Susitaikymo sakramentas 
 
Išpažintis, atgailos sakramentas, vadinamas ir susitaikymo sakramentu. Bažnyčia tuo būdu nori pabrėžti VIENIJIMĄSI, ryšį tarp žmogaus ir Dievo, užmezgamą per šį sakramentą. Juk atgailos tikslas – labiau pamilti Dievą ir visiškai jam save pavesti.

Daugelis mūsų dažnai atliekame išpažintį, todėl kyla įpročio, rutinos, formalizmo pavojus. Išpažinties negalime laikyti vienu iš dvasinių pratimų. Tai yra sakramentas, paties Kristaus duotas ženklas, per kurį Dievas tikrai paliečia žmogų. Šis sakramentas yra paties Jėzaus parodytas kelias pas Tėvą.

Ugdymas susitaikymo sakramentui

Dažnai trūksta gilesnio susitaikymo sakramento supratimo. Daugiausia dėmesio skiriama šiam sakramentui ruošiant Pirmajai Komunijai, tačiau 10 metų vaikas negali suvokti viso slėpinio, vykstančio per šias apeigas. Daugelis visą gyvenimą taip ir pasilieka šiame etape.

Tuo tarpu susitaikymas, kaip ir visos kitos tikėjimo tiesos turi būti nuolat peržiūrimas kiekvienu nauju žmogaus vystymosi etapu: vaikystėje, brendimo laiku, jaunystėje, suaugus. Kitaip išaugęs iš vaiko amžiaus paprasčiausiai jo atsisakys arba atlikinės infantiliškai.

Kiekviena nauja situacija, naujos pareigos, sunkumai, pagundos, nuodėmės pareikalauja naujai pažvelgti į šį sakramentą. Žmogus turi iš naujo atrasti jo prasmę ir vertę – taip jis taps pagalba ir sustiprinimu.

Kas yra susitaikymo sakramentas?

Reikia suvokti pavojų į šį sakramentą žvelgti vien formaliai ir teisiškai.

Susitaikymas visų pirma nėra praktika, kurios pagalba išsivaduojame ir kalčių, nusimetame savo kalčių naštą, „iššvariname“ sąžinę ir taip nuvalome sielą. Išpažintis taip pat nėra pirmiausia klaidų atitaisymas, kad „būtume tvarkoje“ prieš Dievą.

Pirmiausia susitaikymas yra asmeniškas susitikimas su gailestinguoju Dievu. Nuodėmių naštos nusimetimas, išsivadavimas iš kaltės, sielos tyrumas nėra vien tik mūsų pastangų vaisius (išpažinimas, gailestis, pasiryžimas), bet visų pirma Dievo veikimas. Per tai, ką mes darome, atsiliepiame į Dievo gailestingumą.

Formalus teisinis požiūris

Šiuo atveju Dievas visų pirma laikomas Įstatymų davėju ir teisinguoju Teisėju, kuris už gera atlygina, o už bloga baudžia. Tai labai supaprastintas Dievo įvaizdis, darantis jį panašiu į žmogišką teisėją, kuris vadovaujasi ne gailestingumu, o teisingumu. Formaliai žvelgiant į išpažintį žmogus yra laikomas teisės subjektu, atsakingu prieš Dievą – Teisėją. Tuo tarpu nuodėmė čia yra sąmoningas ir laisvas Dievo arba Bažnyčios įsakymo sulaužymas, reikalaujantis atitaisymo. Tokiu atveju, Dievą su žmogumi sieja įstatymai ir jų pramatytas apdovanojimas arba bausmė.

Pagal teisinį požiūrį atgailos sakramentas visų pirma laikomas teismu, kur nusidėjėlis yra kaltinamasis, o kunigas – teisėjas Dievo vietoje.

Šiuo atveju primirštamas Dievo gailestingumas ir meilė, o iškeliama žmogaus, kaip kūrinio užduotis ir teisinė-moralinė atsakomybė prieš Dievą.

Toks požiūris visų pirma akcentuoja įstatymo nurodymus ir draudimus, todėl pats įstatymas priimamas, kaip žmogaus laisvę ribojanti norma. „Kas blogį pristato kaip paliepimo sulaužymą, skatina pasipriešinimą paliepimui laikyti išsilaisvinimo aktu“ (J. Guitton).

Teisinis požiūris į nuodėmę ir atgailos sakramentą kyla, kai Dievo ir Bažnyčios įstatymai laikomi autonomiška tikrove, kylančia tiesiogiai ar netiesiogiai iš paties Dievo ir tiesiog prilystančia jam.

