Filosofija

Dauguma informacijos, kurią gauname iš Senovės kultūrų, prieštarauja šiuolaikiniam visuotinai priimtam pasaulėvaizdžiui, kuris siekia viską (įskaitant ir tokius dalykus kaip sąmonė ir gyvybė) redukuoti į paprastas materijos funkcijas. Todėl šis pasaulėvaizdis yra vadinamas „materializmu“.

Tačiau tiek Rytų, tiek ir Vakarų didieji dvasiniai mokymai, o taip pat ir milijonų žmonių asmeninė patirtis teigia, kad gyvybė nei apsiriboja materija, nei yra jos produktas. Tokia pati yra ir pagrindinė informacija, kurią gauname iš Vedų raštų.

Šiame kontekste esminė idėja yra ta, kad gyvybė egzistavo prieš šį gyvenimą ir toliau egzistuoja po mirties. Apvaisinimas nesukuria gyvybės ar individualios sąmonės, jis tik pradeda naujo kūno vystymąsį, kuris gali prasidėti tik tada, kai auktesnė, dvasinė energija susijungia su materija ir suteikia jai gyvybę. Šis supratimas veda į reinkarnacijos supratimą.

Reinkarnacija yra gera tema, nuo kurios galima pradėti aptarinėti Vedų mokymus apie tikrovę anapus materijos. Nei gyvybė, nei protas, nei sąmonė, nei netgi materialus pasaulis nėra ribojami materijos. Norėdami suprasti Vedų mokymą, mes turime šią perspektyvą turėti omenyje.

Materializmo šalininkams yra problematiška priimti tikrovę anapus materijos, gyvenimą po mirties, ar reinkarnaciją, kadangi jie negali įsivaizduoti egzistencijos anapus materialaus kūno. Tačiau šiuolaikiniai tyrinėjimai ioje srityje parodo kaip daugelis jų rezultatų sutampa su senovės Vedų mokymais. Suprasdami, kad mes nesame šie kūnai, bet kad esame įsi-kūniję juose, mes galėsime suvokti reinkarnaciją.

Patirtys ant mirties slenksčio

Žmonės, kurie atgauną sąmonę po klinikinės mirties ar po sunkių avarijų, pasakoja, kad nors jų kūnai tuo metu buvo be samonės, jie patys buvo visiškai sąmoningi. Jie gali papasakoti kas vyko tuo metu, kai jie buvo „be sąmonės“. Jie jautė, kad buvo už savo fizinio kūno ribų. Jie jautėsi esą subtiliame (ar astraliniame) kūne, kuris turėjo savybes, visiškai svetimas grubiam materialiam kūnui, kurį jie paliko. Jie galėjo matyti aplinkinius žmones, tačiau patys buvo nematomi. Jie galėjo skraidyti, pereiti kiaurai sienas, jausti paralelius pasaulius, jausti tenai esančias kitas būtybes ir bendrauti su jomis telepatiškai. Jie ryškiai prisimindavo visą savo prabėgusį gyvenimą, įskaitant visas seniai pamirštas smulkmenas. Žymiausi tyrinėtojai šioje srityje yra gydytojai Dr. Reimondas Mudis ir Dr. Sabomas.
Astralinės kelionės

Tai, ką žmonės patirdavo tokiose kraštutinėse situacijose, gali būti pakartota ir laboratoriniuose eksperimentuose. Pavyzdžiui, daugelyje Tibeto budizmo mokyklų vienuoliai savo meditacinėse praktikose mokosi palikti savo fizinius kūnus. Vakaruose taip pat yra žmonių, kurie užsiima astralinėmis kelionėmis ir kai kurie jų buvo tyrinėjami mokslininkų. Djuko Universiteto profesorius Hornelas Hartas ir Kalifornijos uiversiteto profesorisu Čarlzas Tartas yra atlikę įspūdingų eksperimentų. Jie liepdavo daugeliui žmonių, kurie teigdavo galį keliauti astrališkai, palikti savo fizinius kūnus ir aplankyti nurodytas vietas. Tuo tarpu jų fiziniai kūnai būdavo transo būsenoje. Kai jie sugrįždavo, galėdavo smulkiai aprašyti vietas, kurias buvo aplankę ir šiuos jų aprašymus vėliau buvo galima patvirtinti.

Reinkarnacijos tyrinėjimai

Tačiau patys įspūdingiausi rezultatai buvo pasiekti tyrinėtojų, kurie bandė sužinoti ar žmonės yra turėję ankstesnius gyvenimus. Šiam tikslui labiausiai pasitarnavo hipnozės ir spontaniškų prisiminimų metodai. Hipnozės seansų metu žmonės sugrįždavo atgal į savo jaunystę, vaikystę, kūdikystę ir galiausiai į laiką prieš savo gimimą. Čia jie neišnykdavo nebūtyje ar tamsiame vakuume. Jie pasakodavo įvykius iš savo praėjusio gyvenimo, šnekėdavo kalbomis, kurių niekada nebuvo mokęsi šiame gyvenime, žinojo įvairias smulkmenas, kurių niekaip negalėjo žinoti šiame gyvenime ir t.t. Seansus vykdydavo skirtingi hipnoterapeutai, kurie nieko nežinojo apie ankstesnių seansų rezultatus. Tačiau skirtinguose seansuose žmonės prisimindavo tuos pačius praėjusius gyvenimus, kartais netgi su dar smulkesnėmis detalėmis. Šioje srityje daug nuveikė vokiečių reinkarnacijos terapijos pradininkas Torvaldas Detlefsenas, amerikiečių psichologė Helena Vambach ir daugelis kitų tyrinėtojų.

Kitas įspūdingas reinkarnacijos įrodymas yra atvejai, kada žmonės spontaniškai prisimena savo praeitą gyvenimą. Šie įrodymai tampa svarūs, kada keturių-penkių metų vaikai pradeda pasakoti savo tėvams apie praėjusį savo gyvenimą. Jie pamini savo buvusiį vardą, gyvenamą vietą, savo mirties aplinkybes ir t.t. Nuvežti į minimą vietą jie gali atpažinti savo buvusius vaikus ir giminaičius. Šioje srityje žymus tyrinėtojas yra Virdžinijos universiteto profesorius Ianas Styvensonas.

Jokia religinė ar materialistinė dogma, kad „gyvename tik vieną kartą“, negali paaiškinti šių fenomenų. Jie liudija tai, ką Vedos (ir daugelis kitų šaltinių) mums sako jau seniai: gyvybė yra amžina ir visos gyvosios būtybės (sanskrito kalba vadinamos atmomis arba dživomis) yra Dievo kibirkštėlės. Kadangi Dievas yra amžinas, Jo dalelės taip pat yra amžinos. Reinkarnacija reiškia nematerialios, nemirtingos sielos kelionę iš vieno kūno į kitą.

Tačiau Vedų raštai tvirtai teigia, kad šis gimimų ir mirčių ratas neprivalo būti amžinas. Jį galima sustabdyti nukreipus savo sąmonę nuo materialios tikrovės į dvasinę platformą anapus materialaus gimimo ir mirties dualizmo.

Views All Time
Views All Time
7002
Views Today
Views Today
1
0 0