nežino ir sužinoti nebando. Teisybės dėlei dera pripažinti, jog ir dauguma krikščionių tokie pat – kritikuoja, pavyzdžiui, budizmą ar induizmą, nieko esminio, gilaus apie tas religijas nežinodami. Tuo tarpu tie, kurie pasigilino (tarkim, tokie mistikai, kaip trapistas Tomas Mertonas ar jėzuitas Anthony de Mello), kurie ieškojo ne to, kas skiria, o kas jungia, krikščionybę praturtino daugybe „rytietiškų lobių“ (ne esmę, kuriai išties nieko netrūksta, bet praktikavimo formas ir būdus).

Grįžtant prie nesutarimų su „kitatikiais“ vėlgi, bent jau lietuvius, skaudina ir neramina senovės savinimasis. Pavyzdžiui, ramuviečiai savo tikėjimą grindžia senosiomis mūsų dainomis, papročiais, gamtos galių garbinimu. Taip, žinoma, krikščionis negarbins įasmenintų dievybių, kurių hierarchija bei veiklos sferos išties yra beribės (tai ne šio straipsnio tema ir jų išsamiau neaptarinėsiu), tačiau lietuvis krikščionis tikrai patiria Dievo buvimą bei apraiškas ir didingame ąžuole, ir skaidriame šaltinyje, ir žaibuojančiame debesyje, ir šventinio laužo liežuviuose. Lygiai taip pat mums visiems priklauso ir senosios nuostabios dainos – baltiškos giesmės-maldos. Dėl to lietuvis krikščionis atsisako „atiduoti“ visa tai, pavyzdžiui, ramuviečiams – kadangi tai mūsų bendra nuosavybė, bendras lietuviškas Dievo (jiems, galbūt, dievų ir deivių?) garbinimo būdas. Beje, – ne tik lietuviškas. Pakanka įsiskaityti, įsigilinti, įsijausti į šventojo Pranciškaus Asyžiečio mintis, ir kažin ar kuris vadinamasis pagonis ras gilesnį šventybės gamtoje patyrimą bei išraišką.

Manau, kad ne jungdami, o atskirdami prarandame mes visi – ir vadinamieji pagonys, ir krikščionys. Mielieji ramuviečiai nepripažįsta Ašies, centro, neleidžia savyje baltiškojo Medžio viršūnei pražysti, nepriima Dievo nusižeminimo, įsikūnijimo, tapimo artimu, nepriima jo įasmenintos Meilės. Čia jie stoja į vieną gretą su žydais, atsisakančiais pripažinti savo pačių Senajame Testamente išpranašautą Išganytoją ir atmetančiais Gerąją Naujieną. Kita vertus, broliai krikščionys, atmesdami senąją pasaulėjautą, apeigas, simbolius, neretai net dainas, spalvas, elgiasi taip, tarsi jiems jau visai būtų nebereikalingas Senasis Testamentas (nors pats Jėzus sakė neatmetąs nė vienos jo raidės). Juk mūsų baltiškosios šaknys – dainos, sakmės ir pasakos, papročiai ir apeigos, simboliai ir seniausioji indoeuropiečių kalba – tai tebegyvas mūsų tautos Testamentas. Kažin, ar daug krikščionių yra perskaitę visą Bibliją – ir Senąjį ir Naująjį testamentus. Žinoma, tai nėra gerai. Tačiau galbūt tūkstantmetė žydų tautos istorija mums vertinga mažiau, nei tūkstantmetė aisčių-baltų-lietuvių istorija? Nejaugi netikime, kad Dievas (tas pats, vienintelis, visiems bendras Vienatinis Viešpats) amžių bėgyje kalbėjo ne tik vienai (žydų) tautai? Kad išsibarsčiusių Jo pažinimo kibirkščių yra įvairiose, ypač seniausiose tautose?

Neatrodo, kad tokios mintys mūsų protėviams būtų ypatingas akibrokštas. O štai šiandien tam, ko gero, prieštarautų ir viena, ir kita tikinčiųjų lietuvių pusė. Prieštaravimas, priešinimasis, pasipriešinimas, kaltinimai, apkaltinimai ir kaltės yra tapę kone mūsų laikmečio ženklu…

Taigi, krikščionims galbūt vertėtų dar kartą išgirsti mūsų protėvius „pagonis“, kuriems Vieno aukščiausiojo Dievo sąvoka, pasirodo, visai nebuvo svetima:
„… o mes garbiname Dievą pagal savo apeigas ir visi turime vieną Dievą“ (iš Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino laiško);
„… nors jie buvo pagonys, bet visuomet taip įsivaizduodavo ir tikėjo vieną Dievą, /…/ ateisiantį gyvųjų ir mirusiųjų teisti“ (iš Bychovco kronikos).

Na o (neo)pagonims derėtų susipažinti kad ir su krikščionių šventuoju, kurio išpažįstamas ir mylimas Jėzus Kristus visiškai neprieštaravo Viešpaties šlovinimui per intymiai suasmenintą gamtą:

„Tegarbina Tave, o Viešpatie, visi Tavieji kūriniai,
Ypač puikioji sesė Saulė, kuria teiki mums dienos šviesą;
Kokia graži jinai ir spinduliuojanti,
Ji primena Tave, Aukščiausiasis.
Garbinkim Tave, o Viešpatie, su broliu Mėnesiu ir sesėm Žvaigždėm;
Tu sukūrei juos danguje gražius, šviesius ir skaisčius.
Garbinkim Tave, o Viešpatie, su broliu Vėju ir Oru –
debesuotu, giedru, permainingu.
Per juos Tu savo kūriniams teiki gyvastingumą.
Garbinkim Tave, o Viešpatie, su broliu Vandeniu –
naudingu, nuolankiu, maloniu ir tyru.
Garbinkim Tave, o Viešpatie, su sese Ugnimi,
kurią Tu mums teiki, kad šviestų tamsią naktį.
Jinai graži, džiaugsminga ir stipri, galinga.
Garbinkim Tave, o Viešpatie, su sese Žeme,
mūs motina, kuri maitina mus ir valdo,
ir augina visokį vaisių, žiedus spalvinguosius, žolę.
Garbinkim Tave, Viešpatie, kursai Tavosios meilės padedamas
atleidžia ir ištveria sunkius mėginimus ir kančią.
Palaiminti, išsaugantys ramybę,
Jie bus, o Aukščiausiasis, Tavo vainikuoti.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, sesė Mirtis mūs kūniškoji,
kurios joks mirtingasis negali išvengti…“

(Šv. Pranciškus Asyžietis)

 

Su broliškos taikos palinkėjimais ir viltimi, kad kadangi „visi turime vieną Dievą“, tai gal ne viena tik „sesė Mirtis“ mus gali sutaikinti… 

Views All Time
Views All Time
1743
Views Today
Views Today
1
0 0