Temos ir pavadinimo motyvai

Jei nemanote, kad mūsų vartotojiška visuomenė yra godi, tai toliau galima neskaityti, nes šio fakto kaip tik ir neįrodinėsiu. Jei nemanote, jog daugumą šiuolaikinės civilizacijos ydų ir kasdienį piliečių nepasitenkinimą… beveik viskuo, labiausiai sąlygoja būtent ši nuodėmė, taip pat su jumis nesiginčysiu. Tačiau jeigu pritariate, kad godumo šaknys giliai veši mūsų visuomenėje, ir tai yra blogai, tuomet kartu panarstykime šios piktžolės kaulelius.

Keliaujant per šį godų pasaulį neseniai teko aplankyti vieną „antigodumo“ salelę – šv. Pranciškaus Asyžiečio kapą. O juk vystant pasirinktą temą neišvengiamai dera prisiminti šį vieną didžiausių godumo piktžolės ravėjimo meistrų.

Žmonės labai mėgsta antagonizmus. Juoda – balta, Jin ir Jan, godumas ir šv. Pranciškus… Blogis visada kovoja su gėriu pasakose ir mūsų vidinėje, sąžinės apšviestoje, arenoje. Įtampa tarp priešingų jėgų ne tik laiko visą pasaulį krūvoje, bet ir dvasiškai įtempia kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką. Kiekviename žingsnyje susiduriame su apsisprendimo dilema, kai nuo vieno peties mus kursto mažas juodas velniukas, o nuo kito pamaldžiai atkalbinėja baltas angeliukas. Matyt, tiek viso pasaulio, tiek ir žmogaus dvasios struktūra paremta antagonizmų įtampa.

Tiksliųjų mokslų atstovai nagrinėdami reiškinius dažnai taiko ekstremumų metodą, t.y. ieškoma, kaip procesas vystosi ekstremaliomis sąlygomis. Tokie artėjimai supaprastintai, tačiau neblogai atskleidžia procesų raidos tendencijas. Todėl bandant pričiupti godumą, kaip reiškinį, reikia nagrinėti ir jo antagonizmą, kurį gana įvairiapusiškai įkūnija pats šv. Pranciškaus gyvenimas ir mokymas.

Iš šimtmečių glūdumos perspektyvos galime teigti, jog šv. Pranciškus savo gyvenimu vaizdžiai interpretavo ir įgyvendino evangeliją, kartu metu hiperbolizuotai atskleisdamas ir godumo, kaip vienos pikčiausių sielos piktžolių, esmę. Tiksliųjų mokslų kalba: „suintegravo godumą pagal save“. Jau vėliau Antanas Maceina savo „Saulės Giesmėje“ suintegravo patį šv. Pranciškaus gyvenimą. Taigi norint prisikasti iki godumo reikia atlikti dvigubą diferencijavimo veiksmą. Toliau ir seka trumpos A. Maceinos interpretacijų šv. Pranciškaus temomis interpretacijos.

Gamtiškumo pavojai

„Žmogus iš gamtos nėra beveik nieko gavęs, kas galėtų jam užtikrinti rytojų. Turtas yra priemonė gintis nuo rytdienos grėsmės“, – A. Maceina. Taigi, išėjęs iš džiunglių žmogus atsinešė su savimi visas gamtiškumo ydas, pamiršdamas džiuglėse gamtos tvarką. Tapdamas vis labiau civilizuotas, žmogus darosi vis labiau pažeidžiamas. Tiksliųjų mokslų atstovai čia prisimintų sistemą, išvestą iš pusiausvyros būsenos. Net ir gyvenimo būdo žurnaluose rastume žmogaus, visą laiką ieškančio ramybės ir pusiausvyros, paveikslą. Ypač šios paieškos tampa sudėtingos eksponentiškai įsibėgėjančiame pasaulio kisme. Žmogus patiria nuolatinę įtampą tarp savo gamtiškos prigimties ir dieviškos sielos. Tarsi turėdamas įgaliojimų būti pasaulio valdovu, jis nepajėgus būti laiko valdovu ir bando apgauti save ir laiką atsitverdamas nuo išorinio pasaulio auksinėmis sienomis. Tačiau taip atsitveriama ir nuo kitų, ir nuo savęs paties.

