Reinkarnacija

Iš daugelio naujų sąvokų, kurias turime išmokti, norėdami apskritai ką nors suprasti apie Rytų įkvėptąjį religiškumą, žodžiai samsara ir karma yra svarbiausi. Jie yra raktinės sąvokos į visų Rytų religijų sampratą.

Karmos doktrina

Karmos doktrina (paraidžiui išvertus šis žodis reiškia “veiksmą”) teigia, kad karma yra tai, kas iš esmės neigiama, kad veiksmai yra neteisingas dalykas. Karma yra tai, iš ko būtina išsilaisvinti. Viena vertus, karma yra elgetos skurdo, ligonio ligos ir engiamojo beviltiškos padėties priežastis. Jie nuima tik tai, ką pasėjo pareityje. Tačiau, kita vertus, karma taip pat yra turtuolio gerovės, sveikojo geros sveikatos ir engėjo palankios padėties priežastis. Jiems sekasi gerai, nes jie praeityje pasėjo gerą sėklą. Taigi karmos doktrinoje svarbus vaidmuo tenka savotiškam tikėjimui likimu. Karmos doktrina padeda įtikinti vargšus, ligonius ir engiamuosius susitaikyti su savo padėtimi, suvokti, kad ji yra neišvengiama. Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti, norėdamas pakeisti savo karmą, yra pasyviai laukti, kol “išseks” kartus mano poelgių derlius iš praeities, dabartine savo gyvensena brandindamas naujus ir, tikėkimės, geresnius vaisius. Karmos doktrina stiprina turtuolio, sveikojo ir engėjo savikliovą, pasitenkinimą ir nenorą atgailauti, nes jis juk užsitarnavo savo gerą padėtį gyvenime. Jam nereikia padėti kitiems, nes to ir neįmanoma padaryti. Kiekvienas guli lovoje, kurią pats pasiklojo. Tiesa, kartais galima paaukoti monetą gatvės elgetai, tačiau krašto skurdo įveikti neįmanoma.

Apsišvietę ir gerai išsilavinę indu-sai šiandien mėgina sieti su karma vakarietiškąjį humanizmą, tvirtindami, jog karma teikia tikintiesiems pagrindą praktikuoti artimo meilę ir filantropiją. Pasak šiuolaikinių indusų, gera darymas kitiems sąlygoja “gerą karmą” ateityje. Tačiau ši logika svetima indų Šventiesiems raštams. Jų požiūriu, geros karmos priežastį pirmiausia sudaro tai, kad žmogus vengia susitepti, vengia nešvaraus valgio, pavyzdžiui, mėsos, šalinasi nešvarių žmonių, pavyzdžiui, parijų. Remiantis šia samprata, gera karma veikiau yra rezultatas to, ko vengiama, ko nedaroma, o ne padarytojo gėrio padarinys.

Samsara: amžinas sielos persikūnijimas

Priežastis, lemianti tokias nežmoniškas išvadas, yra ta, kad karmos doktrina glaudžiai susijusi su samsaros idėja, kuria apibrėžiamas “gyvenimo ratas”, amžina visų kūrinių cirkuliacija. Naktis ir diena, vasara ir žiema, gimimas ir mirtis keičia vienas kitą amžinai. Karma, kurios dabar nusipelnau, buvo pasėta per ankstesnius žmogiškus gyvenimus. Mano dabartinį kūną, šeimą, tautą, kastą – viską nulemia mano poelgiai ankstesniuose gyvenimuose.

Žmonės, kuriuos dabar matome aplinkui, tėra kūniški apvalkalai, iš kurių kiekviename tūno labai sena siela, nesuskaičiuojamą daugybę kartų praeityje gyvenusi kituose kūnuose. Kiekviena siela yra jau gimusi bei mirusi ir milijonus kartų atgimusi nesuskaičiuojamų kartų serijoje.

