Prieš Šv. Kalėdas Vilniaus šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) parapijos namuose Lietuvos piligrimų bendrija pristatė 2009 m. pabaigoje išleistą socialinių mokslų daktaro Dariaus Liutiko monografiją „Piligrimystė. Vertybių ir tapatumo išraiškos kelionėse“.

Tai pirmoji mokslinė monografija Lietuvoje tirianti piligrimines keliones, jų sampratą, piligrimystės ir turizmo ryšį. Pasak knygos autoriaus dr. Dariaus Liutiko, piligrimystė arba vertybinė kelionė – tapatumą ir vertybes išreiškianti, geografinėje erdvėje atliekama kelionė. Jos metu dėl dvasinių ar vertybinių motyvų keliaujama į šventas, gerbtinas ar kitas su asmens vertybėmis ir tapatumu susijusias vietas. Vertybinių keliautojų puoselėjamos vertybės gali sietis su religija, asmeninio dvasinio kelio paieška, taip pat įkūnyti nacionalinius, kultūrinius ar kitus kolektyvinius ar individualius idealus. Taigi, knygos autorius, praplečia piligrimystės sampratą, į ją įtraukdamas, ne tik religines keliones, bet ir tautinio tapatumo keliones, pavyzdžiui, keliones į gimtinę ar tėvynę ieškoti savo protėvių ir giminių, kultūrinio tapatumo keliones, kaip pavyzdžiui, kuomet keliaujama į gerbiamos grupės ar atlikėjo koncertus, taip pat sporto aistruolių keliones, vykstančias į kitą miestą ar šalį palaikyti sportininko ar mėgiamos komandos.

Autorius piligrimines keliones atskiria nuo turizmo ir turistinių kelionių. Pasak jo, piligrimai ir turistai pirmiausia skiriasi kelionės motyvais, taip pat tikslo vietos, lankomų objektų, praleisto laiko, atliekamų veiksmų ir susiklosčiusių situacijų vertinimu. Pagal kelionės tikslą ir keliautojų motyvus visas keliones, autorius skirsto į tris dideles grupes: 1) poilsinės ir pažintinės (turistinės kelionės); 2) vertybinės (piligriminės kelionės); 3) poreikio ir instrumentinės (verslo kelionės, kelionės gydymosi tikslais ir kt.).

Lygindamas tradicinę (religinę) ir modernią (sekuliarią) piligrimystę, Darius Liutikas, išryškina šių kelionės rūšių panašumus ir skirtumus. Pagrindiniai religinės piligriminės kelionės motyvai yra religiniai, dvasiniai: tai prašymas Dievo malonių, sveikatos, padėka Jėzui ar Švč. Mergelei Marijai, dvasinis ieškojimas ir atsinaujinimas. Pagrindiniai modernių piligrimų motyvai yra vertybiniai: mylimos komandos palaikymas, artimiausio muzikos stiliaus grupės ar dainininko koncerto klausymas, gyvenimo autoriteto pagerbimas. Ryškiai skiriasi skirtingų vertybinės kelionės rūšių piligrimų socialinė demografinė charakteristika. Religinėje piligrimystėje daugiausia moterų, o tarp sporto aistruolių – dauguma vyrų, kultūriniai piligrimai išlaiko lyčių pusiausvyrą. Visiems vertybiniams keliautojams būdingas siekimas įprasminti tikslo vietą (palikti popieriuje užrašytas kelionės intencijas, votus, uždegti žvakę, parsivežti suvenyrų, atlikti vienus ar kitus ritualus ir t.t.).

Įdomu, kad toje pačioje piligrimų grupėje keliaujančių asmenų motyvai gali būti visiškai skirtingi. 700 apklaustų Lietuvos piligrimų atsakymai rodo, kad kelionių dalyviams būdingas vienas iš keturių kelionės sampratos modelių. Kelionė suprantama kaip: 1) laisvalaikio leidimo būdas; 2) vertybių (religinių ar sekuliarių) išraiška, siekis jas patvirtinti; 3) vidinių pokyčių galimybė, vidinis atsinaujinimas; 4) instrumentas siekiant kitų tikslų.

Kelionėje praleistas laikas yra šventas ir nekasdieninis. Keliaudamas piligrimas ištrūksta iš kasdieninės darbo aplinkos į gyvenimo prasmės horizontus. Pasak knygos pristatyme dalyvavusio profesoriaus habil. dr. Alfonso Motuzo, piligrimines keliones jau pastebime senosiose civilizacijose, kaip pavyzdžiui Egipto, Graikijos, Indijos, taip pat senosiose Afrikos religijose. Piligrimystės reikšmę rodo ir šiandieninis jų mastas. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ 2008 m. atliktos reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos rezultatai rodo, kad vien tik į religines piligrimines keliones (įskaitant keliones į atlaidus ir į užsienio šalių šventoves) kasmet Lietuvoje išsiruošia vidutiniškai apie 300 tūkst. žmonių arba apie 9 proc. Lietuvos gyventojų. Įdomu, kad beveik ketvirtadalis Lietuvos gyventojų iš vis niekur nekeliauja arba renkasi kitas laisvalaikio leidimo galimybes. Beveik pusė (45 proc.) Lietuvos gyventojų bent kartą per metus išsiruošia praleisti laisvalaikio prie ežero ar upės, apie trečdalis gyventojų bent kartą per metus keliauja į kurortines Lietuvos vietoves (35 proc.), turistines (pažintines) keliones Lietuvoje ar užsienyje (37 proc.), taip pat laisvalaikį leidžia savo ar kaimo turizmo sodyboje (31 proc.) arba tiesiog sode (31 proc.).

Taigi knyga „Piligrimystė. Vertybių ir tapatumo išraiškos kelionėse“ visų pirma skiriama Lietuvos piligrimams, taip pat įvairių sričių mokslininkams, tyrinėjantiems keliones (sociologams, istorikams, antropologams, religijotyrininkams, geografams ir kt.), taip pat turizmo politikos kūrėjams ir turizmo industrijos atstovams. Knyga tampa ypač aktuali siekiant sėkmingai įgyvendinti Jono Pauliaus II piligrimų kelio programą, kurios vienas iš svarbiausių tikslų – Lietuvos religinės piligrimystės vietose padidinti vietos ir užsienio piligrimų ir turistų skaičių. Norint pasiekti šį tikslą, tiesiog būtina žinoti religinių piligrimų kelionės motyvus, jų elgesį ir tapatumo išraiškas kelionės metu.

Views All Time
Views All Time
1487
Views Today
Views Today
1
0 0