„Vienu atžvilgiu turtas yra žmogaus valdoviškumo ir jo asmeniškumo apraiška […]. Kitu tačiau atžvilgiu turtas yra tarnyba Mamonai“, – A. Maceina. Kristus Kalno pamoksle mus moko: „Nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis.“ Taigi, viena vertus, pasaulio išteklių vartojimas yra natūralus žmogaus valdovo veikimas, tačiau sielos veidrodžio atspindys mums rodo žmogaus vergo karikatūrą. Reikia nepaprastos valios, kad šios ribos į kreivų veidrodžių karalystę neperžengtume. Nuodėmė ir pragaištis gimsta būtent iš santykio tarp natūralaus vartojimo ir godaus turėjimo. Kaip ir daugumos nuodėmių atveju  blogis – ne pats objektas, bet nesveikas žmogaus santykis su juo. „Šv. Pranciškus turto neniekino ir jo blogiu nelaikė. Visi dalykai yra Viešpaties dovanos žmonijai. Tik žmonės nemoka jomis naudotis“, – A. Maceina.

Kad godumas yra gamtiškumo rudimentas, patvirtina ir žmogaus raida nuo vaiko ligi suaugusiojo. Juk maži vaikai yra grynakraujiškai godūs, kita vertus, jie pateisinamai godūs. Kitaip jie neišgyventų. Vaikas neturi įrankių išlikti pasaulyje kitais būdais, išskyrusi egocentrinį godumą. Vaikas neturi ir godumui priešingų jėgų, t.y. nei valios, nei atsakomybės. Šios dvi jėgos auga vaikui bręstant į asmenybę. Kiek vaiko godumas yra natūralus ir pateisinamas, tiek nepateisinamas yra brandžios asmenybės godumas.

Laiko gaišimas

Išvestinis pavojus kyla dėl aistros jau sukauptam turtui. Šv. Pranciškus: „Jeigu mes turėsime nuosavybės, mums reikės turėti ginklų jai saugoti, o iš to kils tik vaidų ir kovų ir nukentės Dievo ir artimo meilė.“ Be tiesiogiai išsakytos grėsmės, šioje mintyje atrandame ir dar vieną godumo nuodėmės struktūros elementą: energijos nukreipimą netinkama linkme ir laiko gaišimą. Rūpindamiesi materialiomis gėrybėmis neskiriame laiko ir energijos dvasinėms. Taigi bandydami apsisaugoti nuo rytojaus grėsmės, t. y. apgauti laiką ir likimą, mes tik švaistome prasmingą egzistenciją. Šis nuodėmių (ir ne tik godumo) aspektas vaidina vis didesnį vaidmenį šiuolaikiniame skubančiame pasaulyje. Tampame voverėmis, bėgančiomis ratu ir negalinčiomis sustoti. Voverėms gal tai ir nėra blogai …Tačiau žmogus sutvertas būti žmogumi, o ne vovere.

„Turtas nėra tik paprastas daikto turėjimas. Turtas yra tarnyba daiktui“, – A. Maceina. Siekdami išvengti šios gėdingos tarnybos vienuoliai, sekdami šv. Pranciškaus mokymą, stengėsi nepasilikti jokio turto rytojaus dienai. Visus sukauptus materialius dalykus buvo siekiama arba saikingai suvartoti tą pačią dieną, arba vakarėjant išdalyti vargšams. Neminint dar vaizdingesnių ir drastiškesnių asketiškumo pavyzdžių iš šv. Pranciškaus ir jo brolių gyvenimo, kryptis kovai su godumu yra aiškiai nubrėžiama. Koncentracija į pagalbą kitiems, dosnumą, saikingą vartojimą ir turėjimo vengimą yra akivaizdūs ir paprasti receptai.