Samsara vadinama ir sielos persikūnijimu, nes doktrinoje pirmiausia kalbama apie amžiną žmogaus sielos persikūnijimą iš vieno kūno į kitą. Ši doktrina primena tikėjimą į vaiduoklius bei dvasias, būtent įsivaizdavimą, kad neišganytos kai kurių mirusiųjų sielos, negalėdamos rasti ramybės savo kapuose, amžinai klaidžioja po žemę. Samsaros doktrinos akimis, mes visi esame tokios nerimstančios sielos, turinčios nepaliaujamai klajoti iš vietos į vietą ir iš kūno į kūną.
Reinkarnacija

Samsara vadinama ir reinkarnacija (lot. “pakartotinis įsikūnijimas”), nes ši doktrina tvirtina, kad siela anksčiau gyvenusi kituose kūnuose ir kitose vietovėse. Vis daugiau vakariečių pritaria reinkarnacijos doktrinai, kadangi jiems patraukli mintis apie savo kitus, būsimus įsikūnijimus. Reinkarnacijos šalininkai Vakaruose neįprastai greitai ima prisiminti, kas jie pagal profesiją yra buvę ankstesniuose gyvenimuose. Paprastai reikšmingos asmenybės – visi buvę kunigaikščiai, princesės, indėnų vadai ir pan. Tik labai retai tenka išgirsti, kad kas nors prisimintų ankstesniajame gyvenime buvęs valstiečiu, namų šeimininke ar vamzdžių klojiku.

Apskritai Vakarų neoindusai linkę klaidingai interpretuoti kai kuriuos esminius reinkarnacijos doktrinos elementus, nes yra ją susieję su šiuolaikiniu evoliucionizmu bei pažangos optimizmu. Reinkarnacija jiems reiškia galimybę kitą kartą padaryti viską geriau ir nuo to, kas gera, pereiti prie to, kas dar geriau. Tuo tarpu autentiško tikėjimo indusai siekia iš reinkarnacijos ištrūkti, galutinai išsilaisvinti iš žemiškojo gyvenimo.

Kūno ir sielos atskyrimas

Kūnas ir siela laikomi dviem dalykais, kuriuos galima vieną nuo kito atskirti. Svarbi priemonė jiems atskirti yra joga, siekianti išlaisvinti sielą iš kūno kalėjimo. Gilų Rytų religijų troškimą išsivaduoti iš “grubaus materialaus kūno” perima vis daugiau Vakarų žmonių. Tai liudija vis gausėjantys pranešimai apie žmones, neva patyrusius “out-of-body-experiences” (“išėjimą už kūno”), “soul-flights” (sielų keliones), “eksteriorizaciją” (t.y. išėjimą iš savęs paties) ar panašius dalykus. Tačiau tai nėra vien nekenksmingos dvasinės pratybos. Kūnas ir siela yra tarpusavyje susiję, vienas nuo kito priklauso. Todėl šie psichiniai eksperimentiniai “išgyvenimai” iš esmės yra pamišimo mokymasis. Nors ir įmanoma įsiteigti sau buvimo už savo paties kūno išgyvenimą, tai tikrai nėra labai naudinga, o kartais gali būti destruktyvu.

Tikėjimas prisikėlimu

Atsižvelgiant į žmonijos gyvavimo trukmę ir religijos istoriją, reinkarnacija yra gana nauja mintis. Samsaros doktrinos buvo užrašytos vos keli šimtmečiai iki Kristaus gimimo (paskutiniosiose Upanišadose). Jos prieštarauja daug senesniam tikėjimui, kad visi žmonės kada nors turės keltis iš mirusių ir stoti prieš teismą, po kurio lauks vienoks ar kitoks dangus arba pragaras.

Biblijos mokymui apie prisikėlimą būdinga tai, kad Jėzus Kristus yra gyvybės ir mirties Viešpats. Krikščionių viltis mirusiųjų prisikėlimu pagrįsta žmonių vienybe ir jų bendryste su Kristumi. Juk būtent Dievo meilė Jėzuje Kristuje neša mums Dievo karalystę. Mirtis niekada nesunaikins šios meilės. Tam tikra prasme ši meilė yra dangaus gabalėlis žemėje ir jau savyje talpina amžinąjį gyvenimą.