Asmeninis požiūris

„Galime teigti, kad nuodėme ir išganingu atgailos sakramento vaidmeniu patikėsime tada, kai įtikėsime meile ir tiesa, kad meilė yra Asmuo“ (A. Skowronek).

Pagal asmeninį požiūrį į susitaikymą, Dievas visų pirma laikomas Asmeniu, arba asmenų bendruomene: Tėvas, Sūnus, Dvasia, kuriuos jungia meilė. „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 16) – nėra Dievo apibrėžimas, bet išreiškia svarbiausia Dievo savybę.

Žmogus čia laikomas asmeniu – iš meilės sukurta ir meilei skirta esybe. Esminis ryšys tarp Dievo ir žmogaus yra meilė. Žmogus yra pašauktas įsijungti į Trejybės meilės bendrystę: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).

Nuodėmė čia visų pirma yra nutraukimas arba pažeidimas sūniško santykio, kurį pats Dievas užmezgė su žmogumi. Nuodėmę suprantame, patiriame priklausomai nuo mūsų dialogo su Dievu, kaip asmeniu. Kuo šis dialogas gilesnis, tuo geriau suvokiame nuodėmę. Pagal šį požiūrį išpažintis yra ženklas, per kurį žmogus-nusidėjėlis priima savo sugrįžimą pas Dievą, priima jo meilę, kad toliau gyventų su juo susivienijęs.

Teisinis ir asmeninis požiūris į susitaikymo sakramentą

Šių dviejų požiūrių apibudinimas nesiekia juos priešpastatyti vienas kitam. Negalime sakyti, kad teisinis požiūris klaidingas ir teisingas tik asmeninis. Tarp jų yra tam tikras ryšys. Teisinis požiūris visų pirma pabrėžia žmogaus žvilgsnį į savo kaltę ir galimybę ją ištaisyti; tuo tarpu asmeninis požiūris labiau atspindi Dievo žvilgsnį į nusidėjėlį ir jam dovanojamą sutaikinimą per Jėzų Kristų.

Asmeninis požiūris turi būti laikomas pirminiu ir svarbiausiu, o teisinis – papildančiu. Jėzus visų pirma nekalba apie Dievą, kaip Teisėją, bet kaip gailestingą Tėvą, kuris išskėstomis rankomis priima grįžtantį nusidėjėlį. Sūnaus palaidūno palyginimo gili analizė ir maldinga kontempliacija gali padėti tiems, kurie akcentuodami juridinį požiūrį į nuodėmę ir susitaikymą negali išsivaduoti iš paralyžiuojančios baimės prieš Dievą-Teisėją.

Asmeninis požiūris į nuodėmę ir susitaikymo sakramentą, išlaikant Bažnyčios nustatytus reikalavimus, iš mūsų pareikalauja daugiau, negu teisinis požiūris. Čia nekalbama vien apie tam tikras apeigas, tegu ir nuoširdžiai atliekamas, o kviečiama naujai pažvelgti į tikrovę ir ją priimti.

Juridinis požiūris labai įsišaknijęs tikinčiųjų sąmonėje. Tai parodo ir kunigui užduodami klausimai: „Ar tai ir tai yra nuodėmė?“ Šis klausimas parodo, kad nežvelgiama į sąžinės liudijimą, o ieškoma teisinių nuostatų, kurių net nesąmoningas peržengimas laikomas nuodėme. Šio požiūrio paplitimą liudija ir tai, kad išpažįstami net nesąmoningi ir nevalingi bažnytinių nuostatų peržengimai: mėsą valgiau užmiršęs, nebuvau bažnyčioje, nes gulėjau ligoninėje ir t. t. Taip žvelgiantis žmogus nuodėme laiko tokių įsakymų peržengimus. Ruošdamasis išpažinčiai jis netiria sąžinės, o ieško, kokių įsakymų neįvykdė.

Psichologiniai tyrimai parodo, kad sąžinės motyvaciją, o dažnai ir patį Dievo paveikslą daugeliui žmonių įtakoja teismo salės vaizdai. Juridinę pusę reikia priimti visos religinės žinios kontekste. Ten, kur jis vienas nulemia Dievo santykį su žmogumi, jį sugadina. 

