Šv. Laurynas yra įtrauktas į oficialųjį Romos šventųjų ir kankinių katalogą Martirologio Romano, vadinasi yra patikimų istorinių žinių, liudijančių apie asmenį. Šv. Laurynas, diakonas ir kankinys, troško, kaip rašė šv. Leonas Didysis, sulaukti kankinystės kaip ir popiežius Sikstas.

Tikriausiai dar būdamas vaikas Laurynas matė grandiozines šventes, skirtas Romos įkūrimo tūkstantmečiui, kuris buvo minimas 237-38 metais, valdant imperatoriui Filipui, vadinamam Arabu. Laurynas buvo vienos Sirijos srities didiko sūnus. Netrukus po minėtų švenčių, Filipą nuverčia nuo sosto ir nužudo Decijus, žiaurus krikščionių persekiotojas, žuvęs kare 251 metais. Imperija išgyvena krizę, kyla germaniškųjų tautų spaudimo grėsmė ir persų agresija. Prieš persus kovoja ir imperatorius Valerianas, įžengęs į sostą 253 metais: Šapuro I armijos nugalėtas mirs kalėjime 260-siais. Tačiau jau 257 m. paskelbė krikščionių persekiojimą.

Kaip tik čia ir sutinkame Lauryną, apie kurio gyvenimą žinoma labai nedaug. Gausesnių žinių turima apie jo mirtį, kuri taip pat buvo sudėtinga. Anot senųjų šaltinių, Laurynas buvo popiežiaus Siksto II arkidiakonas, tai yra, pirmasis iš septynių diakonų anuomet patarnavusių Romos Bažnyčiai. Jis padeda popiežiui liturgijoje, dalina Eucharistiją ir administruoja Bažnyčiai skirtas aukas.

Taigi, prasideda persekiojimai ir iš pradžių neatrodo tokie jau žiaurūs, kaip Decijaus laikais. Uždraudžiami krikščionių susirinkimai, uždaromi priėjimai prie katakombų, reikalaujama pagarbos pagonių ritualams. Tačiau viešai išsižadėti krikščionių tikėjimo neverčiama. Vis dėlto 258 metais Valerianas įsako nužudyti vyskupus ir kunigus. Taip Kartaginos vyskupas Kiprijonas, iš pradžių ištremiamas, paskui jam nukertama galva. 258 metų rugpjūčio pradžioje toks pat likimas ištinka ir kitus vyskupus bei patį popiežių Sikstą II. Pasakojama, kad Laurynas dar kalbėjosi su juo, sutikęs vedamą į kankinystės vietą. Paskui prefektas sulaiko ir jį, pareikalaudamas atiduoti „Bažnyčios turtus“.

Atrodo, kad persekiojimai buvo vykdomi taip pat ir siekiant konfiskuoti krikščionių nuosavybę; o prefektas atrodo buvo tvirtai įsitikinęs, kad ano meto Bažnyčia turi kažin kokius lobius. Laurynas paprašo tik šiek tiek laiko. Skubiai išdalina vargšams jo žinioje buvusias aukas. Galiausiai stojasi prefekto akivaizdoje ir parodo jį atlydėjusią minią ligotų, suluošintų ir atstumtų žmonių, sakydamas: „Štai Bažnyčios turtai“.

Tada nužudomas. Senos datos kankinystės istorija, kurią užrašė šv. Ambraziejus, patikslina: „Sudeginamas ant žarijų“. Šis nukankinimas įkvėps ne vieną meno kūrinį, pamaldumo tekstą ir liaudies posakį, tačiau atlikti tyrinėjimai (žr. Analecta Bollandiana 51, 1933) šią tradiciją laiko legenda. Valerijanas neliepė kankinti. Galimas dalykas, kad Laurynui buvo nukirsta galva kaip Sikstui II, Kiprijonui ir daugeliui kitų. Kūnas vėliau buvo palaidotas kape palei via Tiburtina. Virš jo Konstantinas pastatys baziliką, kurią pamažu išplės Pelagijus II bei Onorijus III; nukentėjusi nuo amerikiečių bombardavimų 1943 m. XX amžiuje ji buvo restauruota.

Parengta pagal Famiglia cristiana

Views All Time
Views All Time
1940
Views Today
Views Today
1
0 0