Toliau atidavinėjant duoklę tiksliųjų mokslų atstovams, godumą prilyginkime gamtos jėgai, atsineštai iš gamtiškojo būvio, tačiau prisitaikiusiai veikti žmogaus dvasiniame pasaulyje. Ši jėga lyg gravitacinis laukas traukia žmogų žemyn – vartojimo link. Priešinga jėga – tai valia ir atsakomybė. Tik ši jėga randasi bręstant asmenybei ir privalo būti puoselėjama. Kaip nugalėti žemės traukai reikalingi kūno raumenys, taip pasipriešinti godumo „gravitacijai“ reikia dvasinių raumenų.

Kalbant apie formas, godumas pasireiškia besaikiu vartojimu ir turėjimu, o šios formos antagonizmas yra susilaikymas ir dosnumas.

Šiaudai skęstančiajam

Šiandienis godus pasaulis taip skirasi nuo griežto šv. Pranciškaus mokymo, jog atrodo esame pasmerkti neišvengiamai tarnystei daiktams. Šventojo gyvenimas mums atrodo lyg alegorinė pasaka tinkama vaizdingoms iliustracijoms, tačiau ne kasdienei praktikai. Suprantama. Radikaliais metodais ligonį galime ir visai atgrasinti nuo gydymo, taigi paieškokime prieinamų „modernesnių“ pavyzdžių (tinkamų ir gyvenimo būdo žurnalams). Tiesa, jie labai menki ir labiau nuorodos į teisingą kelią nei pats kelias…

Pavyzdžiui, juk ir šiandien dažnai girdimas posakis, kad ne žmogus turi tarnauti daiktui, bet daiktai žmogui. Dažniausiai tuo apeliuojama į daiktų funkcionalumą, paprastumą, tinkamumą vartojimui, o ne paikam turėjimui. Tai ekonomiški ir pigūs automobiliai, praktiški drabužiai, vienkartiniai, perdirbami daiktai. Mėgstu teiginį: „Man automobilis reikalingas nuvažiuoti iš taško A į tašką B“. Štai jums ir šv. Pranciškaus požiūris automobilizmo rinkoje. Suprantama, kad šiuolaikinis veiklus žmogus neapsieina be automobilio, kompiuterio, mobilojo telefono, tačiau sveikas santykis su šiais daiktais būtinas. Daiktai privalo būti tik valdoviško (daiktų atžvilgiu) žmogaus priemonės dvasiškai prasmingo tikslo kelyje, o ne patys būti tikslas.

Kitas šiaudas, kurio galima griebtis yra… šv. Pranciškaus išlaidumas.  Šis šventasis jaunystėje buvęs gana didelis plevėsa ir išlaidautojas. Tačiau išlaidumas ėjo greta su dosnumu, o galų gale subrendo į Giotto freskose nutapytą šventojo legendą. Žinoma, tai pavojingai viliojanti mintis, tačiau išlaidumas nurodo į pirmąjį sveiko santykio su turtu laiptelį. Daiktai skirti juos naudoti, pinigai – juos leisti. „Ne turtas yra blogas, bet blogas yra šykštumas, blogas godumas“ – šis šv. Jono Chrizostomo posakis buvo šv. Pranciškaus giliai pajaustas ir jo bendruomenės reguloje išreikštas.

Šv. Pranciškus įveikęs pasaulietiškas pagundas jausdavosi lyg įkopęs į viršukalnę, kur grynas oras ir skaidrus reginys. Įkopti sunku, tačiau rezultatas atperka visas pastangas. Verta ir mums, išlipus iš savo užburtų ratų ir pastačius į kampą prekių pilnus prekybos centrų vežimėlius, pabandyti įkopti kad ir į nedidelę kalvelę, kad ir retkarčiais…

Views All Time
Views All Time
1666
Views Today
Views Today
1
0 0