Asmeniškai žvelgiant į susitaikymo sakramentą, svarbiausias yra širdies nusiteikimas. Svarbu ne materialus įstatymo sulaužymas, o troškimai ir motyvacija, gyvenimo laikysena ir įpročiai, ydos ir polinkiai į blogį. Išorinis įstatymo pažeidimas visuomet priimamas širdies nusiteikimo kontekste, nes kiekviena nuodėmė kyla iš žmogaus širdies. Čia pirminė nuodėmė visuomet bus silpnas tikėjimas arba netikėjimas, savo gyvenimo rėmimas vien savimi – egocentrizmas, gyvenimas be Dievo.

Sąžinės tyrime turiu pažvelgti į visus savo nusiteikimus, ne tik į savo sąmoningus, klaidingus sprendimus, turiu pastebėti visus svarbiausius motyvus, kurie nulemia mano elgesį, pažinti įpročius, įvairias charakterio puses – tik tada suvoksiu, kad daugelį jų reikia taisyti ir tik tada pasijusiu galįs tai atlikti. (A. Skowronek).

Todėl atliekant sąžinės tyrimą svarbu klausti ne tik kur ir kokie įsakymai buvo pažeisti, bet ir kodėl. Iš pirmo žvilgsnio nedidelės nuodėmės gali iš tiesų parodyti visišką žmogaus abejingumą Dievui ir gyvenimą tik dėl savęs. Kitais atvejais, didelėmis atrodančios nuodėmės tebus kilę dėl žmogiško pasimetimo, vargingumo ar net ligos, o ne moralinio blogio.

Ruošiantis išpažinčiai reikia pažvelgti į savo gyvenimą, jo nusiteikimus, pažinti save ir savo charakterį, nes visa tai gali tapti daugelio nuodėmių šaltiniu. Įpročiai ir charakteris neatleidžia nuo atsakomybės už savo poelgius. „Žmogus turi charakterį, bet yra asmuo. Galime dar pridėti, žmogus, kaip dvasinis asmuo turi charakterį, bet taip pat yra laisvas jo atžvilgiu“ (V .E. Frankl). Galime turėti daug senų įpročių ir sunkių charakterio pusių, tačiau esame laisvi ir mums padeda malonė, kuri kviečia mus „peržengti savo faktinę tikrovę, kad pasiektume savo būties tiesą“ (V. E. Frankl).

Kunigas yra ženklas

 Išpažįstame savo nuodėmes Dievui, bet prieš kunigą, kuris mums yra Kristaus duotas ženklas. Reikšminga yra iš žmogaus, per kunigystės sakramentą tapusio Dievo įrankiu, lūpų išgirsti: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių, vardan Dievo…“ Žmogus yra ne tik dvasinė, bet ir psichinė ir kūninė būtybė. Dievas prabyla į visą žmogų. Tačiau materialus ženklas, veikiantis žmogaus pojūčius, negali uždengti po juo slypinčios tikrovės. Ne kunigas atleidžia, nors jis taria išrišimo žodžius. Su dėkingumu ir nuolankumu priimame kunigo patarnavimą kaip ženklą, bet viso dėmesio nekreipiame į jį. Kai nuodėmių išpažinimą lydi didelė baimė, egzistuoja tendencija dėmesį sukoncentruoti į kunigą: jo žodžius, reakciją, visa tai, kas dažniausiai yra atsitiktiniai ar antraeiliai dalykai. Kunigas, kaip ir kiekvienas žmogus, reaguoja žmogišku būdu ir todėl reikia atskirti, kas jo žodžiuose ir elgsenoje tiktai žmogiška ir kas yra Dievo gailestingumo ženklas.

Einant išpažinties, reikia ir nuolankumo, vidinės laisvės to ženklo, kuriuo yra kunigas atžvilgiu. Žmogaus-kunigo sprendimas turi remtis Dievo sprendimu, nes kunigas veikia ne savo vardu, o paties Dievo: „Išrišu tave vardan Dievo…“. Tačiau reikia neužmiršti, kad gailestingumo ženklu gali būti ne tik pagyrimo ir pritarimo žodžiai, bet ir teisingas priminimas ar net priekaištas. Pats Dievas apie save sako: „Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu“ (Apr 3, 19). Dievo pabarimas gali pasiekti mus ir per kunigą.

Koks mano požiūris į susitaikymo sakramentą: asmeninis ar labiau teisinis? Ar mano gailestis panašesnis į Dovydo ir Petro, ar į Judo? Į tai atsakyti gali padėti suvokimas, kaip jaučiamės, prisimindami nuodėmes ir priimdami susitaikymo sakramentą. Kas čia vyrauja: kaltės jausmas, baimė dėl savęs, gėda prieš žmogų ar vidinis skausmas dėl pažeisto sūniško/dukteriško ryšio, troškimas jį ištaisyti ir viltis, kylanti iš priimto Dievo gailestingumo?