Amžinasis gyvenimas kaip prakeikimas

Tačiau samsara irgi yra savotiškas “amžinasis gyvenimas”, irgi neturi pabaigos. Kaip žmonės priėjo šią visiškai priešingą mintį, kad amžinasis gyvenimas yra prakeikimas, yra mįslė, kurios sprendimai tėra spėlionės. Iš dalies tai galėtų galbūt paaiškinti beviltiškas Indijos pusiasalio klimatas, pasižymintis nuolatinėmis gamtos katastrofomis, kurios iki šiol tebeniokoja šią pasaulio dalį. Be to, Indijos istorija yra nesibaigiantys pasakojimai apie karus, apie pergalingas kariuomenes iš Šiaurės. Indai pagrįstai gali laikyti savo gyvenimą prakeikimu.

Čia dar reikėtų pridurti, kad induizmas nėra vien išsivysčiusi kultūra ir filosofija. Didelę ir žymią Indijos gyventojų dalį sudaro gentinės tautos, kurių religija yra šamanizmas, religijos forma, tiesiog skatinanti “išėjimus už kūno ribų”. Daug kas rodo, kad šios religijos elementai laikui bėgant buvo įimti į subtilesnę viršutinio visuomenės sluoksnio sanskritinę kultūrą, kuri padėjo pagrindą tikėjimui sielų persikūnijimu ir jogai.

Amžinasis gyvenimas kaip išganymas ir laisvė

Samsaros doktrina traktuoja amžinąjį gyvenimą kaip amžinąjį prakeikimą. Krikščionių tikėjimas prisikėlimu laiko amžinąjį gyvenimą išganymu ir laisve. Juo labiau plinta tikėjimas samsara, juo labiau plinta ir prakeikimas, ką tvirtina ne tik krikščionys, bet ir patys Rytų šventieji raštai. Budizmas ir induzimas netgi tiesiog laikytini bandymais išsilaisvinti iš samsaros prakeikimo, šio velniško rato.

Mes, krikščionys, skiriamės tuo, kad vaikštome šviesoje, tapusia gyva tarp mūsų sulig Jėzaus Kristaus atėjimu. Mes žengiame begalinio išlaisvinimo link, ten, kur išnykusi bet kokia tamsa ir kur Kristus kaip “šviesa iš šviesos” galiausiai palenkia save Dievui Tėvui, kad Dievas taptų viskas viskame. Mes trokštame būtent tokio gyvenimo užbaigimo. Keliaudami Dievo šviesos link, mes žengiame jau Kristaus šviesoje, Kristaus, atėjusio į pasaulį, kad apšviestų visus žmones. Štai toks būtų krikščionių tikėjimo atsakas į okultizmo tamsą, norinčią įtraukti į reinkarnacijos košmarą.

Kai mirsime, mes, kaip krikščionys, prisijungsime prie Jėzaus Kristaus, ateinančio į mūsų pasaulį kaip šviesa, ir, sekdami paskui jį, eisime tiesiai namo pas Dievą. Mes nepasiduosime pagundai pasukti sielų persikūnijimo aplinkkeliais, nes žinome, kad tai tėra šunkeliai ir klystkeliai, kurie, užuot vedę į tikslą, veda tolyn nuo jo. Mes renkamės tiesų kelią namo.
Arba – arba

Niekas neturėtų manyti, kad reinkarnacijos doktrina yra naujos, teigiamos pasaulėžiūros siūlymas. Priešingai, ji yra didelis “Ne!” Dievo meilei per Jėzų Kristų. Tėra dvi galimybės, šalinančios viena kitą: arba yra teisinga reinkarnacijos doktrina, ir dėl to kiekvienam reikia pačiam nešti savo paties karmą gyvenimas po gyvenimo, arba teisinga yra krikščionių Evangelija, sakanti mums, kad Dievas tapo žmogumi Jėzuje Kristuje, kad per jo mirtį ir prisikėlimą būtų galima atleisti nuodėmes kiekvienam žmogui. Nė vienam žmogui nereikia ir neprivalu pačiam nešioti savo nuodėmes (arba blogą karmą). Viską neša Jėzus Kristus. “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas” (Jn 3, 16-17).

Parengta pagal BD

Views All Time
Views All Time
3772
Views Today
Views Today
1
0 0