Judo ir Petro gailestis

Ne kiekvienas kaltės jausmas išreiškia tikrą gailestį dėl nuodėmės ir atsivėrimą Dievo gailestingumui. Evangelijoje sutinkame Judo ir Petro gailestį.

Judas po išdavystės gailisi, grąžina pinigus, visiškai pasimeta jausdamas sąžinės priekaištus ir klaidingai mano esąs atmestas. Giliausias jo pasimetimo šaltinis yra jo puikybė: mato savo klaidą, bet nebepastebi Jėzaus gailestingumo. Dėl puikybės žmogus verčiau nori pražūti, negu prašyti Dievo atleidimo. Jo kaltės jausmas yra liguistas, nes veda į nusiminimą ir savižudybę. Žmogus pats save nori nubausti už nuodėmę. Tai nepadeda išsivaduoti, o veda į susinaikinimą. Jėzaus aukos nebūtų reikėję, jei pats žmogus galėtų atgaila išsivaduoti iš savo kalčių.

Petro nuodėmė taip pat didelė. Tačiau ją suvokęs, išeina ir pravirksta. Sunku pasakyti, kurio nuodėmė didesnė, nes ji matuojama ne tik išorinio pasireiškimu, bet ir širdies nusistatymu. Petro nuodėmė vis tik nenuvedė jo į mirtį, o padėjo dar labiau susisieti su Jėzumi. Kaltės jausmas jam tapo sąžinės balsu, kuris vedė į atsivertimą.

Kiekvienam mūsų svarbu išsivaduoti iš Judui būdingo kaltės jausmo, kylančio iš puikybės. Didžiausias blogis ne pati nuodėmė, o su ja susijusi puikybė, kuri uždaro žmogų savo nuodėmėje ir neleidžia atsiverti Dievo siūlomam atleidimui.

Tikro gailesčio atpažinimo kriterijai

1. Tikras gailestis padeda žmogui pripažinti savo nuodėmę, bet kartu nuo jos atitraukia, dėmesį atkreipdamas į Dievą ir jo gailestingumą. Dovydas: nusidėjau prieš Dievą.

Klaidingas gailestis (liguistas kaltės jausmas) nepripažįsta savo nuodėmės, bet ir neatitraukia nuo jos, koncentruoja į save ir sukasi apie save. Judas: nusidėjau išduodamas nekaltą kraują. Čia nėra atsigręžimo į Dievą. 

2.  Kai gailestis tikras, žmogus supranta, kad jis pats negali savęs nubausti už nuodėmę, atlyginti už padarytą blogį. Todėl meldžia nukryžiuotą Jėzų, kad jis pats priimtų jo kaltę, neštų jo pasekmes. Žmogus jaučia, kad jei Dievas atmintų kaltes, niekas prieš jį neatsilaikytų (Ps 130, 3).

Netikras gailestis: žmogus iš savo puikybės neprašo, kad kas kitas priimtų jo nuodėmės padarinius. Pats save baudžia, kaip Judas. Žmogus blaškosi tarp išdidumo ir puikybės bei neapykantos sau jausmų. 

3.  Kaip gailestis tikras, žmogus išsivaduoja ir baimės dėl savo nuodėmių ir visų pirma vadovaujasi meile. „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė bijo bausmės, ir kas bijo, tas dar netobulai myli“. (1 Jn 4, 18).

Judo gailestis: žmogus visų pirma vadovaujasi baime, bijo savo elgesio padarinių, nejaučia ar nepriima Dievo meilės, todėl nuolat jaučia grėsmę. 

4.  Žmogus priima savo nuodėmingą praeitį, tačiau atitrūksta nuo jos ir su viltimi eina į ateitį. Tikrą gailestį lydi viltis, kuri išreiškią pasitikėjimą Dievu ir ryžtą taisytis (Jei Dievas pasitiki – ir aš pats galiu pasitikėti savimi). Kartu kyla troškimas savo atsivertimą parodyti konkrečiu veikimu dėl Dievo ir žmonių.. Šiuo atveju anksčiau padarytos klaidos tampa proga, skausminga, bet dažnai labai veiksminga proga, giliau pasitikėti Dievu. Petrui buvo skaudus išsigynimas, bet kaip tik per jį suprato, kas yra jis, ir koks yra Jėzus.

Žmogus nepajėgia atitrūkti nuo praeities: nepriima jos, nori nuo jos pabėgti, ištrinti. Nemoka mokytis iš savo klaidų ir su viltimi žvelgti į ateitį. Todėl liguistą kaltės jausmą lydi liūdesys ir depresija. Dažnai bijomasi ką nors daryti, kad vėl nepasikartotų nuodėmė. 

5.  Žmogus dėmesį kreipia į savo santykį su Dievu, atleidžiančiu Tėvu.

Nėra asmeninio ryšio, o teisiniai aspektai. Pažeisto įstatymo suvokimą lydi bausmės būtinumo suvokimas. Iš to kyla legalistinio švarumo troškimas, o ne asmeninio ryšio. 

6.  Žmogus sugeba atskirti nevalingus netvarkingus troškimus, mintis ir jausmus nuo padarytos nuodėmės. „Blogos mintys“, norai, jausmai laikomi polinkiu į nuodėmę, bet patys dar nėra nuodėmė.

Žmogus kaltina save ir dėl netvarkingų minčių, jausmų, kurie nėra valingi. Kuo labiau žmogus save kaltina dėl jų ir jų bijo, tuo dažniau jie grįžta. 

7.  Nuodėme nelaiko formalaus įstatymo pažeidimo ir nejaučia būtinumo jo išpažinti.

Žmogus save kaltina ir dėl nesąmoningo įstatymo sulaužymo, jaustų nerimą, jei išpažintyje to nepasakytų. 

8.  Nejaučia kaustančios gėdos, kuri padaro negalimu prisipažinimą sau ir kunigui. Neturi tendencijos teisingus prieš save ir kitus.

Jaučia kaustančią gėdą, kuri apsunkina ar kartais visai padaro negalimu prisipažinimą. Aiškina sau ir kitiems, bando pateisinti. 

9.  Tikras gailestis įgalina objektyviai įvertinti savo kaltę. Jos nedidina ir nemažina. Konfliktuose su kitais įžvelgia savo ir kitų kaltę.

Nemoka objektyviai įvertinti savo kaltės, todėl linkęs į kraštutinumus: visiškai neigti kaltę arba viskuo save kaltinti.  

10.  Tikras gailestis už nuodėmes yra vienalytis, harmoningas jausmas, išlieka gilus žmogaus gyvenimo prasmės ir darnos, kurią nuodėmė pažeidė, pajutimas.

Neteisingas – suskilęs tarp perdėto savęs kaltinimo ir visiško nekaltumo, savęs kaltinimas derinamas su perdėtu teisinimųsi, žeminimas prieš stipresnius kompensuojamas silpnesnių niekinimu. 

11.  Žmogus priima save su viskuo, ką turi, pastebi savo pozityvias puses, tačiau neužmerkia akių prieš trūkumus. Nekelia savęs prieš kitus.

Nemoka susitaikyti su savimi, teisingai savęs įvertinti. Su pavydu žvelgia į kitus. yra jautrus, kai paliečiamas jo asmuo. 

Vaizdingai kalbant, liguistą kaltės jausmą galime palyginti su išgyvenimu mokinio, kuris nusikalto mokytojui, kuris jo nemyli ir kurio jis nemyli. Pirmiausia jis išsigąs dėl savęs. Su išgąsčiu savęs klaus, kokią bausmę uždės tas nemylimas žmogus už jo prasižengimą. Mokytojas užims teisėjo vaidmenį. Abu griebsis teisinio pagrindo: mokinys – mokinio kodekso, mokytojas – mokytojo.

Tikras gailestis – tai kaip vaiko išgyvenimas, kuris nusikalto mamai, kurios meilę jaučia ir kurią pats myli. Pirmiausia vaikas išsigąs ne dėl savęs, o jam bus liūdna, kad užgavo motiną ir trokš atstatyti pažeistą artimą santykį su ja. Vaikas nebijo mamos, pats pas ją ateina ir prisipažįsta. Jis pasirengęs prisiimti bausmę. Mama ne teisėjo vaidmenyje, o išlieka savimi: mylinti motina. Vaikas nesijaus atmestas, net gavęs bausmę. Vaikas ir motina nesirems teise, o juos jungiančiu meilės ryšiu. 
 
Parengta pagal O. Józef Augustyn SJ „Sakrament pojednania“

Views All Time
Views All Time
3784
Views Today
Views Today
1
0 0